Nobelio taikos premijos suteikimas Europos Sąjungai vokiškus portalus užtvindė publikacijų srautu – beveik trys milijonai straipsnių. Beveik tris milijonus staripsnių yra užfiksavęs „išmanusis“ intenetas. Daugiausia – kritiškai vertinančių tokį Nobelio komiteto sprendimą, vertinančių jį su pašaipa, pykčiu ir net pagieža.
Ypač daug komentarų susilaukė žinomo žurnalisto, rašytojo Henryko M. Broderio publikacijos. Jo straipsnis „ES nesprendžia problemų, ji pati yra problema“, paskelbtas laikraštyje „Die Welt“ 2012 m. gruodžio 20 d.
Manytume, kad Slaptai.lt skaitytojams bus įdomu susipažinti su vieno talentingiausių Europos publicistų tikrai ne optimistinėmis mintimis apie Europos dabartį ir ateitį.
Sena rusų patarlė byloja – „kai per mažai išgeri vodkos, būna ir negražių nuotakų“. Ekonomikoje ši taisyklė negalioja. Juk negali patogiai įsitaisęs dainuoti sau „Koks gražus Kalėdų metas“, kai matai, kad dega kaimyno troba. Nes nujauti, kad arba ugnis persimes ant tavo namo, arba tau teks priglausti ir maitinti be pastogės likusį kaimyną.
Esame paskutinių Europos dienų liudininkai. Ne fizine, veikiau filosofine metaforiška prasme. 1922 m. vokiečių rašytojas Karlas Krausas buvo nuspėjęs paskutiniąsias žmonijos dienas („Paskutiniosios žmonijos dienos“ – tragedijos pavadinimas. – I.T.), o dabar prieš mus – „Paskutiniosios Europos dienos“. Jos ne šiaip sau prieš mus, jos mums nuolat kelia nerimą.
Nobelio premija Europai – kokia kvaila idėja!
Žiūrėdamas tiesioginę Nobelio taikos premijos Europos Sąjungai įteikimo transliaciją nežinojau, verkti ar juoktis. Apdovanoti ES už tai, kad ji esą Europoje išsaugojo taiką, yra tokia pat kvailystė, kokia būtų, jeigu Gelbėjimo armija būtų apdovanota už tai, kad ji neįsitraukė į prekybą alkoholiu, narkotikais, prostitutėmis ir ginklais.
Arba jeigu tarptautinį Raudonąjį Kryžių pagerbtume už tai, kad jis neįsteigė koncentracijos stovyklų. Beje, taikingoji Europa yra ne taikos garantas, o karinės intervencijos rezultatas. Be šios intervencijos šiandien
nebendrautume jaukiai susėdę, o jeigu vis dėlto susėstume, tai nebent tam, kad atšvęstume sėkmingą Svetimšalių legiono panaudojimą.
Nobelio premijos suteikimas Europos Sąjungai man priminė kažką, ką buvau išsaugojęs giliai atmintyje. Kadangi buvau pavargęs, tai šiek tiek užtruko, kol tie vaizdai pagaliau išplaukė iš atminties gelmių.
Kaip kitados Sovietų Sąjungoje
Taip, būtent ten! Lygiai taip save pagerbdavo Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK! Vieni kitus apdovanodavo ordinais ir kiekvienas visada patvirtindavo, jog svariai yra prisidėjęs prie taikos ir saugumo Europoje ir pasaulyje išsaugojimo.
Kaip žmogus, pirmuosius gyvenimo metus praleidęs Lenkijoje, esu mažumėlę alergiškas sąvokai „taika“. Ne dėl to, kad būčiau už karą, bet dėl to, kad „taika“ yra pagrindinis alibi, kuriuo galima pateisinti bet kurį barbariškumą. Net Berlyno siena mums buvo pateikiama kaip sauganti taiką, bet kuriuo atveju neišvengiama, šiandien pasakytume – neturinti alternatyvų priemonė.
Ir šiandien, stebėdamas, kokias akcijas rengia judėjimas už taiką, kuris abejingai stebi žudynes Sirijoje, bet nepailsdamas rengia demonstracijas prieš Vokietijos karių siuntimą į Afganistaną, aš suvokiu, kad pacifizmas ir kretinizmas yra labai artimi.
Kitą dieną po premijos paskyrimo Osle, sostinėje šalies, kurios gyventojai du kartus atsisakė stoti į Europos Sąjungą, laikraštyje „Die Welt“ perskaičiau straipsnį apie Briuselio „Tuštybės mugę“, kurioje iki paskutinės akimirkos buvo diskutuojama ir deramasi, kam bus leista kalbėti įteikiant premiją ir kam – ją paimti.
