Leonidas Mlečinas – žinomas demokratinių pažiūrų Rusijos rašytojas, žurnalistas, filmų kūrėjas. Didžiausią jo knygų dalį sudaro blaivaus vertinimo politinės biografijos ir apybraižos: nuo Lenino ir Stalino iki dabartinių Rusijos vadų.
Knygoje „Stalinas. Rusijos haliucinacija“ („Stalin. Navaždenije Rossii“) apžvelgiama plati istorinė epocha, taip pat ir 1940 metų liūdnai pamokantys įvykiai Baltijos šalyse, pusei amžiaus ištrynę jas iš pasaulio žemėlapio.
Autorius L.Mlečinas šiek tiek plačiau restauruoja Latvijos tų metų istorinį vaizdą. Šiuos L. Mlečino knygos puslapius pateikiame Slaptai.lt skaitytojams.
Baltijos žmonės Raudonąją armiją sutiko kaip priešus. Todėl Raudonosios armijos vadai ir politrukai stengėsi savo karius atitverti nuo bendravimo su vietiniais gyventojais. Rusijos karo atašė Latvijoje pulkininkas Konstantinas Vasiljevas rašė Gynybos komisariato vadovybei, kad raudonarmiečiai daro prastą įspūdį: „Kariai ir vadai savo laikysena ir pasitempimu smarkiai atsilieka nuo Latvijos armijos. Paprastai mūsų vadai, pasirodydami viešosiose vietose ar tiesiog mieste, po miline turi revolverį ir dėklą, todėl jų išpūsti šonai atrodo tiesiog komiškai, be to, išeina į miestą senomis milinėmis ir nesiskutę. Raudonarmiečiai vilki sena suskretusia mundiruote, blogai pasiūtomis milinėmis ir taip pat nesiskutę. Visa tai sukuria nepalankų palyginimą su latviais.“
Raudonarmiečiai buvo nustebinti aukštu „pribaltų“ gyvenimo lygiu, kontrastuojančiu jų pačių apgailėtinai būčiai. Karo atašė K. Vasiljevas aliarmuodavo Maskvai: „Kariai ir vadai laikraščių ir laiškų negauna, karių laiškų į tėvynę nesiunčia. Prastos apgyvendinimo sąlygos – miega ant grindų. Drėgna ir šalta, trūksta pirčių ir skalbimo paslaugų, atsirado utėlių …“ Kai kurie bandė dezertyruoti, kad liktų Pabaltijy. Sovietų vadovybė tuomet apkaltino vietos valdžią, kad jie grobia raudonarmiečius ir apskritai pažeidžia pasirašytus susitarimus.
1940 m. gegužės 17 d. užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas paprašė Vokietijos ambasadorių F. W. Schulenburgą priimti „pačius karščiausias sveikinimus ryšium su Vokietijos kariuomenės sėkme Prancūzijoje.“ Tačiau Maskvai ne tas rūpėjo, ji skubėjo prisijungti Pabaltijį. V. Molotovas atvirai perspėjo Vokietijos ambasadorių, kad į visas Baltijos šalis siunčiami emisarai, kuriems nurodyta suformuoti naujas Maskvai priimtinas vyriausybes.
Keturiasdešimtaisiais metais Sovietų Sąjungai karinių bazių Pabaltijy būtų užtekę. Tačiau Stalinas panorėjo visiško Lietuvos, Latvijos ir Estijos prijungimo. Birželio viduryje Maskva pareikalavo, kad Latvija, Lietuva ir Estija suformuotų naujas Sovietų Sąjungai draugiškas vyriausybes ir užtikrintų laisvą įėjimą į jų teritoriją papildomoms sovietų karinėms dalims. Birželio 14-tą prieš pusiaunaktį V. Molotovas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį ir pateikė jam Sovietų vyriausybės reikalavimus. /…/ Kitą rytą J. Urbšys V. Molotovui pranešė, kad Lietuvos vyriausybė priėmė visus Sovietų Sąjungos reikalavimus ir atsistatydino.
Birželio 16 d., šį kartą dienos metu, tokius pačius reikalavimus Molotovas pateikė Latvijos ambasadoriui Maskvoje Friciui Kociniui: Latvijos vyriausybė turi atsistatydinti, turi būt suformuota nauja, į šalį įvesta papildoma Sovietų kariuomenė.
