Kada paskęsime ginčų ir nesutarimų jūroje?


Print

Kartais apima didelė neviltis: kokių tik darbų imamės, visos lietuviškos iniciatyvos būtinai atsitrenkia į šimtus kardinaliai priešingų nuomonių, pozicijų, versijų. Ar atkreipėte dėmesį: kuo reikalas rimtesnis – tuo daugiau skirtingų nuomonių. Jei tik svarstoma valstybei gyvybiškai aktuali tema, būtinai atsiras šimtai ekspertų, kurie tuos pačius skaičius traktuos skirtingai. Kuo daugiau turime tiesos paieškų, tuo mažiau turime aiškumo.

Štai kad ir paskutinysis aršus iečių laužymas dėl skalūninių dujų reikalingumo – nereikalingumo. Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas daugelyje televizijos ir radijo laidų tvirtino, esą artimiausiu metu būtina kreiptis į šalies Vyriausybę, kad ši kuo greičiau atsisakytų absurdiškos idėjos – skalūnų dujų paieškos Vakarų Lietuvoje.

Seimo komiteto pirmininko argumentai lyg ir įtikinami. Televizijų, radijo laidų metu parlamentaras klausdavo: kur dėsime išgręžtą gruntą, kur pilsime išpumpuotą nešvarų vandenį, koks bus gręžiniams reikalingų cheminių regentų poveikis Lietuvos gamtai, kodėl šios rūšies dujų paieškoms pasirinkta būtent amerikietiška, o ne europietiška kampanija, kam – Lietuvai ar Amerikai – priklausytų Lietuvoje išgautos minėtos rūšies dujos?

Klausimai – reikalingi. Tačiau prisiminkime ir viešai išguldytą Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos vadovybės poziciją, ir matysime priešingą vaizdelį. Štai opozicijos lyderis Andrius Kubilius pabrėžia, jog skalūno dujos – itin perspektyvus ir Lietuvai vertingas gamtinių dujų šaltinis, kuriuo tiesiog būtų kvaila nepasinaudoti. Opozicijos vadovas įsitikinęs, jog valstybė, pradėdama žvalgytuves Vakarų Lietuvos regione, privalo atsižvelgti į vietos gyventojų baimes dėl galimos žalos gamtai ir aplinkai. Tačiau jis taip pat mano, kad Vakarų Lietuvos bendruomenės yra tendencingai bauginamos tariamomis grėsmėmis, o ta propaganda subtiliai užsiima būtent “Gazprom” atstovai, nesuinteresuoti, kad Lietuva turėtų alternatyvių energijos šaltinių.

Įsidėmėtinas ir prieš naujos Visagino AE statybas kategoriškai nusiteikusio parlamentaro Lino Balsio argumentas, esą “skalūnų dujų gavyba ten, kur esama požeminio geriamojo vandens, nerekomenduojama”. Tokią rekomendaciją neva teikia Didžiosios Britanijos vyriausybinė agentūra.

Turint omenyje, kad skalūnų dujų ieškoti savo teritorijose atsisako Vokietija su Prancūzija, išvysime dar niūresnį vaizdelį. Pridėkime prie šių argumentų pasakymus, jog “neturime nei lėšų, nei technologijų, nei specialistų skalūninių dujų žvalgyboms”, jog “taip tankiai apgyvendintoje valstybėje kaip Lietuva tokių dujų gavyba kelia rimčiausius gamtosauginius ginčus”, – ir neigiama nuomonė apie skalūnines dujas tarsi suformuota.

Bet kaip yra iš tikrųjų? Ar opozicijos iškeltas klausimas dėl “tvyrančio “Gazprom” dujininkų kvapelio” – bereikšmis, primityvus, niekam tikęs? Nejaugi pati geriausia išeitis Lietuvai – nieko nestatyti, nieko nežvalgyti, nieko nemontuoti? Be abejo, pasyvi Lietuvos laikysena būtų labiausiai priimtina Rusijai. Savų gamybų nepuoselėjančią Lietuvą paprasčiau valdyti. O ir Europos Sąjungai nebūtinai reikalinga ekonomiškai ir finansiškai stipri Lietuva, nes tvirtai at kojų stovinčią valstybę – kebliau įtakoti.  

