Dvasinė proto aritmetika ir fizinės sveikatos koreliacija, arba, paprastai kalbant, filosofija ir judėjimas, – kas tarp jų bendra?
Ar esama tiesioginio ryšio tarp mūsų kasdieninių mankštinimosi dėl mankštinimosi ir pasitaikančių traumų, kurių, matyt, absoliučiai nepatirti neįmanoma, bet, matyt, egzistuoja akivaizdi siekiamybė tiesiog maksimaliai jas sumažinti…
Nesirengiu tapti teologijos, filosofijos ar judesių mokslo “guru”, nepretenduoju į mokslinių straipsnių analizę ar juo labiau jų kritiką.
Paprasčiausiai parašysiu apie, mano supratimu, egzistuojančias priežastis, kurios sukelia buitines ir fizines traumas, gyvenimo kokybės silpnumą, jei norite, žemo mąstymo ir tikrųjų vertybių nykimą…
Matyt, visi suvokiame, kad kuo gilesnis ir platesnis protas yra vidinių, dvasinių vertybių kontekste, judėjimo kokybės siekių, o ne plikų rezultatų bet kokia kaina vaikymasis, tuo mažesnė tikimybė patirti traumas ir tuo didesnė tikimybė eiti kartu su sparčai kintančiu laikmečiu bei jo pasiekimais, kartu turint ir gerą gyvenimo kokybę.
Gyvenimo kokybės sampratos sąsajos glūdi proto bei vertybių ir motyvacijos ugdymo būtinybėje nuo mažų mažiausiai priešmokyklinio amžiaus vaikų.
Dabartinis filosofijos ir judėjimo ugdymo procesas Lietuvoje ne tik kad žemas visuose visuomenės sluoksniuose bei amžiaus grupėse, bet ir perdėm “trumpos” kokybės bei laiko apimties.
Dažnai judesiai atliekami vien riboto suvokimo kontekste. Tai reiškia, kad siekiama vien greitų rezultatų, nes tebelenktyniaujama ugdymo institucijų reitinguose, akreditacijose, atmetant išliekamosios vertės fizinės sveikatos bei mąstymo gebėjimų “erdves”, arba dar bolgiau – reikalaujama mankštintis dėl mankštinimosi, nes taip nstatyti ugdymo kūno kultūros planai – grafikai…
Nesvarbu, ar tai sporto rezultatai, ar antsvorio reguliavimo ar kitų su fizine sveikata susijusių rezultatų siekiai, bet, akivaizdu, kad dauguma ugdytojų patys silpnai suvokia giliuosius judėjimo procesus bei galutinius jų rezultatus. O tie, kurie tai suvokia, juos itin neteisingai interpretuoja jaunąjai kartai. Pavyzdžiui, koks save gerbiantis sporto ar ikimokyklinio ugdymo specialistas primygtinai reikalaus, kad pratimą pilvo presui “sėstis – gultis” būtina atlikti tiesiomis kojomis?
Juk visiems aišku, kad taip atliekant pratimus gniuždomas stuburas juosmeninėje srityje ir ilgainiui tai sukelia tarpslankstelinių diskų išvaržas bei iššaukia neišvengiamą skalpelių invaziją į organizmą ateityje…
Apmaudu, kai vyksta ištisi svorių draskymai, o prieš tai ir po to absoliučiai arba itin menkai taikomi būtini apšilimo ir atsipalaidavimo pratimų kompleksai. Dėl to patiriamos minkštųjų audinių mažosios traumos (sakykim, sutrūkinėja raumenų aktino – miozino siūlai), todėl jaučiamas skausmas raumenyse.
Tokio visaapimančio ugdymo butaforija neatstoja principinių judėjimo kokybės kompetencijų. Tai tolygu atmesti Pasaulyje besiskverbiančius ir drąsiai užimančius pirmaujančius rezultatus filosofijos bei judėjimo kompetencijų ugdymo srityse ir jų lygmenyje.
Ne be reikalo nuo penkerių metų amžiaus vaikai jau mokomi filosofijos pagrindų, nes, kaip paaiškėjo viename iš tyrimų, vaikai turi prigimtinius filosofijos gebėjimus.
Mūsuose dėl įdingų ir stagnaciškai atsilikusios pseudo ugdymo sistemos specialistų ambicijų vaikams Pasaulio vertybių suvokimas peršamas taip, kaip ir judėjimo poreikis, – paprasčiausiai atimamas arba formuojamas senosiomis paradigmomis…
Atremiant kritikų pasipriešinimą, esą vaikai ugdomi teisingai, tiesiog klausiu: kuris ikimokyklinės institucijos vadovas ar kolektyvas totaliai keičia ugdymo kryptis ne ant popieriaus lapų, bet realiai, kuris išdrįsta išlysti iš stereotipinių “kiautų”?