Ir Molotovas paaiškino: jei reikalavimai nebus priimti, Maskva imsis atitinkamų veiksmų. Ambasadorius prašė leisti nuskristi į Rygą, tačiau Molotovo pasakė, kad atsakymas turi būti pateiktas tą pačią dieną – ne vėliau kaip vienuoliktą vakaro. Ketvirtą valandą po pietų ambasadorius Kocinis susisiekė su Ryga, perskaitė ultimatumo tekstą užsienio reikalų ministrui Vilhelmui Munterui.
Rygoje prezidentas Karlis Ulmanis surengė pasitarimą su karine vadovybe. Vieninga nuomonė: karinė konfrontacija neįmanoma. Septintą vakaro Ulmanis surinko pagrindinius ministrus. Ultimatumą nutarta priimti.
Ambasadorius Kocinis perdavė Molotovui atsakymą: „Latvijos vyriausybė, nepripažindama motyvų, paskatinusių Sovietų Sąjungos vyriausybę paskelbti Latvijos vyriausybei ultimatumą, pareiškia, kad ji visada sąžiningai vykdė ir toliau vykdys savitarpio pagalbos sutartį. Latvijos vyriausybė yra pasirengusi suteikti laisvą prieigą Sovietų Sąjungos ginkluotosioms pajėgoms…“
Su Lietuvos ministru Molotovas kalbėjosi trisdešimt dvi minutes, su Latvijos ambasadoriumi – dvidešimt tris. Estijos pasiuntiniui Molotovas tiesiog neleido išsižioti. Jam perdavė tokius pat reikalavimus, kaip Lietuvai ir Latvijai. Pasiuntinys norėjo kažko paklausti: „Ar negalima būtų…“, tačiau Molotovas net nepanorėjo jo išklausyti ir iš karto nutraukė: „Ne, ne.“ Pasiuntinys apgailestavo, kad jo vyriausybei duodama mažai laiko atsakymui. „Nieko negaliu padėti“, – metė Molotovas.
Maskvos ultimatumą priėmė visos trys vyriausybės. Baltijos politikai suprato, kad priešintis Sovietų Sąjungai beprasmiška. Raudonoji armija užimtų visą Pabaltijį ir be jų sutikimo. Leningrado, Kalinino ir Baltarusijos specialiosios apskrities kariai buvo pakelti pagal aliarmą ir dislokuoti prie Baltijos valstybių sienų. Kovinė užduotis: sutriuškinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos kariuomenę. Vadovauti operacijai pavesta liaudies komisaro pavaduotojui Aleksandrui Loktionovui.
Ankstų 1940 m. birželio 17 d. rytą sovietų kariai perėjo Latvijos sieną. Latvijos kariuomenės karo lakūnas Janis Tomsons savo prisiminimuose rašė: „Sėdėdamas savo naikintuve ir laukdamas signalo kovai, patyriau jausmą, kurio negaliu apibūdinti arba atpasakoti – jį reikia pergyventi pačiam… Kaip rimbo smūgis pasigirdo priešlėktuvinės gynybos pranešimas: „Virš Daugpilio Rusijos lėktuvai!“ Visų akys nukrypo į kapitoną. Jis vaikštinėjo aplink radijo stotį, laukdamas įsakymo. Bet radijo stotis tylėjo, tylėjo ir kapitonas.“
„Pirmadienį, 1940 m. birželio 17 d., – savo knygoje „Su išeiginiais bateliais Sibiro snieguose“ rašo Sandra Kalnietė (jos tėvai buvo ištremti į Sibirą, ten ji 1952 m. gimė, 2002–2004 metais buvo Latvijos užsienio reikalų ministrė, nuo 2009 m. – Europos Parlamento narė), – žmonės prabudo ir ruošėsi į darbą, tačiau išėję į gatves pamatė, kad virš Rygos ratus suka sovietų bombonešiai, o po kelių valandų miesto centre pasirodė tankai.“
Dieną sovietų kariuomenė užėmė Stoties aikštę. Čia iš karto pradėjo rinktis žmonės. Kažkas įteikė gėlių sovietų tankistams, o kai kas pradėjo į policiją mėtyti akmenis. Sovietų ambasada nurodė Rygos radijui: apie Raudonąją armiją pranešti tik iš ambasados gautą informaciją. Patarta transliuoti muziką.