Štai diskusija dėl dvigubos pilietybės suteikimo lengvatų. Atsiverskime vieną iš paskutiniųjų žurnalo “Savaitė” numerių, ir pamatysime tris visiškai skirtingas nuomones: “Kriminalizuotas “elitas” bijo drąsių ir protingų emigrantų”, “Neįmanoma gauti visko, neprarandant nieko” bei “Turi būti paisoma Konstitucijos”. Taigi jei skalūninių dujų atveju turime mažų mažiausiai keturias kardinaliai priešingas, sunkiai suderinamas nuomones, tai ginčai dėl dvigubos pilietybės reikalingumo – nereikalingumo turi mažų mažiausiai tris nesuderinamas pozicijas.

Šių eilučių autoriui priimtina buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio nuomonė, esą “Lietuvos atsargumas dėl dvigubos pilietybės dar nereiškia atsilikimo nuo pasaulinių tendencijų ir naujovių”. Vertas dėmesio ir retorinis parlamentaro A.Ažubalio klausimas, kurią valstybę gintų dvigubą pilietybę turintis pilietis, kilus kariniam konfliktui? O kokią valstybę gintų dvigubą pilietybę turintis lietuvis, jei tarp abiejų jo pasirinktų valstybių įsipliekstų ilgi ekonominiai nesutarimai?

Svarstant šią dilemą galima pažvelgti ir paprasčiau, be skambių retorinių klausimų. Vaizdžiai tariant, jei mes, žmonės, negalime turėti dviejų motinų, dviejų tėčių, tad ir dviguba pilietybė – sunkiai įsivaizduojamas reiškinys. Juk negalima tuo pačiu metu būti ir lietuviu, ir, sakykim, britu ar norvegu. Tik išskirtiniais atvejais dviguba pilietybė susiklosto natūraliai. Bet ir tada visuomet iškyla abejonių, kokią pilietybę laikome pagrindine. 

Taigi Lietuvoje turime itin prasmingų diskusijų: ar verta bijoti dvigubos pilietybės, kaip traktuoti valstybės socialinę politiką dalinant pašalpas, kaip keisti mūsų užsienio politiką, ką geriausiai moka gaminti lietuviai, ar įmanomi pragmatiški, draugiški santykiai su Rusija, kokias priemones turėtume įgyvendinti, jei norime, kad mūsų, lietuvių, būtų mažiausiai keturi milijonai…

Bet kad atsakymai į šiuos klausimus – labai jau skirtingi. Be abejo, civilizuotose, demokratinių principų laikytis pasišventusiose valstybėse vienodų nuomonių negali būti. Nuomonių įvairovė – ne smerktinas, o sveikintinas reiškinys. Tačiau kartais jau atrodo, kad lietuvius kažkas specialiai stumte stumia į pabrėžtinai beprasmes, bevaises diskusijas, kur neįmanoma rasti nė menkiausių bendrų sutarimų.

O ten, kur nėra bendrojo vardiklio, neabejotinai stringa visi suplanuoti darbai. Pastatyti naują atominę jėgainę ar išplėtoti skalūninių dujų verslą – rimtas uždavinys ne itin gausiai, ne itin didelei valstybei. O jei ne itin didelė ir mažai skaitlinga valstybė dėl būsimųjų statybų dar ir susiskaldžiusi į keletą priešiškų stovyklų, pabaigtuvių vainiką iškelti tampa nepakeliamai sunku.

XXX 

Tad kaip išsiveržti iš mums primetamų žaidimų taisyklių, kai ginčijamasi ieškant ne tiesos, o priemonių, leidžiančių dar labiau sujaukti protus ir paskleisti dar rimtesnių abejonių?

