Ar norite sužinoti visiškai slaptą informaciją, kodėl rinkimuose taip sekasi populistams ir kaip runkeliais verčiami patriotiški kaimo žmonės? Jei taip, šis straipsnis skirtas jums.
Nes šios informacijos niekada nesužinosite iš Lietuvos žurnalistų ar politologų – tai tarsi elito paslaptis, kurios negalima išduoti visuomenei. Nes jei išduosi, kaip žiniasklaida visuomenei plauna smegenis, išduosi visą industriją.
Kaip iš D. Grybauskaitės pagaminti V. Landsbergį?
Elementariai. Tiesiog reikia nepastebimai išplauti žmonėms smegenis, kad jie amžiams įtikėtų, jog Dalia Grybauskaitė – trečias blogis po Vytauto Landsbergio ir Andriaus Kubiliaus. Kodėl nepastebimai? Nes, kaip minėjau, mūsų kolegos žurnalistai ir politologai šio proceso niekaip nesugeba pastebėti. Labai įdomu, ar jūs pastebėsite tai, ko nepastebi protingą veido išraišką nutaisęs žurnalistas, su nerimu politologo klausiantis, kodėl ir vėl Lietuva pasidalijo į dvi dalis. Na, kodėl?. Dar protingesnę veido išraišką nutaisęs politologas pradeda aiškinti apie transcendentinį ryši, įvardija kelias jam žinomų genijų pavardes ir pacituoja garsų veikalą. Tai yra, kaip įprasta, pabendrauja kaip du ufonautai, vykstančius procesus Lietuvoje geriausiu atveju stebintys iš Mėnulio.
Toliau šiame straipsnyje pateikiame rugsėjo 18 – spalio 17 d. didžiausiai Lietuvoje spaudos leidinių grupei priklausančiuose dienraščiuose „Vakaro žinios“ ir „Respublika“ pasirodžiusių dalies straipsnių, kuriuose labai neigiamai arba neigiamame kontekste rašoma apie D. Grybauskaitę, pavadinimus ir trumpas ištraukas. Kaip sakoma – mėgaukitės, o, perskaitę iki galo, būtinai įsijunkite televizorių – gal pamatysite kokį protingą tarptautinių santykių instituto ar komunikacijos fakulteto dėstytoją, kuris realiu laiku vaizduos ufonautą ir seks abrakadabras apie tai, kaip atsitinka, kad visuomenės nuomonė staiga pasikeičia? Kad staiga atsiranda nepaaiškinamas visuomenės priešiškumas, pavyzdžiui, prezidentei D. Grybauskaitei…
Arba kodėl žmonės teigiamai galvoja apie tuos, kurie puola strateginius projektus, o neigiamai – apie Valstybės saugumo departamentą (VSD) ir t. t. Neabejoju, kad kai perskaitysite šį straipsnį, jums turėtų būti įdomu stebėti, kaip politologai, ekspertai ir įvairūs analitikai, o ką jau kalbėti apie politikus, gražiai atitrūkę nuo realybės plūduriuoja kosmose ir su žurnalistu bando visus įtikinti, kad tai ir yra realybė. Taip jie sudaro išskirtines sąlygas žiniasklaidos grupėms valdyti visuomenę.
Kadangi straipsnių per mėnesį šiuose leidiniuose buvo labai daug, jų pavadinimai ir ištraukos bus pateikiami be komentarų, kad galėtumėte įsijausti ir suprasti, kaip gali keistis „Vakaro žinių“ ir „Respublikos“ skaitytojo nuomonė apie prezidentę, šiuos leidinius paskaičius vos vieną mėnesį.
Beje, naudodamasis proga norėčiau įvardyti bent kelias esmines propagandos technologijas, kurias naudodama mūsų brangi žiniasklaida gali slapta valdyti visuomenę. Dar kartą primenu, jog šis valdymas įmanomas visų pirma dėl to, kad egzistuojanti praktika yra tokia, jog žurnalistai ir politologai nieko nemato, nes pagal nebylų susitarimą Lietuvos žiniasklaida yra labai skaidri ir niekas niekam smegenų neplauna. Niekas nieko nemato, nes, netyčia pamačius ir paviešinus, kaip vienas industrijos narys tai daro, po kiek laiko žiūrovai ir skaitytojai gali pradėti suprasti, kaip tu pats tai darai.
Pirma technologija labai elementari: norint sumažinti tam tikro politiko reitingą, reikia jį susieti su tais politikais ar struktūromis, kurių baisumu savo skaitytojus ar žiūrovus jau esi įtikinęs. Pavyzdžiui, jei savo skaitytojus, žiūrovus ar klausytojus jau esi įtikinęs, kad VSD yra didžiausias blogis, susiedamas politiką, kurio reitingus nori numušti, su šia institucija, gali efektyviai ir greitai įtikinti savo vartotojus, esą abu labu tokiu. Panašų rezultatą gali pasiekti nuolat akcentuodamas, kad, pavyzdžiui, D. Grybauskaitė yra V. Landsbergio ir A. Kubiliaus kandidatė, o tai, kaip visi suprantame, tiesiog pasaulio pabaiga!
Nes į šių politikų, kaip pačių pavojingiausių žmonių planetoje, įvaizdžio kūrimą įdėta tiek pastangų, kad jei reikėtų į vieną vietą sudėti vien „Vakaro žiniose“ skelbtą visą neigiamą medžiagą apie juos, galėtum šildytis visą sezoną. Kadangi dalis žiniasklaidos priemonių veikia ir prieš Lietuvos integraciją į Vakarus bei energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, norimus veikėjus dar galima susieti su Vakarų imperialistais ar pagrindiniais vagių projektais – suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalu bei Visagino atomine elektrine (VAE) – ir džiaugtis akyse radikalėjančiais savo skaitytojais ar žiūrovais.
