Kada per LTV išvysime Lenie Riefenstahl “Olympia”?


Print

Praėjusį šeštadieni LTV parodė bene visų laikų geriausią lietuvišką filmą “Niekas nenorėjo mirti”. Reikia pripažinti, kad tai – puikus filmas. Visomis prasmėmis – tiek menine, tiek aktorių įtaigiais darbais, tiek propagandine.

Propagandinė šio filmo pusė ir yra vienas iš faktorių, kuris priverčia sunerimti žiūrint sovietmečio šedevrus. Šiame filme vis dėl to vaizduojama “didvyriška“ visos lietuvių liaudies kova už tarybų Lietuvą. Būtent visos lietuvių liaudies kova, nes šiame filme neišvysime NKVD ar MGB kariuomenės, o tik lietuvius, ginklu kovojusius ne tik už tarybų valdžią, bet išskirtinai vien savo jėgomis. Šią aplinkybę reikia pabrėžti: ir vadovaujamus komunistų partijos, kuri nugalėjo “banditizmą”. Žinoma, bet kuris istorijos pirmakursis nuginčys filmo istoriškumą – nebuvo nė vieno atvejo pokario istorijoje, kad visas kaimas ginklu gyntųsi nuo “banditų“. Tas pats pirmakursis istorikas patvirtins, kad legalizuoti “banditai“ arba būdavo perverbuojami MGB, arba sėkmingai atsidurdavo gulaguose, o Lokių tėvo laidotuvėms kunigo paprasčiausia nebuvo dėl elementariausios priežasties: arba kunigas atsisakė laidoti apylinkės pirmininką, arba irgi sėdėjo gulage.

Tikroji filmo istorija greičiausia buvo irgi priešinga rodomajai. Lokių tėvą paprasčiausiai buvo nušovę stribai ar MGB, o šie trys skirtingų likimų ir išsilavinimo vyrai išėjo į mišką, ir ten žuvo.

Šis filmas yra toks stiprus, kad jį sovietmečiu su pasigerėjimu žiūrėjo net man artimi tremtiniai ir buvę Partizanai. Suprantama,  kaip jie tą filmą vėliau aptardavo tarpusavyje, negaliu pasakyti, nes buvau dar mažas, ir man girdint buvo kalbama ne apie viską. Tik pripažinus, kad šis filmas patrauklus net žinantiems, kas ir kaip buvo iš tikrųjų, tegalima įsivaizduoti, kokį poveikį jis gali turėti jaunai ir dar nebrandžiai asmenybei, kuri visus filmus priima kaip “neginčijamą realybę“. Tokie jaunuoliai ir jaunuolės filmą “Niekas nenorėjo mirti” gali priimti kaip “neginčijamą istorinę tiesą“.

Bet aš ne apie tai. Filmas, be abejo, puikus. Jį galima pavadinti tiesiog lietuviško kino šedevro pademonstravimu LTV auditorijai pačiu nepalankiausiu eterio metu. Gerai, kad LTV rodo gerus meninius filmus. Sekmadienį rodė ir A. Vaidos “Katynę“, lygiai tokį pat sukrečiantį ir įsimenantį filmą. Ir lygiai tokį pat propagandinį. Tiksliau pasakius – kontrpropagandinį.

Jeigu LTV vis dėl to nusprendė savo auditoriją stebinti rodydama kino šedevrus, tai ištarus “A”, derėtų ištarti ir “B”. Vienas iš “užmirštų“ kino šedevrų yra ir sudėtingo likimo Lenie Riefenstahl dokumentinis filmas “Olympia“. Lenie Riefenstahl kūryba – tai  pasaulinio lygio dokumentinio filmo šedevrai, kuriuos plačiajai visuomenei padeda “užmiršti“ įvairaus plauko tolerantiškumo korifėjai, sugebantys visur įžvelgti “fašizmą“, tačiau nematantys akivaizdžių istorijos klastočių ir komunizmo propagandos, kuri, kiek žinau, yra lygiai taip pat uždrausta Lietuvoje, kaip ir fašizmo propaganda.

Esu daugiau negu įsitikinęs, kad menas, ypač audiovizualinis, jau seniai tapo propagandistų įrankiu “smegenų plovimams“. Menas tiesiog tapo propagandos įrankiu. O kinas, kaip viena iš įtaigiausių meno formų, tiesiog tapo neatskiriama propagandos sudėtine dalimi. Galima kiekviename kūrinyje įžiūrėti propagandos arba galima šiuo LTV atveju tapti atvira arena bet kuriam kino kūriniui, atmetus visas ideologijas.

Galbūt nebūtina rodyti Lenie Riefenstahl grandiozinio darbo “Valios triumfas”, kad tik, neduok Dieve, koks nors Vyzentalio centras neapkaltintų mūsų simpatizuojant fašizmui, tačiau tai, kad LTV auditorija galėtų išvysti 4-ių valandų trukmės dokumentinį filmą “Olympia“ – būtų nuostabiausias LTV kaip visuomeninio transliuotojo objektyvumo ir nešališkumo įrodymas.

2010.04.21


Prisijunkite prie diskusijos