Artimiausiu metu įtampos Lietuvoje greičiausiai daugės. Mūsų laukia rimtas išbandymas – pirmininkavimas Europos Sąjungos struktūroms. Štai šiuo laikotarpiu mūsų “bičiuliai” būtinai pasistengs įvelti mus į kuo nepalankiau atrodančius ginčus. Jų išradingumui ribų nėra. Galimi patys įvairiausi variantai: nuo “deramai negerbiame Holokausto aukų”, “skriaudžiame lenkų tautinę mažumą”, “persekiojame seksualines mažumas” iki “klastojame naujausių laikų istoriją, versdami nepagrįstus kaltinimus Kremliui”.

Koks bus Lietuvos atsakas į mums priešiškus informacinius išpuolius? Greičiausiai ir vėl įsivelsime į diskusijas, į kurias nederėtų įsivelti, kaip įsivėlėme į beprasmes diskusijas dėl “tarybinių dešrelių”, o tais atvejais, kada pasaulis tikrai privalo išgirsti mūsų nuomonę, pasitenkinsime sausais, valdiškais, jokio poveikio neturinčiais pareiškimais ar peticijomis. Tarsi Lietuvą būtų galima išgelbėti platinant pareiškimus ir peticijas. Tarsi patriotizmas būtų matuojamas pagal tai, kiek daug išplatinome pareiškimų ar kiek daug pasirašėme peticijų.

Galimos ir dar didesnės klaidos. Pavyzdžiui, pulsime atsiprašinėti kaimynų ten, kur turėtume patys kaltinti bei priekaištauti. Tačiau nežinia už ką ir dėl ko Lenkijos atsiprašęs mūsų naujasis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sulaukia daug pritarimų. Sakykim, politologas Lauras Bielinis šį ministrą laiko vienu iš stipriausių Algirdo Butkevičiaus vadovaujamo Ministrų kabineto narių.

Laimė, šalies užsienio politikai vadovaujanti Prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai išdėstė savo poziciją dėl pono L.Linkevičiaus demaršo Varšuvoje. Akivaizdu, jog Prezidentė kritikuoja URM vadovo uolumą nuolankiai atsiprašinėjant “strateginio partnerio”. Vadinasi, turime dar vieną sunkiai išnarpliojamą Gordijo mazgą: užsienio reikalų ministras bando įgyvendinti politiką, kuriai, kaip pasirodo, nepritaria šalies Prezidentė…

XXX

Viešojoje erdvėje pasirodė žinia, jog iš TV 3 atleista skandalingomis laidomis pagarsėjusi žurnalistė Rūta Janutienė rašo knygą apie dabartinę šalies Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Žurnalistės manymu, žinių apie dabartinę šalies vadovę išties trūksta. Sumanymas parašyti knygą apie Lietuvos Prezidentę greičiausiai kilo tuo metu, kai buvo neparodyta R.Janutienės laida “Paskutinė instancija”, tarsi nepalanki  D.Grybauskaitei.

Žinoma, kilęs triukšmas dėl neparodytos “Paskutinės instancijos” – vertas analizės. Net ir menkiausi cenzūros proveržiai neturėtų būti toleruojami. Bet analizuojant konfliktinę situaciją į akis taip pat krenta Prezidentės oponentų smulkmeniškumas. Tik pamanyk, Atgimimo išvakarėse ar pirmosiomis nepriklausomybės dienomis D.Grybauskaitė neparodė deramo patriotizmo, principingumo ar sąmoningumo.

Man regis, preciziški skaičiavimai, kas ką tiksliai veikė 1988 – 1991-aisiais, jau praradę aktualumą. Analizuojant žmogaus laikyseną anomis dienomis vargu bau ar įmanoma nustatyti šiandieninio naudingumo koeficientus. Dvidešimties metų laikotarpis – užtektinai rimta atkarpa. Du dešimtmečiai galintys apversti viską aukštyn kojomis: anų dienų patriotą paversti šių dienų neišmanėliu, nevykėliu, primityvu, o anų dienų prisitaikėlį – dabartinių laikų lyderiu ir įžvalgiu politiku.