Baisos pabaisos – prezidentė ir VSD
Rugsėjo 18 d. „Vakaro žinių“ viršelio tema – „Prezidentūros susidorojimo įrankiai“ („Teismo sprendimu į pareigas FNTT grąžintas Vytautas Giržadas vakar pravėrė savo darbovietės duris. Buvusį jo vadovą, dabartinį Seimo narį Vitalijų Gailių teismo sprendimas nudžiugino: „Tikiuosi, kad jis taip pat padės sutramdyti nusikalstamos saugumiečių gaujos veiklą. Manau, kad ši gauja organizavo nusikaltimą prieš V. Giržadą ir taip padarė didžiulę žalą valstybei. Apie save galiu pasakyti tik tiek, kad visada jaučiausi ir jaučiuosi teisus. Nors įvairių institucijų, taip pat ir Prezidentūros buvau verčiamas atlikti neteisėtus veiksmus.“). Straipsnis „Blogi laikai prezidentės statytiniams“ („Teisėsaugą kontroliuoti pasišovusi prezidentė Dalia Grybauskaitė patyrė dvigubą smūgį. Iš pradžių generolo laipsnio negavo jos statytinis FNTT vadovas Kęstutis Jucevičius, o po to teismas grąžino į darbą šioje tarnyboje Vytautą Giržadą.“).
Rugsėjo 18 d. „Respublikos“ viršelio tema – išskirtinis interviu „Seimo narys Vitalijus Gailius: Lietuvą užvaldė banditiška saugumiečių gauja“.
Rugsėjo 19 d. „Vakaro žinių“ viršelio tema: „Iškilę skandalai ministrui nė motais“ („Keista, kad tiek „muštas“ politikas [Dailis Alfonsas Barakauskas – E. E.] išsukinėja savo partijos draugelį, kuris, užuot vykdęs teismo sprendimą, konsultuojasi su įtartinais VSD veikėjais. Tais pačiais, kurie tiek kartų bandė susidoroti su tuo pačiu R. Paksu. „Vakaro žinios“ dėl mestų kaltinimų klausė ir prezidentės nuomonės. Kokį atsakymą per dieną sugebėjo išstenėti Prezidentūros klapčiukai, skaitykite <…>“).
Rugsėjo 19 d. „Respublikos“ viršelio tema – „VSD skandalas“. Straipsniai „Prezidentėn etiki teismais“ („Vyriausiajam administraciniam teismui nusprendus, kad buvęs FNTT vadovo pavaduotojas V. Giržadas neteisėtai atleistas iš darbo, o jo reputacija sutepta nepelnytai, šalies vadovės D. Grybauskaitės atstovai pareiškė, kad teismas, kurio teisėjus skiria pati prezidentė, abejonių neišsklaidė.“) ir „Prezidentei paliepus, VSD panorėjus!“
Rugsėjo 20 d. „Vakaro žinių“ skilties „Elito naujienos“ tekstas „D. Grybauskaitė dalina ordinus už riestainio skyles“ („Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė ordiną eurokomisarui Giunteriui Otingeriui. Šis neva prisidėjo prie svarbių mūsų šaliai energetinių projektų. <…> Prezidentė nepaaiškino, už kokius projektus įteiktas ordinas, bet juk geram žmogui negaila.“). Šiame dienraščio numeryje aptartas ir VSD skandalas.
Rugsėjo 20 d. „Respublikos“ viršelio tema – „Saugumo šešėly. „Respublika“ tęsia VSD skandalo tyrimą“. Straipsnis „Z. Vaišvila: D. Grybauskaitė eina ne tas pareigas“ („Jam [Zigmui Vaišvilai – E. E.] tai primena sovietmetį, kai KGB talkino Komunistų partijai. Dabar VSD, pasak signataro, talkina grupuotei, kuri rūpinasi siaurais klano, o ne valstybės interesais, o šalies vadovė situaciją toleruoja, todėl eina ne savo pareigas.“).
Rugsėjo 21 d. „Vakaro žinių“ viršelio tema – „Už klaidas reikia atsakyti“ („Aš iš prezidentės pusės paneigimo negirdėjau. O jei tokio paneigimo nėra, tuomet arba prezidentėį sivaizduoja, kad ji yra aukščiau visko ir jai neverta net paneigti tokių dalykų – tai nėra gerai. Arba kaltinimai atitinka tikrovę, o tai irgi nėra labai gerai“, – „Vakaro žinioms“ atsakė signataras teisininkas Egidijus Bičkauskas, paklaustas, nejau prezidentė prisideda prie, kaip teigiama, Lietuvą užvaldžiusios saugumiečių gaujos.“). Straipsniai „Kai niekas už nieką neatsako“ ir „Prezidentei paliepus, saugumui panorėjus!“ („<…> mūsų pirmoji šalies dama turi vieną silpnybę. Aklai pasitiki VSD pažymomis. Tarsi jas rašytų Lavrentijus Berija, todėl nepasitikėti fiziškai pavojinga. <…> D. Grybauskaitė taip pasitiki VSD intrigantais, taip idealizuoja poligrafus, kad kada nors rimtu veidu reaguos į jai pakištą pažymą – pasaką apie „Du gaidelius“. Griebsis telefono ir reikalaus, kad tas paukštis iš pasakos atsistatydintų. <…> Prezidentė pasistengė, kad Generalinėje prokuratūroje nutūptų silpnas ir klusnutis vadovas. Kad VSD ir jo veikla galutinai išslystų iš Baudžiamojo kodekso akiračio. Tad kas ką šioje šalyje iš tikrųjų valdo?“).
Rugsėjo 21 d. „Respublikos“ straipsnis „Du pareigūnai, sugebėję įrodyti savo tiesą“ apie Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą.
Rugsėjo 23 d. „Vakaro žinių“ straipsnis „Sąžiningi valstybės pareigūnai – amžini disidentai“ (tema – „VSD skandalas“). Skilties „Elito naujienos“ tekstas „D. Grybauskaitė įrodinėjo, kad dirba prastai“ („Prezidentė Dalia Grybauskaitė susiginčijo su Ukrainos vadovu Viktoru Janukovyčiumi, kuri šalis daugiau moka už dujas. <…> pasiginčyti valstybės vadovams tikriausiai buvo smagu. Juk visiems aišku, kad už dujas moka ne prezidentai, o paprasti Ukrainos ir Lietuvos piliečiai.“).