Tuštybės mugė
Europos Komisijos pirmininkas Barosso, ES prezidentas Van Rompuy ir Europos Parlamento pirmininkas Schulzas nepaisant nepaprasto užimtumo esą ginčijosi kaip kokie „suvirintojai“, bandydami vienas kitą pranokti. Kol pagaliau, kaip įprasta Briuselyje, buvo rastas kompromisas. Van Rumpuy ir Barosso kartu priėmė apdovanojimo raštą, o Van Rumpuy galėjo pirmasis prie jo prisiliesti.
Reikia manyti, kad jis galėjo tą raštą pasiimti namo, jį švelniai glostyti, spausti prie širdies ir galiausiai pasidėti po pagalve. Martinui Schulzui teko pasitenkinti galimybe atkišti galvą medaliui užkabinti. Šiaip ar taip. Bet po to buvo padaryta grupinė nuotrauka, kuri pademonstravo vienybę ir santarvę – čia vėl peršasi palyginimas su TSKP CK papročiais.
Demokratijos esmės stygius
Taip jau lėmė draugas atsitiktinumas, kad Hamedas Abdelis-Samadas (iš Egipto kilęs vokiečių politologas. – I.T.) ir aš neseniai lankėmės pas Martiną Schulzą ir mūsų reportažų ciklui „Europos safaris“ (savo kelionę po Europą autoriai laikė Europos sielos paieškomis – I.T.) įrašėme interviu. Be kita ko, jis pasakė ir tokį sakinį: „Jeigu ES būtų valstybė ir pateiktų prašymą įstoti į Europos Sąjungą, jos prašymas būtų atmestas. Dėl demokratijos esmės stygiaus“. Juk ES Parlamentas neturi teisės net teikti įstatymų – jis tik palaimina Europos Komisijos nutarimus.
Vienas iš mūsų sutiktų deputatų kalbėjo apie „Protokolinį parlamentą“, kuris jam priminė buvusios VDR Liaudies rūmus (vok. Volkskammer – I.T.). O vienas komisaras mums paaiškino, kodėl tai, kad ES subsidijuoja tabako auginimą, neprieštarauja tam faktui, kad ES tuo pat metu finansuoja kampanijas dėl rūkymo žalos. Pasak komisaro, tai yra situacija, kai laimi abi pusės, situacija, iš kurios visi pelnosi. Beje, tabako subsidijos ir kampanijos prieš rūkymą yra dviejų komisarų kompetencija.
Europa – pasirinkimo nėra
Po apsilankymo Briuselyje ir Strasbūre nebeturiu jokių iliuzijų. ES nesprendžia problemų, ji pati yra problema. Nuo realiai egzistavusio socializmo, kuriam, kaip teigė mano pašnekovai, taip pat nebuvo alternatyvos, pabaigos tai buvo šiurkščiausias bandymas paskelbti piliečius neveiksnius ir nudemokratinti visuomenę.
Mums vis aiškinama, jog ES neturi alternatyvos, nes jeigu Sąjunga subyrėtų, tai ne tik baigtųsi gerovė, bet ir atgytų seniai įveikti konfliktai. Praktiškai tai reiškia: esame raginami besąlygiškai pasitikėti tais, kurie gerą sumanymą atvedė iki žlugimo ribos ir dabar garantuoja, jog pajėgtų viską atstatyti. Bet: ar mes suteiktume antrą šansą gydytojui, kuris kartą vietoje tonzilių pašalino apendiksą? Ne, nesuteiktume. Bet Europai tokią galimybę suteikiame, nes neturime pasirinkimo. Reikalas neturi alternatyvos. Tad tęskime taip ir toliau – ne dėl to, kad būtume įsitikinę reikalo teisingumu, o dėl to, kad peržengėme ribą, nuo kurios nėra kelio atgal.
P.S.
Mokantiems vokiškai Henryko M. Broderio straipsnius skaityti yra tikras malonumas – turtinga kalba, kurioje gausu ironijos, grotesko, satyros, humoro, net juodojo humoro. Pilną publikaciją ir daugiau nei 600 tikrai dėmesio vertų komentarų galima paskaityti adresu http://www.welt.de/debatte/article112157260/Die-EU-loest-keine-Probleme-sie-ist-das-Problem.html.
Šiuo adresu taip pat galima pamatyti trumpą video filmuką. Jame užfiksuotieji Nobelio taikos premijos įteikimo momentai, žinomų Europos politikų pritarimo plojimai ir linkčiojimai puikiai iliustruoja ir patvirtina Henryko M. Broderio teiginius.
Nuotraukoje: vokiečių rašytojas, publicistas, žurnalistas Henrykas M. Broderis, šio straipsnio autorius.
Iš vokiečių kalbos išvertė Irena Tumavičiūtė.
Informacijos šaltinis – Die Welt
2012.12.30