Juolab kad preciziškai skaičiuodami tikras ar tariamas dabartinės Prezidentės “nuodėmes” 1988 – 1991-aisiais turėtume pripažinti, jog D.Grybauskaitė, lyginant ją su tuometinio Algirdo Brazausko laikysena, – šventoji. Lietuvos trispalvės skuduru nevadino, nepriklausomybės nuo Rusijos netraktavo kaip fantastikos, apie Lietuvoje dislokuotą sovietinę kariuomenę palankiai neatsiliepė. Tad iš kur toks priešiškumas Prezidentei D.Grybauskaitei? Nepatinka D.Grybauskaitės demonstruojama nuostata nepataikauti nė vienai užsienio valstybei, įskaitant net ir dideles bei agresyvias kaimynes?

XXX

Prezidentės veiklą analizuoti ne tik galima, bet ir būtina. Tačiau tai derėtų atlikti omenyje turint visai kitokius kontekstus. Prisiminkime Didžiosios Britanijos premjero Deivido Kamerono pareiškimą, esą po 2015-ųjų metų parlamento rinkimų jis būtinai inicijuos referendumą – teirausis savo šalies piliečių, ar jie nori likt gyventi tokioje Europos Sąjungoje, kokia ji yra dabar? Briuselio biurokratams Anglijos Ministras Pirmininkas pažėrė nemalonių palyginimų, suprask, dabartinė ES – tai būtent biurokratijos ir suvaržymų bendrija, kurioje vietos vis mažiau lieka laisvei bei konkurencingumui.

Tikrai keblu suvokti, kodėl ES, susidedančiai iš kelių dešimčių labai skirtingų šalių tiek savo geografine padėtimi, tiek gyventojų mentalitetu, vis dar pavyksta išlaikyti bent minimalią vienybę ir neišsivaikščioti? Žurnalo “IQ” politikos redaktorius dr. Tomas Janeliūnas yra pareiškęs, jog “ES politika labai palanki tinginiams – kai per daug sunku tampa apskritai mąstyti, visada galima elgtis taip, kad neišsiskirtum iš Bendrijos narių daugumos”. Sutikite, ne itin maloni pastaba.

Ne itin optimistiškas ir šis dr. T.Janeliūno tvirtinimas žurnale “IQ”: “Mūsų politiniai tikslai Bendrijoje dažniausiai apsiriboja techniniais pragmatiniais sprendimais: kaip įgyvendinti direktyvas, kaip kuo geriau panaudoti fondų skiriamas lėšas, kada įsivesti eurą ir kaip nesusimauti pirmininkaujant ES”.

Tuo tarpu Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas ironizoja, jog kai kurių ES pietinių šalių gyventojai tryliktojo ar net keturioliktojo atlyginimo   reikalauja vien už tai, kad teikėsi laiku ateiti į darbą arba vien už tai, kad išmoko pakenčiamai naudotis kompiuteriu.

Dabar dar prisiminkime žymaus pokario metų ekonomisto Gunaro Myrdalio pareiškimą, jog tikras teisingumas įmanomas tik tarp lygiųjų. Ekonomisto pastebėjimu, ES integracinės iniciatyvos bus teisingos tik tuomet, kai ES sudarančios tautos pasieks daugmaž vienodą ekonominį išsivystymo lygį. Irgi – taikli, tačiau mažai paguodžianti pastaba. Daugmaž vienodo ekonominio išsivystymo lygio mums tikriausiai dar teks palaukti, o galbūt toks lygumas net ir neįmanomas. 

Tad šių eilučių autoriui žymiai įdomiau, ką mūsų Prezidentė mano apie gyvybiškai svarbius europietiškus iššūkius. O diskusijos, kurią dieną ir kurią valandą Prezidentė pasitraukė iš komunistų partijos prie du dešimtmečius, atrodo mažai reikšmingos. 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2013.02.14    


Prisijunkite prie diskusijos