Rugsėjo 23 d. „Respublikos“ straipsniai „Prezidentė atšaukė dekretą dėl malonės suteikimo“ ir „D. Grybauskaitė dėl derybų su „Gazprom“ pakeitė retoriką“.
Rugsėjo 24 d. „Respublikos“ straipsnis „Galutinis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas: VRM su VSD suėdė FNTT vadovus“.
Rugsėjo 25 d. „Respublikos“ viršelio tema – „Ir prezidentus valdo VSD“ (interviu su Rolandu Paksu apie VSD kaip gaują, siekiančią užvaldyti valstybę dėl valdžios ir finansinės naudos).
Rugsėjo 26 d. „Vakaro žinių“ skilties „Elito naujienos“ tekstas „D. Grybauskaitė seka pasaką apie demokratiją Afganistane“ („Prezidentė Dalia Grybauskaitė išvyko į Niujorką, kad Jungtinių Tautų auditorijai papasakotų, kaip Lietuva stiprino demokratiją Afganistane. Kažin, ar auditorija neužmigs.“).
Rugsėjo 26 d. „Respublikos“ viršelio tema – „Valstybei vadovauja VSD“. Straipsnis „Valstybę valdo slapta grupė prie VSD“.
Rugsėjo 27 d. „Respublikos“ straipsnis „Dėl lietuvių kalbos nepatogu tik prezidentei“ („Prezidentė Dalia Grybauskaitė ministrus rinkosi, tikrindama jų anglų kalbos sugebėjimus, nes esą tai labai svarbu ES Tarybai pirmininkaujančiai šaliai. O štai iš užsienio atvykę<…> politikai ragina Lietuvos atstovus pirmininkavimo renginiuose kalbėti ne kokia nors užsienio kalba, o lietuviškai.“), ir specialus priedas – diskusija „Saugumiečių skandalo nebūtų, jei būtų prokuratūra“.
Rugsėjo 28 d. „Vakaro žinių“ straipsnis „Valstybei vadovauja VSD“ su R. Pakso komentaru.
Spalio 2 d. „Respublikos“ viršelio tema – „Suomių skaidrumas baigėsi“ („Gegužę Klaipėdoje atidarant atliekas deginančių suomių termofikacinę jėgainę„Fortum“ prezidentė Dalia Grybauskaitė džiaugėsi, kad užsieniečiai net trečdaliu atpigins šilumą, ir linkėjo jiems tapti atsakingo verslo pavyzdžiu. Deja, aiškėja, su atsakingumu „Fortum“ veikla prasilenkia.“). Straipsniai „Suomiai apsuko aplink pirštą klaipėdiečius“ („Net neskaidrūs užsieniečiai prezidentei – skaidrūs <…>“) ir „Valstybės užvaldymo schema suveikė“ („Prabilome apie neteisėtą valstybės užvaldymą ir prezidentės Dalios Grybauskaitės vaidmenį šiame procese. Pagal užimamas pareigas D. Grybauskaitė mūsų valstybės šachmatų lentoje – ne rikis ir ne žirgas, ir net ne bokštas, o valdovė. Manau, ne tikra, o valdoma. Tad kas karalius? <…>“ – samprotavo Z. Vaišvila. <…> Signataro teigimu, akivaizdu, kad D. Grybauskaitei suteikta beveik neginčijama valdžia.“).
Spalio 3 d. „Vakaro žinių“ viršelio tema – „Suomių šiukšlių katilinė uždusins Klaipėdą“ („Klaipėdoje pavasarį iškilmingai atidarytą atliekas deginančią termofikacinę jėgainę „Fortum Klaipėda“ sveikino pati prezidentė. Nors dėl šios suomių valdomos įmonės žadėta piginti šilumą, aiškėja, kad apsimelavę verslininkai nuo pat pradžių buvo sumanę uostamiestį paversti ne tik Lietuvos, bet gal ir visos Europos šiukšliadėže.“). Skilties „Elito naujienos“ tekstas „D. Valys nesitraukia, D. Grybauskaitė nepaleidžia“ („Pasak prezidentės Dalios Grybauskaitės, Seimo nepasitikėjimas generaliniu prokuroru Dariumi Valiu nėra pagrindas jį atleisti. Žinoma, savas prokuroras ūkyje visada praverčia.“).
Spalio 4 d. „Respublikos“ straipsnis „D. Grybauskaitė savų kultūros žmonių privengia“ („Prezidentė Dalia Grybauskaitė vakar Vilniuje susitiko su užsienio lietuvių kultūros centrų ir bendruomenių atstovais, dalyvaujančiais Lietuvoje surengtuose mokymuose. Su mūsiškiais, kurie, norėdami valgyti, reikalauja didesnių algų, ji kažkodėl nepuola susitikinėti.“).
Spalio 7 d. „Vakaro žinių“ straipsnis „Smūgis Seimo davatkoms“ („Darbo partijos sprendimas atšaukti Seimo pirmininką Vydą Gedvilą, Seimo pirmininko pirmąjį pavaduotoją Vytautą Gapšį ir įSeimo pirmininko postą pasiūlyti Loretą Graužinienę net kojas pakirto Seimo opozicijai. Bei didžiajai moralinei opozicijai – prezidentei Daliai Grybauskaitei.“).
Spalio 8 d. „Respublikos“ straipsnis „Seimas imsis VSD skandalo tyrimo“.
