Pretenduojančio į profesionaliai nešališko žurnalisto vardą pono Tomo Dapkaus ir jo įkvėpėjų aplinkos reakcija dienraščio „Lietuvos žinios“, Alfa.lt puslapiuose ir LNK „Alfa savaitė“ laidoje į neatskleistas žudynes Medininkų poste bei šios, per du dešimtmečius neištirtos, bylos procesą itin iškalbinga.
Nuo šių metų vasario vidurio tebesitęsianti ne faktais, o emocijomis ir pramanomis persunkta intensyvi agitacinė kampanija atskiroje žiniasklaidos grupėje viešai patvirtina keletą svarbių faktinių aplinkybių, turėsiančių neabejotiną reikšmę būsimiems procesams ir žmonių likimams ateityje.
Pirmiausia, šitokiu, neadekvačiai jausmingu, reagavimu atvirai pripažįstama, jog vienintelio, nepagrįstai apkaltintojo ir beatodairiškai skubiai nuteiso griežčiausia bausme buvusio eilinio Rygos OMON (Ypatingosios paskirties milicijos būrio) milicininko Konstantino Michailovo (Nikulino), atžvilgiu nėra surinkta jokių, civilizuotame teisiname procese privalomai būtinų, kaltės įrodymų.
Antra, itin aktyvios pastangos nesamus, tačiau teisiniam procesui privalomus, žmogaus kaltės įrodymus, pakeisti išskirtinai asmeninėmis atskirų, neabejotinai suinteresuotų asmenų emocingomis fantazijomis, siekiant bent jau tokiu būdu pateisinti niekuo nepagrįstą nuosprendį, atskleidžia ydingą įprotį manipuliuoti perdėm patiklios visuomenės dalies jausmais priešrinkiminiu laikotarpiu.
Trečia, akivaizdžiai pripažinta, jog istoriškai reikšmingas Lietuvos pareigūnų nužudymas 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio ir muitinės poste liko neištirtas, o procesas ir iki šiol priimti sprendimai šioje byloje yra išskirtinai politiniai, bet ne teisiniai, kaip privalėtų būti.
Neįmanoma nepastebėti, jog „kovotojais už teisingumą“ aktyviai besiskelbiantys asmenys ir net kai kurie, žiniasklaidos dėmesiu prieš rinkimus nevengiantys pasimėgauti, politikai akivaizdžiai bevelija nutylėti tikrąsias Medininkų žudynių neištyrimo, nepagrįsto Žmogaus apkaltinimo ir jo kalinimo priežąstis, du dešimtmečius su virš trunkantį nepateisinamą valstybės lėšų eikvojimą šitokios „kokybės“ tyrimui. Neužsimenama ir apie tai kam tenka atsakomybė dėl šio itin žiauraus nusikaltimo tyrimo sėkmingą marinimą. Ar visuomenės teisė žinoti tikrąją savo šalies istoriją čia nieko nebereiškia?
Vietoje to, dangstantis su visuomenės informavimo įstatymo reikalavimais ir žurnalisto profesine etika nieko bendro neturinčiais, tariamais „nepriklausomo žurnalistinio tyrimo“ rezultatais, atvirai menkinami Konstitucijoje bei Europos Žmogaus pagrindinių laisvių ir teisių apsaugos Konvencijoje įtvirtinti pamatiniai Teisingumo principai. Vaikantis populiarumo, koneveikimos valstybės ir visuomenės saugumo užtikrinimą vykdančios institucijos, neigiamai išverčiama gynybos instituto reikšmė, o savo pareigas vykdantys advokatai sutapatinami su Lietuvos Respublikos valstybės ir visuomenės priešais. Advokatų pasamdymo ir jų dalyvavimo visuose su byla susijusiuose procesuose faktas prilyginamas ginamo asmens kaltės įrodymui.
O šiame procese nesibodi dalyvauti net pats Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas?
Tuomet ar 2011 m. kovo 31 dieną, jau pabaigus bylos nagrinėjimą, Europoje ir civilizuotose pasaulio šalyse precedento neturintis atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui ribų nustatymas atgalios laiko atžvilgiu bei specifinis pačios normos nuostatų pritaikymas Medininkų žudynių bylai ir vienintelio, joje be jokių įrodymų nuteistojo asmens atžvilgiu, šiuo atveju tėra vien tik klaidingas atsitiktinumas?
Deja, ne. Juk iki šiol net nepradėti baudžiamojo persekiojimo procesai už nusikaltimus žmoniškumui nei Vilniaus Panerių siaubingo mąsto žydų tautybės žmonių žudynių, nei Rainių miškelio, nei Tuskulėnų dvaro žudynių, nei Hipokrato priesaikai ištikimai tarnavusių Panevėžio ligoninės medikų išžudymo, nei Dubingių miestelio, Pirčiupio ar Kaniūkų kaimų lietuvių tautybės gyventojų žudynių, nei mažlietuvių žudynių Mažojoje Lietuvoje vykdytojų ir organizatorių atžvilgiu? O juk tokių ir panašių atvejų Lietuvos istorijoje būtą daug daugiau, be to ir Lietuvos Konstitucija nustatanti, jog įstatymai yra taikomi lygiai vienodai visiems be išimties, kol kas jokių išlygų niekam nesuteikė.
Tuo tarpu dabar, laikantis Medininkų byloje taikomos Baudžiamojo kodekso 3-jo ir 100-jo straipsnių nuostatų bei pastarojo meto Lietuvos teismų praktikos pavyzdžių, teisiant jau mirusiuosius, šitokie baužiamojo persekiojimo procesai tapo neišvengiamai privalomais, tai kame reikalas?
Apeliacinio proceso šioje byloje metu aiškiai pastebima itin suaktyvėjusi atskirų asmenų veikla, viešais pasisakymais ir net nacionalinių žiniasklaidos priemonių pagalba kryptingai platinant akivaizdžiausią dezinformaciją ir tuo būdu nepagrįstai kurstant žmonių emocijas, kuo toliau, tuo labiau įgija neleistino poveikio Teisingumo procesui ir Teismui požymių.
Kas tai? Vien tik atsitiktinė politinių, žinybinių ar asmeninių revanšistinių ambicijų įtakų apraiškos ar jau išskirtinai esminis mūsų tautinio Teisingumo proceso ypatumas?
Ar šiandien atsirastų Lietuvoje pritariančių šitokiam „teisingumo procesui“ jų pačių ar jų vaikų atžvilgiu? Vargu.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: advokatas Arūnas Marcinkevičius.
2012.05.09