„12 valandą iš Krišjano Barono gatvės atvažiavo tankas, – prisiminė radijo žurnalistas Konstantinas Karulis. – Kurį laiką jis manevravo, vikšrai slydo ant lygaus asfalto, palikdami gilias vagas. Tankas apsisuko ir mes išvydome, kaip lėtai tiesiai į mūsų langą kyla pabūklo vamzdis…“
Vėlai naktį per radiją kalbėjo prezidentas K. Ulmanis. Savo kalbą jis baigė žodžiais: „Aš lieku savo vietoje, jūs likite savo.“ Po to jis išėjo prie žurnalistų. Vienas jų paklausė: „Pone prezidente, ar nereikėjo vis tik mums kariauti?“ Ulmanis pasisuko į jį: „Jūs taip manote? Ir daugelis taip mano?“ – „Taip.“ – „Ir ką tai duotų?“
Nauju Latvijos vyriausybės vadovu tapo mikrobiologijos profesorius Augustas Kiršenšteinas. Jis nė neįtarė, kad Sovietų Sąjungoje gyvenęs jo brolis, beje, sovietų žvalgas, jau prieš keletą metų buvo sušaudytas.
Vienas Latvijos žurnalistas paskambino naujajam premjerui: „Ar gresia Latvijos prijungimas prie Sovietų Sąjungą?“ – „Jūs kalbate nesąmones“, – atsakė A.Kiršenšteinas. – „Višinskis (Sovietų emisaras Latvijoje) sakė, kad Latvija liks nepriklausoma valstybė, o Raudonoji armija nesikiš į mūsų reikalus. Mūsų uždavinys – atstatyti šalyje demokratinę santvarką.“
Savo kabinete nusišovė pasienio brigados vadas generolas Ludvigas Bolšteinas, palikęs laišką: „Aš kovojau už Latvijos nepriklausomybę ir dalyvavau jos sukūrime. Aš nenoriu dalyvauti Latvijos nepriklausomybės sunaikinime.“ Jo pavyzdžiu nepasekė niekas…
Tai principinis klausimas. Nedidelė Latvija ginkluotam pasipriešinimui neturėjo jėgų. Tačiau nebuvo ir moralinių! Visur buvo rengiami Staliną ir Raudonąją armiją šlovinantys mitingai. Kas tai buvo? Įprotis paklusti stipriajam? Daugelis latvių, estų, lietuvių tikėjosi, kad jų šalys taps SSRS karinėmis sąjungininkėmis, bet išliks nepriklausomos. Tai buvo naivios svajonės.
1940 m. liepos 4 d. Latvijos Ministrų kabinetas nusprendė liepos 14 ir 15 dienomis surengti rinkimus į Seimą. Kampanijai buvo skirta tik dešimt dienų. Neįtikėtina skuba! Rygoje vykusiame mitinge Andrejus Višinskis kalbėjo: „Yra žmonių, kurie mano, kad rinkimai į Seimą – neva tai Latvijos nacionalinės laisvės ir valstybinės nepriklausomybės pabaiga. Tai provokuojantys plepalai!“
Latvijos gyventojai pirmą kartą susidūrė su sovietiniais rinkimais. Balsuoti buvo galima tik už „darbo žmonių bloką“, kurį iš esmės sudarė tik komunistai. Maskvai ištikimi politikai sukūrė Demokratinį bloką, tačiau jis buvo uždraustas. Vienas Latvijos karininkas prisiminė: „Ką daryti? Netoli urnos stovėjo du sovietiniai karininkai su pistoletais. Jei nebalsuosi visai, jie pamatys. Padėtis pavojinga – aš paėmiau biuletenį ir nuėjau prie urnos.“
Apie dalyvavimą rinkimuose į pasą buvo dedamas spaudas. Jo nebuvimas galėjo būti pavojingas. Vienas laikraštis taip ir parašė: kas neina į rinkimus – tas liaudies priešas. Galima buvo balsuoti „prieš“, tačiau beveik niekas tuo nepasinaudojo. Kai kuriuose rajonuose „už“ balsavo beveik šimtas procentų rinkėjų. Kaip tą paaiškinti? Vis tuo pačiu įpročiu paklusti stipriausiam?