Spalio 9 d. „Respublikos“ viršelio tema – „D. Grybauskaitė pieno kare šaudo į saviškius“ („<…> prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė įpareigojusi Vyriausybę imtis visų įmanomų priemonių dėl padėties su Rusija normalizavimo ir kad tai tapo rimčiausiu išbandymu socialdemokratų lyderio Algirdo Butkevičiaus vadovaujamam Ministrų kabinetui. O štai Socialdemokratų partijos infocentras priminė, kad „prezidentė pagal Konstitucijoje nustatytas funkcijas yra atsakinga už užsienio politiką“. Gal D. Grybauskaitės tokias kalbas lemia artėjantys Lietuvos prezidento rinkimai?“). Straipsniai „D. Grybauskaitė net Rusiją išnaudoja rinkimams“ („Prezidentės Dalios Grybauskaitės, kuri greičiausiai dalyvaus kitąmet gegužę vyksiančiuose prezidento rinkimuose, vyriausiasis patarėjas ekonominės ir socialinės politikos klausimais Nerijus Udrėnas prekybos su Rusija krizę vadina didžiuliu išbandymu Vyriausybei.“) ir „Seimas į VSD skandalą pažiūrėjo pro pirštus“.
Spalio 11 d. „Respublikos“ straipsnis „Premjeras prezidentei priminė jos pareigas“ („Socialdemokratų išplatintu pranešimu, kuriame primenama, kad už šalies užsienio politiką atsakinga prezidentė, nebuvo siekiama sukelti įtampos tarp šalies politinių institucijų. Taip tikina premjeras Algirdas Butkevičius. <…> Vyriausybės vadovas taip pat nebuvo linkęs komentuoti prezidentės išsakytos pozicijos, kad Rusijos prekybos krizės kontekste ji yra linkusi ginti Lietuvos verslo interesus Vakaruose, o Vyriausybei palieka darbą su Rusija.“).
Spalio 12 d. „Respublikos“ straipsniai „Rusija įsivaizdavo lietuvišką teroro aktą su sūriu“ („<…> D. Grybauskaitė dar pasako, kad mūsų Vyriausybė neišnaudojo visų būdų vyriškai susitarti, kad Rusija nerodytų ragų. Tačiau kažkodėl nepasako nė vieno būdo. Klokit, prezidente, visus visuomenei nežinomus būdus, priminkite žinomus. Tik tokiu būdu visas krizes greit įveiktumėt kartu su Vyriausybe. Kažkaip nerimtai atrodo, kai prezidentė pabarusi papučia lūputes ir nusisuka lyg nesubrendusi mergužėlė.“) ir „Rusija pieno karą su Lietuva jau žada nutraukti“.
Spalio 14 d. „Respublikos“ straipsnis „Seimas prokurorą verčia lėtai“.
Spalio 15 d. „Respublikos“ straipsnis „D. Valys? Gal ir geras žmogus“ („<…> dabar sunku suprasti, kas Lietuvoje yra prokuroras. Gal D. Grybauskaitė? O jos antrininkas tik šiaip kartais užsuka į Seimą. Aiškintis. Antrininkas – tik procedūrinis. Kad Seimas turėtųsu kuo atlikti kalbėjimo, tylėjimo, nutylėjimo, pasisveikinimo, atsisveikinimo, tikėjimo ir netikėjimo procedūras.“).
Spalio 16 d. „Respublikos“ straipsniai „Seimas linkęs vyti lauk D. Valį“ ir „Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Zigmas Vaišvila: Prezidentė privalo atsistatydinti“.
Spalio 17 d. „Vakaro žinių“ viršelio tema – „Rinkimų cirkas jau atvažiavo“ („Nors iki Lietuvos prezidento rinkimų liko dar pusė metų, šalies vadovė Dalia Grybauskaitė nepraleidžia progų nemokamai pasireklamuoti. Prezidentės arbatėlės gėrimo ceremonijos visuomenei patraukliose vietose ar su tautos mylimais žmonėmis, šilti apsikabinimai su nusipelniusiais asmenimis ar karštas krepšinio rinktinės palaikymas pro akis rinkėjams tikrai neprasprūdo. Politologų teigimu, viskas būtų gerai, jei ne abejonės, ar prezidentė, be savigyros, realizuoja save ir per konstitucines pareigas.“). Straipsnis „Artėjant rinkimams darbo trūkumai maskuojami arbatos popietėmis“.
Spalio 17 d. „Respublikos“ viršelio tema – „Su V. Putino charakteriu“ („Karas su Rusija dėl pieno tęsiasi 10 dienų, o prezidentė Dalia Grybauskaitė tik dabar sušaukė pasitarimą. Susikvietė ministrus, aukščiausius tarnybų vadovus, išreiškė nepasitenkinimą vykdomų derybų lygiu, tačiau pati jokiose derybose nedalyvaus. „Liūdna šioje situacijoje tai, kad D. Grybauskaitė pati perima Rusijos prezidento Vladimiro Putino stilių“, – „Respublikai“ sakė politologas, profesorius Algis Krupavičius.“). Straipsnis „Pieno karą jau mato ir prezidentė“ („<…> prezidentė pieno krizės akivaizdoje ir toliau nori likti „ne prie ko“. Užuot bandžiusi kalbėtis su Kremliumi, ji kitą savaitę vyks skųstis Briuseliui.“).
Ir tai – tik dviejų batalijų ištraukos. Kadangi pastaruoju metu vyko tik keli mūšiai, išryškėjo tik kelios linijos: VSD ir šiaip prezidentės polinkis kištis ten, kur nereikia, kopijuoti Vladimirą Putiną, remti baisųjį klaną ir t. t. Tikriausiai visi įsivaizduojame, kad per ilgesnį laikotarpį būna ir kitų temų, pavyzdžiui, viena jų buvo VAE, o dabar tikriausiai bus aktyviau rašoma apie baisybes, susijusias su statomu SGD terminalu, ir apie vargšą R. Paksą, kurį ir vėl terorizuoja tas pats klanas. Tačiau šios temos nebūtinai vienu metu dominuos šiuose dviejuose dienraščiuose. Gali būti, kad, pavyzdžiui, visuomenės švietimu apie SGD terminalo baisybes rūpinsis kuri nors kita iš kelių įtakingiausių Lietuvos žiniasklaidos grupių.