Kuris ikimokyklinės grupės ugdytojas ar ugdymo specialistas (ne auklėtojas ar auklėtoja) diskutuoja su vaikais grupėse apie tai, kodėl, pavyzdžiui, mirė paukščiukas, kur jis skrido, kodėl taip atsitiko ir t.t.? Ar vaikai gali išgyventi be mamos, ar jiems būtų sunkiau atlikti užduotus pratimų kompleksus, jeigu jie nežinotų, kam ir kodėl to reikia, kodėl skruzdėlės neša spyglius, kodėl medžių lapai žaliuoja, geltonuoja, nukrenta, o spygliai visą laiką žali ir t.t….
Juk tai suaugusiems, matyt, juoką keliantys klausimai. Vargas arkliui, nesuprantančiam kumeliuko, nes, galimas daiktas, kad arklys jau žino mažiau nei tas kumeliukas, o prisipažinti, kad žino mažiau, tarsi ir gėda, juk arklio paties niekas nemokino, kad geriausias mokymas – mokymasis kartu, mokymasis vienam iš kito…). O vaikams savęs ir Pasaulio suvokimo ir atsiradimo aktualijos, jei norite, “kasimasis” egzistencijos pradžios link – natūraliai įdomus procesas…
Esu tikras, kad visiems aišku, kad tai – tarsi elementarūs klausimai, ir jie neva nebūtini ugdymo procesui. Tačiau tai vaikus verčia kritiškai vertinti esančią padėtį ir kasdien juos realiai supančius procesus suvokti būtent kitaip – kritiškai.
Juk aišku, kad kritinis mąstymas – tai kūrybos šaltinis, glaudžiai siejamas su motyvacija, o motyvacija – varomoji jėga rezultatams siekti. Net nesvarbu, kokio amžiaus žmogus. Tačiau pradėjus tai daryti nuo penkerių metų amžiaus, kaip yra vienoje iš daugelio Pasaulio mokyklų – Honolulu mokykloje, vaikai, o vėliau paaugliai ir jaunuoliai bus suformavę kitokio lygmens gyvenimo sampratą bei vertybes.
Nukrypstant nuo šios temos, mintis drįstu “pasukti” apie daugeliui žinomą Perl Harborą, kuomet iš pasalų Japonai subombardavo JAV karinį jūrų laivyną. Švęsdami savo triumfą japonai nė nenutuokė, kad tai jiems – totalaus pralaimėjimo pradžia.
Kas vyko toliau, daugelis žino. Japonai sulaukė tokio atkričio, kad jo pakanka netgi iki šių dienų visiems karo bei strateginio darbo specialistams analizuoti. Taigi kaip geriau modeliuoti bet kokios apimties ir bet kurios krypties darbą siekiant itin “gilių” rezultatų? Šiuo atveju – mankštos ar judėjimo gerbūvio siekių, omenyje turint ilgalaikės fizinės sveikatos siekius – stabilizuojant antsvorį, stiprinant raumenis ar atskiras raumenų grupes nepriklausomai nuo amžiaus…
Apibendrinus galima teigti net šitaip: filosofija ir jos pagrindų taikymas ikimokyklinio amžiaus vaikams nuo penkerių metų amžiaus, taip pat tikslinga judėjimo ir mankštinimosi motyvacija nuo dviejų – trejų metukų metų tik stiprina vaikų prigimtines žinias, nuojautas ir supratimus.
Mano giliu įsitikinimu, išvada turėtų būti tokia: prigimtiniai vaikų judėjimo gebėjimai verti, kad sparčiai kintantis laikmetis priverstų edukologijos specialistus pirmiausia tobulėti patiems. Nes tai būtina sąlyga vaikams gauti ir patirti XXI amžiaus ugdymo kokybę realiai, o ne “ant popieriaus”.
Baigdamas savo komentarą dar turiu drąsos paklausti: ar mūsuose toleruojami specialistai, nuolat besidomintys edukologijos, sporto, fizinio aktyvumo, biomedicinos pasiekimais? O gal jie – nepageidaujami, ujami, vejami, nes būtent jie atskleidžia nomenklatūrinės sistemos darbo broką?
Pamąstymui: ar gilesnis protas yra ir gilesnės sveikatos bei gilesnės gyvenimo kokybės išraiška?
Būkite sveiki ir analitiški…
Šio komentaro autorius – visuomenės sveikatos ugdytojas, biomedicinos mokslų magistras Andrius Kaveckas.
2012.07.01
