Gintaras Visockas
Prabėgo kelios savaitės, kai elektroniniu paštu kreipiausi į Lietuvos prezidentūrą, prašydamas paaiškinti, kodėl tokia tendencinga mūsų valstybės politika Pietų Kaukaze. Omeny turiu akivaizdų Lietuvos pataikavimą Armėnijai, kuri prorusiškai nusiteikusi, toleruoja terorizmą ir iki pat 2020-ųjų rudens laikė užgrobusi Azerbaidžanui priklausančias Karabacho teritorijas (po kelis dešimtmečius trukusių nesėkmingų derybų Azerbaidžanui nieko kito nebeliko, kaip 2020-ųjų spalio – lapkričio mėnesiais tas žemes susigrąžinti jėga, vadinamojo 44 dienų karo metu). Jokio Prezidentūros patarėjų atsako. Mirtina tyla.
Beje, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai buvau nusiuntęs analogiškus klausimus. Ši atsiliepė po kelių dienų. Savo atsakymuose tvirtino, jog Lietuva nėra priešiškai nusiteikusi nė prieš vieną Pietų Kaukazo respubliką, jog Lietuva palaiko draugiškus santykius su visomis šio regiono valstybėmis. Pasak Lietuvos URM, jokių dvigubų standartų.
Žinoma, Lietuvos URM manęs neįtikino, girdi, Lietuva sąžiningai elgiasi Pietų Kaukaze. Štai tik keletas argumentų, kurie, man regis, labiausiai akis bado. Lietuvoje jau svečiavosi Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona (ją buvo priėmusi pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė, Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos žmona). Vilniuje viešėjo ir pats ponas N.Pašinianas. Azerbaidžano vadovų žmonos į Vilnių nebuvo pakviestos. Aukščiausi Azerbaidžano pareigūnai į Vilnių taip pat nekviečiami. Jei Lietuva siunčia į Pietų Kaukazą humanitarinės pagalbos, skiepų siuntas, medikų komandą, – tai tik į Armėniją. Kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre kadaise buvo minima armėnų tragedija 1915-aisiais, į renginį atėjo tuometiniai aukščiausi LGGRTC vadovai. O kai LGGRTC patalpose buvo minimos Hodžaly aukos, aukščiausių LGGRTC vadovų nebuvo nė vieno. Dauguma Lietuvos politikų, politologų, žurnalistų kritikavo Azerbaidžaną, kad šis pasirinko karinį Karabacho susigrąžinimo būdą. Kad Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui, kad oficialusis Baku ir taip jau labai ilgai ir kantriai laukė Vakarų pagalbos, bet nesulaukė, – visa tai buvo subtiliai nutylima. Armėnija nebuvo kritikuojama, kad beveik tris dešimtmečius okupavusi laikė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių. Lietuvos spaudoje paskelbti Azerbaidžanui palankią publikaciją, ypač apie konfliktą dėl Karabacho, – itin sudėtinga. Nespausdina. Būta daug televizijos laidų, kai diskusijos dalyviai ginčydavo azerbaidžaniečių teisę į Karabachą. Kad Karabache, net Jerevane, kadaise gyventa daug azerbaidžaniečių, kurie buvo išvyti iš gimtųjų žemių, – nė eilutės. Apie azerbaidžaniečių pabėgėlių kančias – nieko. Kad Armėnija klastingai 2020-ųjų rudenį apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius Giandžos, Tertero, Bardos miestus ir kad po šių išpuolių žuvo civilių azerbaidžaniečių, – nė žodelio. Kad armėnams valdant Karabachą sunaikinta, išniekinta daug azerbaidžanietiškų kultūros, istorijos ir religijos paminklų, – nė eilutės. Vien tik pergyvenimai, esą dabar musulmonai azerbaidžaniečiai, įsiveržę į Karabachą, griaus krikščioniškosios kultūros ir istorijos paminklus.
Tačiau šiuo atveju svarbu ne tai, kad Lietuvos URM ir šių eilučių autoriaus nuomonės – kardinaliai priešingos. Svarbu, kad Lietuvos URM atsakė į klausimus. Deja, Prezidento patarėjai bei ryšių su visuomene specialistai – tarsi vandens į burną prisisėmę.