Kai kalbama apie propagandos technologijas (kurios iš tiesų Lietuvoje neegzistuoja, o aš čia tik hipotetiškai apie jas rašau), reikia turėti omenyje, kad vienu metu kaltinti dėl kelių problemų negali, nes net ir labai neįtariam vartotojui staiga gali pasirodyti, kad puolimas šališkas. Norint pasiekti geriausią rezultatą,„informuojant“ skaitytojus ar žiūrovus geriausia pasirinkti porą tinkamiausių ir skaitytojų lojalumą užtikrinančių temų, nes juk jie net drebėdami nori sužinoti, ką dar baisaus pridirbo klano močia.
Pavyzdžiui, „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ remiasi valstybės užvaldymo teorija, kai visi, pradedant doromis patriotinėmis žiniasklaidos priemonėmis, tokiomis kaip dienraštis „Respublika“, ir baigiant politiniais lyderiais, tokiais kaip Viktoras Uspaskichas ar Rolandas Paksas, yra nuožmaus ir klastingo klano įkaitai. O kituose dienraščiuose, televizijose ir interneto portaluose galima rasti nors ir mažiau išreikštų, bet nuoseklių linijų, kai skaitytojus ar žiūrovus bandoma sudominti kitomis temomis, pavyzdžiui, dar vienu vagių projektu – SGD terminalu. Taip vartotojas net nepastebi bendro ir tikslingo veikimo, kurio misija – prieš rinkimus pasėti abejonių tam tikru politiku. Susidaro įspūdis, kad veikiama padrikai, o blogybių yra tiek, kad visos padorios žiniasklaidos priemonės tiesiog priverstos apie jas kalbėti nuo ryto iki vakaro.
Lietuvoje gana dažnai naudojama ir kita propagandos skleidimo technologija – kai puolamas ne tiesiogiai politikas, o tie projektai, kuriuos jis remia. Taip tam tikros žiniasklaidos priemonės net gali vaizduoti, kad yra draugiškos vieno ar kito politiko arba pareigūno atžvilgiu. Tačiau, suteikdamos tribūną veikėjams, aiškinantiems, kad vienas ar kitas projektas pavojingas Lietuvai ir kad jo tikslas – iš visų pavogti milijardus, pakerta žmonių pasitikėjimą ir tuo politiku, kuris tuos projektus remia. Taigi, kai komercinės televizijos esą objektyviai vertina prezidentės veiklą, tačiau tuo pačiu metu tribūną suteikia tiems, kurie sėja nepasitikėjimą strateginiais projektais, tai yra tiesioginė pagalba ne tik tiems, kurie bando žlugdyti strateginius projektus, bet ir tiems, kurie nori susilpninti politikų,remiančių šiuos projektus, pozicijas.
Subtiliausia technologija – trolinimas
Jei reikėtųį vardyti visus būdus, kaip žiniasklaidos priemonės gali daryti įtaką visuomenės nuomonei ir šiaip sau ar partnerių pageidavimu plauti žmonėms smegenis, jų pavadinimai skambėtų taip: „Blogių blogis“, „Inkaravimas“, „Dvigubas smūgis“ ir trolinimas.
Technologijos „Blogių blogis“ geras pavyzdys – šiame straipsnyje pacituoti dienraščių straipsnių pavadinimai ir jų ištraukos. Pasitelkus šią technologiją, daliai visuomenės galima suformuoti tam tikrą blogio irštvos vaizdą – tai ne tik užtikrina skaitytojų lojalumą, nes suteikia jiems naujausių žinių apie tai, ką ir vėl blogis iškrėtė, bet ir suburia rinkėjus, kurie yra pagrindinis balsų šaltinis visiems kovotojams su blogiu.
„Inkaravimo“ technologija geriausiai atsispindi tada, kai žurnalistai ir politologai akcentuoja, kad D. Grybauskaitę remia konservatoriai arba kad ji pati remia projektą, kuris visuomenei jau pristatytas kaip blogių blogis, pavyzdžiui, VAE. Pavykus sėkmingai „priinkaruoti“ politiką prie projekto, su kurio sukompromitavimu dirbta ir toliau dirbama labai uoliai, ir vėl gali padidėti rinkėjų nepasitikėjimas.
Panaši technologija yra „Dvigubas smūgis“, kai kritikuojamas ne pats politikas, o jo remiamas projektas. Kuo geriau sukompromituoji projektą, tuo stipriau rinkėjų galvoje pasėji nerimą dėl jo „stūmėjo“. Todėl kai šiandien agresyviai puolamas SGD terminalas, reikėtų suprasti, kad puolamas ne tik energetinis nepriklausomumas, bet ir politikai, kurie šį projektą kaip įmanydami stengiasi įgyvendinti. O puolėjai nebūtinai orientuojasi įgreitą SGD terminalo statybos sustabdymą – visų pirma jie orientuojasi į sėkmingus prezidento rinkimus, kurie galėtų būti kelias į sustabdymą.
Pati subtiliausia ir labiausiai paplitusi propagandos technologija – trolinimas. Jos apraiškų galima dažnai pamatyti komercinių televizijų laidose. Ši technologija labai dažnai naudota pastaruosius porą metų, kalbant apie valstybei svarbius projektus. Pavyzdžiui, kai į diskusijas ar į pokalbį apie VAE šio projekto ginti į laidą būdavo kviečiamas Andrius Kubilius, Arvydas Sekmokas ar Rimantas Vaitkus, tai yra žmonės, kurie žiniasklaidos, bandančios sukompromituoti šį projektą, tiesiogiai siejami su „amžiaus vagyste“, „atominiu genocidu“, „lietuvių tautos praskolinimu“ ir t. t. O oponuoti būdavo kviečiami žmonės, kuriuos pristatydavo kaip nepriklausomus pilietinės nuomonės reiškėjus, nors jie demonstravo nuoseklų nepritarimą šiam projektui (ekonomistas Raimondas Kuodis, verslininkas Robertas Dargis ar dainininkas Andrius Mamontovas).