Liepos 21 d. naujasis Latvijos Seimas be diskusijų balsavo už įsijungimą į Sovietų Sąjungą. Per rinkimų kampaniją apie tokius planus kandidatai nekalbėjo. Vadinasi, jie neturėjo rinkėjų mandato. Pagal Konstituciją tokie klausimai turėjo būti pateikti visuotiniam balsavimui.
Panašius sprendimus priėmė Lietuvos ir Estijos parlamentai. Tą pačią dieną, kai prasidėjo Latvijos Seimo posėdis, į Rygos pilį, Latvijos prezidento rezidenciją, atvyko Sovietų ambasadorius. Jis nurodė Ulmaniui susiruošti per tris valandas. Karlį Ulmanį išvežė į Sovietų Sąjungą ir ten areštavo. Buvusį Latvijos prezidentą laikė Ordžonikidzės mieste, po to Vorošilovske, o vėliau perkėlė į Krasnovodską Turkmėnijoje. Karlis Ulmanis mirė neaiškiomis aplinkybėmis 1942 m. rugsėjo 20 d.
Jis buvo autoritarinis vadovas, visą šalies valdžią sukoncentravo savo rankose ir nebuvo labai populiarus. Bet tai, kas nutiko įvedus sovietų valdžią, lėmė daugeliui jį prisiminti su nostalgija. Netinkami darbai buvo pamiršti, ir jis jau buvo suvokiamas kaip beveik pavyzdinis vadovas.
Liepos 22 d. Seimo sprendimu buvo nacionalizuota žemė, po to – bankai, pramonė ir transportas. 1941 m. vasarį nacionalizuotos ir mažos įmonės. Visko pradėjo trūkti. Perkant vilnos, odos ir medvilnės gaminius, pase apie tai buvo pažymima. Tiems, kurie turėjo dvi poras batų ir du kostiumus, naujų neparduodavo. Pirkėjas turėdavo raštiškai paliudyti turįs tokių daiktų. Pamelavus – bauda arba metai kalėjimo.
Atsirado eilės, prekyba iš po prekystalio ir specialus tiekimas aukštiems valdininkams. 1941 metų gegužės 15 d. įvesti sviesto, dešros, mėsos prekybos apribojimai. To Latvijoje anksčiau nebūdavo.
1940 m. lapkričio 20 d. Andrejus Ždanovas, tuometiniame Leningrade kalbėdamas apie užsienio politikos laimėjimus, su pasididžiavimu aiškino: „Mūsų neutralitetas ypatingas – nekariaudami mes gavome kai kurias teritorijas.“ Salė linksmai juokėsi. Vėliau šie žodžiai iš stenogramos buvo išimti.
Į Pabaltijo respublikas atvyko NKVD operatyvinės grupės, iš karto prasidėjo represijos. Paskutinė prieškarinė deportacija Latvijoje įvyko 1941 m. birželio 14 d., tuomet ištrėmė 15 424 žmones, tarp jų 100 vaikų iki vienerių metų, 3 000 – iki 16 metų. Tą dieną buvo areštuoti 424 Latvijos karininkai, dauguma jų nužudyta. Tokio teroro Latvijoje nebuvo per visą jos istoriją. Žmones sukaustė siaubas, sklido gandai apie dar vieną trėmimų bangą.
„Siaubo metais“ – nuo 1940 m. birželio iki 1941 m. liepos – vykęs latvių tautos naikinimas sukėlė tokią neapykantos bangą, kad pasikeitė per šimtmečius suformuotas supratimas apie pagrindinį latvių priešą – vokiečius. Jų vietą užėmė komunistai, Rusija. Štai kodėl į Latviją įžengusią Vokietijos armiją tauta sutiko kaip išvaduotojus nuo komunistinės tironijos.
Nuotraukoje: žymus Rusijos žurnalistas ir istorikas Leonidas Mlečinas.
Informacijos šaltinis – „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ (parengė Anatolijus Lapinskas).
2014.03.16; 03:06