O juk pavyzdžių, kaip Lietuvos valdžia tendencingai ignoruoja Azerbaidžaną (vienintelė buvusi sovietinė respublika, kuriai pavyko susigrąžinti savas teritorijas; Moldova, Gruzija ir Ukraina šiandien tokiomis pergalėmis dar negali pasigirti), – vis daugėja. Štai lapkričio 3 dieną Vilniaus Rotušėje Azerbaidžano ambasada Vilniuje minėjo Pergalės dieną (Karabacho išlaisvinimo operacija 2020-aisiais truko nuo rugsėjo 27 iki lapkričio 8 dienos). Pats buvau, pats mačiau, kiek daug, ironiškai kalbant, į Rotušę sugužėjo aukšto rango Lietuvos politikų. Tą vakarą Rotušėje pasigedau svečių ir iš Lietuvos Prezidentūros, ir iš Lietuvos Seimo, ir iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos. Tad vėl klausiu Prezidento Gitano Nausėdos: ką tai galėtų reikšti? Lietuva nesidžiaugia, kad Azerbaidžanui galų gale pavyko atkurti teritorinį vientisumą?
Kitas pavyzdys: lapkričio 4 – 6-ąją Azerbaidžano sostinėje buvo surengtas 8-asis Globalusis Baku forumas, turintis specialųjį pavadinimą – „Pasaulis po COVID-19“. Į šį tarptautinį pripažinimą iškovojusį renginį atvyko per 300 svečių iš viso Pasaulio – Šiaurės Amerikos, Europos, Azijos. Ar bent vienas Lietuvos politikas buvo nuvykęs į Forumą? Ar nusiuntė oficialų sveikinimą?
Beje, į šį azerbaidžanietišką tarptautinį forumą buvo nuvykę (arba nuotoliniu būdu sveikino) buvę Latvijos prezidentai. Buvusių Latvijos prezidentų vardai – Valdis Zatleras, Vaira Vykė – Freiberga. Net dabartinis Latvijos prezidentas Egilis Levitas neliko abejingas azerbaidžanietiškoms iniciatyvoms. Azerbaidžane lapkričio 1-ąją svečiavosi ir Estijos parlamento Draugystės su Azerbaidžanu grupės pirmininkas Svenas Sesteras. O koks Lietuvos prezidentų dėmesys teritorinį vientisumą atkūrusiam Azerbaidžanui? Pavyzdžiui, Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės? Gal pražiopsojau, gal nepastebėjau?
Kodėl dėstau šiuos argumentus? Norėčiau, kad Lietuva būtų visur ir visada teisinga – ne tik tuomet, kai kalbama apie Rusijos, Baltarusijos ar Kinijos nuodėmes. Tik tuomet galima sulaukti tarptautinio pripažinimo ir pagarbos. Tik tuomet Lietuva turės moralinę teisę prašyti, kad ir su ja visi bendrautų sąžiningai.
O kol kas protu nesuvokiama: per Rytų partnerystės programas Lietuva temte tempia Armėniją į Vakarus. Lietuva apsimeta nepastebinti, jog Armėnijoje ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė, jog šiais metais prie Lietuvos sienų surengtose agresyviose Rusijos – Baltarusijos karinėse pratybose „Zapad – 2021“ okupuoti Baltijos šalis mokėsi ir armėnų kariniai instruktoriai.
Galų gale Lietuva apsimeta nežinanti, ką visai neseniai Rusijos televizijai „Rossija-24“ yra pareiškęs Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Be kita ko, jis tvirtino, esą Vladimiro Putino valdoma Rusija – didelis, nuoširdus Armėnijos partneris. Armėnija be Rusijos nepajėgi žengti nė vieno žingsnio. Jei ne Rusija, gal Armėnijos išvis nebūtų buvę…
Tad kaip šiandien pasielgs Prezidentas Gitanas Nausdėda? Nejaugi į Baku nenusiųs nė mažyčio sveikinimo?
2021.11.08; 06:00