Toks pozicijos VAE klausimais reiškėjų parinkimas buvo pateikiamas kaip objektyvus nušvietimas, esą išklausomos abi pusės. Tačiau taip nėra – juk laidos būtų buvusios ne mažiau objektyvios, jei į jas būtų buvę pakviesti VAE projektą palaikantys ekonomistai, tokie kaip Gitanas Nausėda, Žygimantas Mauricas ar Nerijus Mačiulis, verslininkai, tokie kaip aukštųjų technologijų įmonės „Sicor Biotech“ vadovas prof. habil. dr. Vladas Algirdas Bumelis, ar žurnalistai, tokie kaip Algimantas Čekuolis ar net aš, o pakalbėti prieš VAE būtų atsisėdę „Gazprom“, „Inter RAO“ ir „Rosatom“ atstovai, nes juk jie ir yra labiausiai suinteresuoti, kad mes nepasistatytume atominės elektrinės, tad būtų galėję aiškinti, kad Lietuvai jos nereikia, nes viską galime saugiai importuoti iš Rusijos.
Tikėtina, kad referendumo rezultatai būtų buvę kitokie, tačiau, kiek man žinoma, nei žinomi ekonomistai, nei VAE projektą palaikantys verslininkai į laidas, kuriose buvo diskutuojama VAE tema, kviečiami nebuvo, nors radikalią priešišką opoziciją demonstravę veikėjai buvo nuolat kviečiami kartoti savo „nepriklausomos“ nuomonės. Taigi, kai dabar žiūrėsite laidas ir matysite, kad veikėjams, kurie yra nusiteikę prieš VAE ar SGD terminalą, tribūna suteikiama kaip nepriklausomiems pasipiktinusiems ekspertams, politikams ar žurnalistams, o ginti projekto kviečiamas įmonės vadovas ar koks konservatorius, tikiuosi, suprasite, kad ir žurnalistas puikiausiai supranta, koks bus šios laidos rezultatas.
L. Graužinienė – „Vakaro žinių“ širdžių karalienė
Prieš baigdamas šį straipsnį noriu tik priminti, kad mano tikslas buvo įvardyti, kokiomis priemonėmis pasiekta, kad V. Landsbergis ir A. Kubilius, didelės dalies Lietuvos visuomenės nuomone, yra daugiau pakenkę Lietuvai nei caro paskirtas Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas-Korikas bei Vladimiras Putinas, kartu sudėjus. Nes nenoriu, kad manytumėte, jog dalis žmonių regionuose tiesiog gimsta su antilandsbergišku genu, tad patriotizmas jiems asocijuojasi tik su pasipriešinimu tautinėms mažumoms ir Europai.
Beje, visiškai nesitikiu, kad kas nors po šio straipsnio pasikeis. Tarptautinių santykių instituto ar komunikacijos fakulteto dėstytojai ir toliau dėstys savo teorijas, o žiniasklaida ir toliau funkcionuos taip, kaip funkcionavo. Beje, tai bus labai lengva patikrinti, nes iš ryto įsijungę radiją ir vėl išgirsite, kad jame labai dažnai kartojamos dienraščiuose „Vakaro žinios“ ir „Respublika“ parašytos mintys ar skaitomos jų straipsnių apžvalgos. Radijo eteryje skambanti informacija gulsis į televizijų redaktorių lentynėles ir vakare ar įvairiose savaitės apžvalgose išgirsite, kaip susirūpinęs žurnalistas klaus politologo, kodėl krinta D. Grybauskaitės reitingai, o šis pradės pasakoti apie kultūrinį paveldą ir transcendentinį ryšį.
Nors viskas iš tiesų galėtų būti kitaip. Visų pirma, rytinėse naujienų apžvalgose būtų galima pateikti interneto portaluose paskelbtų naujienų apžvalgą, nes šiandien internetas Lietuvoje yra gerokai mažiau ideologiškai išreikštas ir objektyvesnis informacijos šaltinis. Radijo stotys galėtų nebeplatinti informacijos, kuria daroma įtaka visuomenės nuomonei. O politologas ir žurnalistas, analizuodami visuomenėje vykstančius procesus, galėtų pastebėti ir tam tikrų žiniasklaidos grupių veiksmus, kurie tam tikrais atvejais yra pagrindinis visuomenės nuomonei įtaką darantis veiksnys. Deja, vaidinti ufonautus daug paprasčiau, todėl tokių šokiruojančių pokyčių laukti neverta.
O L. Graužinienės atveju viskas labai paprasta. Jei jau V. Uspaskichas turi tam tikrą žiniasklaidos armadą, kuri yra palanki jam ir puikiai veikia, kodėl nepadailinus lojalaus žmogaus įvaizdžio? Juk jis puikiausiai supranta, jog net visos Lietuvos žiniasklaidos neužteks, kad iš L. Graužinienės būtų nulipdyta širdžių karalienė, tačiau atsilyginti už lojalumą ir kitiems pademonstruoti, kaip gera būti lojaliam, tikrai verta. Tuo labiau kad jei L. Graužiniene reikės pasinaudoti politinėje kovoje, mielesnis jos įvaizdis bus naudingas.
Beje, armada idealiai tinka, kai žaidi svetimomis rankomis, nes jei nenori pats, pavyzdžiui, inicijuoti referendumo prieš VAE, nes nori pasimaivyti ir patrolinti konservatorius („Žiūrėkite, ir Viktoras už atominę elektrinę, tai kas su tuo V. Landsbergiu darosi ir kam iš tiesų reikalinga ta atominė elektrinė?“), savo armadą gali nukreipti tam, kad palaikytum tuos, kurie atliko visus parašų dėl referendumo rinkimo darbus gatvėse ar Seime. O jei atliko gerai, gali ir po sparneliu priimti, priglausti ir politinę perspektyvą suteikti.
Ar būtent taip atsitiko su Vidmanto Žiemelio ir Gedimino Vagnoriaus Krikščionių partija, kuri atliko darbą Seime organizuojant referendumą, o paskui susijungė su Darbo partija, atsakyti sunku, tačiau tikriausiai neturėtume nustebti, jei po kiek laiko jie bus saugiose kokios nors V. Uspaskicho partijos sąrašo vietose. Kodėl „kokios nors“? Juk gali būti, kad iki Seimo rinkimų partijos pavadinimas bus pakeistas dar kartą, pavyzdžiui: Lietuvių širdžių partija, partija „Laisvės, duonos ir pramogų“, Lietuvos mylėtojų partija. Juk, remiantis ne realiais darbais, o struktūriniu žiniasklaidos palaikymu ir suinteresuotais kadrais, partijos pavadinimo keitimas, kaip ir politinė ideologija, yra tik taktikos prieš rinkimus dalis.
Taigi, prieš apibendrindamas šį veikalą, siūlau pasidžiaugti keliomis citatomis iš tų pačių laikraščių to paties laikotarpio numerių.
Spalio 4 d. „Vakaro žinių“ viršelio tema – „Darbo partija pakeitė Seimo valdžią“ („Seimo pirmininke išrinkta L. Graužinienė tikisi konstruktyvių santykių su prezidente Dalia Grybauskaite, kuri yra jos nepatvirtinusi socialinės apsaugos ir darbo ministre. <…> Tiek prezidentę, tiek Lietuvos Respublikos parlamentą išrinko tauta tam, kad mes jai tarnautumėme. Ne reitingų vaikymesi, ne darbtiniuose ginčuose, bet mes turime rasti susitarimą, susėsti pasirašyti sutartį Lietuvai, kad bendrai kartu tarnaujame Lietuvos žmonėms“, – sakė L. Graužinienė žurnalistams Seime.“).
Spalio 4 d. „Respublikos“ viršelio tema – „Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė: Dėkoju savo mamai“ („… man labiau patiktų, jeigu į mane kreiptumėtės tiesiog Loreta. <…> Pirmiausia noriu padėkoti savo mamai, kuri šiandien labai išgyveno dėl manęs. Tėvelio jau nebeturiu, bet abu tėvai mane auklėjo dorai ir sąžiningai, įskiepijo begalinę meilę Lietuvai, jos žmonėms.“).
Spalio 5 d. „Vakaro žinių“ viršelio tema – „Naujoji Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė: Prezidente, dirbkime žmonėms, gana peštis dėl reitingų“ („<…> Kalbant apie Parlamento įvaizdį tautos akyse, labiausiai reikia vieno mažo dalyko – kad visi Seimo nariai pirmiausia pamiltų savo darbą, tarnystę žmonėms. Jeigu pavyks pasiekti, kad Seime būtų diskutuojama tik ideologinėmis, programinėmis temomis, o ne vyks interesų kova, tada viskas bus gerai. <…> Tarnystė tautai privalo būti kasdienė pareiga visais valstybės tarnybos lygiais visose institucijose. Apie tai kalba Konstitucijos 5 straipsnis, kuris labai aiškiai bei trumpai sako, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. <…> Prezidentę D. Grybauskaitę kviesiu pasirašyti kitokio valdymo sutartį. Ji turėtų tilpti į vieną sakinį, kuriame būtų parašyta, kad tautos išrinkti atstovai, vykdantys tautos įgaliojimus, t. y. Seimas ir prezidentas, dirba ir tarnauja kartu visiems mūsų žmonėms vardan Lietuvos ateities.“).
Spalio 5 d. „Respublikos“ viršelio tema – „Smūgis Seimo davatkoms“ („Darbo partijos sprendimas atšaukti Seimo pirmininką Vydą Gedvilą, Seimo pirmininko pirmąjį pavaduotoją Vytautą Gapšį ir į Seimo pirmininko postą pasiūlyti Loretą Graužinienę net kojas pakirto Seimo opozicijai. Bei didžiajai moralinei opozicijai – prezidentei Daliai Grybauskaitei. Opozicija nusivylusi. Bet intriga tęsiasi.“). Straipsnis „Darbiečių“ rokiruotė – smūgis Seimo davatkoms“ („<…> Opozicijai būtų kur kas geriau, jei dabar nedemonstruotų visiško sutrikimo. Nenarstytų intrigos, kurios iš tiesų net nėra. <…> Na, kuo jiems gali nepatikti L. Graužinienė? Nebent kad nemoka anglų kalbos. Juk nebuvo minima jokioje aferoje.
Aišku, galima ją pavadinti V. Uspaskicho statytine. Bet visi, kas būna sustatyti įministrų, Seimo pirmininko ar jo pavaduotojų postus, iš principo yra statytiniai. <…> Taikinanti moteris politikė (Seimo pirmininkė L. Graužinienė) prieš konfliktišką moterį (prezidentė D. Grybauskaitė). <…> Galų gale, tokio Seimo pirmininko (-ės) dar neturėjome. Kuris sakydamas jau pirmąją savo kalbą prezidentei pasiūlytų ne populiarumo reitingus vaikytis, o dirbti kartu su Seimu žmonėms. Tiems patiems, kurie išrinko prezidentę ir Seimą.“).
Jei net pakeisti negali, vis tiek suprasti verta
Praėjusiame žurnalo VALSTYBĖ numeryje pateikėme vienos apklausos rezultatus: aštuonis kartus daugiau žmonių pasakė, kad A. Kubilius labiau pakenkė Lietuvai nei carinės Rusijos paskirtas Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas-Korikas ir V. Putinas kartu sudėjus. Tokie apklausos rezultatai – tragiškos Lietuvos žiniasklaidos ir politologijos padėties padarinys. Deja, žiniasklaidos atstovai ir tuo labiau politologai ir vėl sugebėjo apsimesti, kad nieko nesuprato. Neabejoju, kad jie apsimes, jog ir šio straipsnio nebuvo.
Todėl rašau jį ne jiems, o jums, kad mums būtų aišku, koks yra žiniasklaidos veiklos rezultatas, kaip jis pasiekiamas ir kodėl turime būtent tokią žiniasklaidos aplinką. Tikiuosi, kad šiuo metu funkcionuojančių žiniasklaidos priemonių pasiekti rezultatai yra akivaizdūs ir kad man aiškiai pavyko perteikti, kaip tokie rezultatai pasiekiami. Teliko parašyti trečią straipsnį apie konkurencinę aplinką Lietuvos žiniasklaidoje, kuri sudaro sąlygas tam, kad išliktų tik tos žiniasklaidos priemonės, kurios arba dalyvauja visuomenės valdymo procesuose, arba tyliai prisitaiko ir stengiasi netrukdyti esminėms bangoms, kai prasideda puolimas prieš vieną ar kitą nacionalinį interesą. Tačiau apie tai – artimiausiuose žurnalo numeriuose.
Citatos
Nuo to, kokia yra žiniasklaida, priklauso tai, kokią įtaką politikai turi oligarchinių grupių pinigai. Jei jie turi didelę įtaką, vadinasi, valstybėje įtaką galima įsigyti kaip kokią prekę. Toks žiniasklaidos veikimas yra pagrindinė priežastis, kodėl Lietuva niekaip neišsivaduoja iš populistinių ir oligarchinių struktūrų įtakos.
Politologai teisūs, kai teigia, kad Lietuvoje nėra tam tikroms ideologinėms nuostatoms atstovaujančios žiniasklaidos. Tarkim, Didžiojoje Britanijoje yra leidinių, aiškiai atstovaujančių kairiosioms, dešiniosioms ar liberaliosioms nuostatoms. Tačiau Lietuvoje yra labai įtakingų žiniasklaidos grupių ar net jų sąjungų, kurios įtaką politiniams procesams daro remdamosi ne tam tikra ideologija, o verslo grupių (ir ne vien Lietuvos) interesais. Deja, politologai ir žurnalistai to nemato net ir tada, kai tai pasiekia propagandos mastą.
Cituodamas būtent „Respublikos“ ir „Vakaro žinių“ dienraščius, jokiu būdu nenoriu kaip nors jų diskredituoti. Atvirkščiai – galiu pagirti šiuos leidinius už nuoseklumą ir principingumą, išlaikant stabilias ir beveik nekintančias nuostatas Lietuvos ateities atžvilgiu. Šie leidiniai turi labai aiškiai išreikštą poziciją, kuri demokratinėje valstybėje turi teisę egzistuoti. Daug įdomiau tai, kodėl kitos žiniasklaidos priemonės šią poziciją platina, nes būtent tai trigubina šios žiniasklaidos grupės įtaką.
Turiu prisipažinti, kad „Respublikos“ leidinių grupės savininką laikau tiesiog genijumi, nes žiniasklaidai, ypač spaudai, labai sunkiomis sąlygomis jis išlaiko tokią imperiją ir sugeba užkariauti visiškai priešingų visuomenės grupių simpatijas. Juk „Respublika“ telkia tautinius jausmus puoselėjančius skaitytojus, o „Respublika“, leidžiama rusų kalba, puoselėja jausmus, priskirtinus Antrojo pasaulinio karo veteranams. Kaip įmanoma po vienu leidiniu išlaikyti tokias skirtingas skaitytojų grupes?
Vertinant žiniasklaidos vaidmenį, reikia suvokti, kad pagerinti politiko įvaizdį daug lengviau, jei prieš tai paruoši tam dirvą, tai yra įtikini, kad kas nors yra blogis, ir tada pasakai, kas yra gelbėtojas. Todėl politinėje kovoje labai svarbu turėti tam tikrą žiniasklaidos arsenalą, kuris mažintų oponentų reitingus. Būtent tokio arsenalo dydis ir yra tokių politikų kaip V. Uspaskichas gyvybingumo šaltinis.
Žvelgiant į Lietuvos nacionalinių dienraščių padangę, reikia pripažinti, kad konservatoriai neturi nieko, kas mažintų jų oponentų reitingus, ir visą laiką turi remtis tuo, kad jų partijoje prisidirbusių asmenų bus ne tiek daug, o žmonių, kurie suvoks jų tikslų naudą, skaičius augs. Liberalų padėtis panaši. Tai viena priežasčių, kodėl dešinieji rinkimus laimi tik tada, kai valdžioje esantys asmenys valstybę priveda prie krizės. Tad galima pajuokauti, kad A. Kubilius valdė per Rusijos krizę, valdė per pasaulinę krizę, o dabar tikriausiai teks laukti planetinės krizės.
Atskirti, į kurią pusę televizijos stengiasi palenkti rinkėjus, visai nesunku. Tai matyti iš pasirenkamų pašnekovų. Pavyzdžiui, Algis Ramanauskas-Greitai kviečiamas siekiant pademonstruoti, kad laidoje yra ir dešiniųjų nuomonės atstovas. Nors tai drąsus ir ryžtingas žmogus, jo humoras ir griežtumas patinka net ne visiems dešiniųjų rinkėjams, ir jis neturi nė mažiausios galimybės pakeisti V. Uspaskicho sutelktų šalininkų nuomonės.
L. Graužinienės atveju didelė žiniasklaidos palaikymo banga (visos apžvelgti neįmanoma) skirta ne jai atsidėkoti už lojalumą ar geriau paruošti būsimai konfrontacijai su A. Butkevičiumi arba D. Grybauskaite – visų pirma ji skirta partijos kolegoms bei sąjungininkams padrąsinti ir taip pademonstruoti instrumentinę V. Uspaskicho bei jo rėmėjų galią.
Nuotraukoje: straipsnio autorius – žurnalo "Valstybė" redaktorius žurnalistas Eduardas EIGIRDAS.
Žurnalas "VALSTYBĖ"
2013.12.12
