Kaip maža mergaitė Lietuvą pakeitė


Print

Kas keičia tautų likimus? Istoriniai procesai? O kas stovi už tų procesų? Paprasti žmonės, be kurių nebūtų įmanoma nei viena revoliucija (ir mokslo, ir meno, ir politinė). Pasitaiko atvejų, kad istorijoje lemtingas posūkis atsitinka tada, kai dėmesio centre atsiduria mažas žmogutis. Vaikas.

Birželio 1-oji – Tarptautinė vaikų gynimo diena. Ji švenčiama nuo 1925-ųjų. Spėjama, kad ši data pasirinkta, nes tądien Kinijos generalinis konsulas San Franciske sukvietė kinų našlaičius švęsti drakono šventės. Ženevoje įtvirtinta birželio 1-oji švenčiama daugelyje pasaulio šalių. Tiesa, yra ir Visuotinė vaikų diena, kurią 1920 m. pradėjo švęsti turkai (ji – lapkričio 20-ąją).

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje sakoma: „…aš turiu teisę gyventi nieko nebijodamas… aš turiu teisę gyventi su savo mama ir tėveliu… kai aš sergu, man turi būti suteikta medicinos pagalba… aš turiu teisę lankyti darželį ir mokyklą… niekam nevalia manęs mušti… visi vaikai yra svarbūs… aš turiu teisę sakyti tai, ką galvoju… aš turiu teisę žaisti…“

Nors nepagarba vaikams – visuotinis reiškinys, ir Lietuvoje jis pirmąsyk pastebėtas ne šiemet, tačiau šie metai itin svarbūs vaikų teisių gynimo srityje. Tai – pirmoji Tarptautinė vaikų gynimo diena Lietuvoje, vykstanti tuo pat metu, kai teisėsauga niekaip negali užbaigti kelerius metus vilkintos mažametės Deimantės Kedytės bylos. Ši mergaitė, galima drąsiai teigti, pakeitė Lietuvą. Viena vertus, galima skųstis, jog Lietuva susiskaldė, pasidalijo į dvi stovyklas, kita vertus – išryškėjo siaubinga problema, į kurią anksčiau niekada dėmesio nebuvo atkreipęs nei prezidentas, nei aukščiausi teisėsaugininkai.

Vaikai iki 18 metų amžiaus sudaro net ketvirtadalį Lietuvos gyventojų, jų yra apie 800 tūkstančių (tiksliai pasakyti, kiek, sunku, – reikia laukti naujo visuotinio gyventojų surašymo, nes nuo 2001-aisiais vykusiojo emigracijos mastai smarkiai pakeitė statistiką).

Ar vaikas gali pakeisti šalies likimą? Taip. Manoma, kad kai kurie vaikai pakeitė net viso pasaulio likimą. Pažvelkime kiek plačiau.

Anne Frank (1929-1945) išgarsėjo po mirties, kai buvo rastas jos dienoraštis apie nacių žiaurumus. A. Frank dienoraštis tapo neginčijamu Holokausto įrodymu. Mergaitė mirė Aušvico koncentracijos stovykloje.

Samantha Smith (1972-1985), būdama dešimties, parašė laišką Sovietų Sąjungos vadovui Jurijui Andropovui, kuriame kalbėta apie įtampą tarp SSRS ir JAV. Laiškas buvo išspausdintas „Pravdoje“, o 1983 m. ji gavo J. Andropovo atsakymą, buvo pakviesta apsilankyti SSRS. Po poros metų mergaitė žuvo aviakatastrofoje. Dėl „Bar Harbor Airlines Flight 1808“ sudužimo buvo kaltinamos spec. tarnybos.

Juodaodis Hectoras Pietersonas (1964-1976) – Pietų Afrikoje vykusio apartheido ikona, išgarsėjęs po mirties iš Samo Nzimos fotografijose, kur policijos nušautas berniukas nešamas draugo rankose.

Iqbalas Masihas (1982-1995) buvo pakistanietis berniukas, kurį vos ketverių metų kaip vergą kilimų fabrikėliui pardavė už 12 JAV dolerių vietinį ekvivalentą. Vaikas buvo verčiamas dirbti po 12 valandų per dieną, jis marintas badu, neprižiūrėtas. Būdamas dešimties, berniukas pabėgo iš vergijos ir viešai papasakojo apie vaikus vergus, – jo dėka išlaisvinti 3000 pakistaniečių mažamečių. Iqbalas nužudytas Velykų sekmadienį „kilimų mafijos“ atstovų.

Nkosi Johnsonas (1989-2001) gimė turėdamas ŽIV užkratą. Berniukas pagarsėjo 1997-aisiais, kai Johanesburgo priemiesčio Melville‘io mokykla atsisakė priimti jį mokytis dėl to, kad jis – ŽIV nešiotojas. Tai sukėlė didelį atgarsį pasaulyje, o Nkosi buvo pagrindinis kalbėtojas 13-ojoje Tarptautinėje AIDS konferencijoje. Nelsonas Mandela pavadino Nkosi „kovos už gyvenimą ikona“.

Indijos Radžastano valstijos gyventojas Om Prakashas Gurjaras (g. 1992) būdamas penkerių buvo atimtas iš tėvų ir trejus metus dirbo laukuose. Kai jį išgelbėjo, imta kalbėti apie vaikų teises Indijoje ir pagrindines problemas – vergiją, nelegalų gabenimą (iškrypėliams arba organų donorystei), vaikų pavertimą kareiviais.

1991 m. gimusi Thandiwe Chama, kilusi iš Zambijos, būdama aštuonerių, pateko į prastą padėtį: buvo uždaryta jos mokykla, nes joje nebeliko mokytojų. Mergaitė kartu su 60 kitų vaikų ėmė ieškoti kitos mokyklos: juos priėmė Jacko Cecupo mokykla Lusakoje. Po šio pasiekimo Thandiwe ėmė kovoti už vaikų teisę į išsilavinimą, bažnyčiose kalbėti apie AIDS. „Kai vaikams suteikiama galimybė, jie užtikrintai gali paversti pasaulį geresne vieta“, – sako Thandiwe Chama.

Pasaulyje labai daug skriaudžiamų, išnaudojamų, prievartaujamų, žudomų vaikų. D. Kedytės tragedija parodė ir mūsų šaliai, ir pasauliui, koks galingas pedofilų ir jų draugų klanas. Ar sugebėsime jį įveikti, – pats rimčiausias egzaminas Lietuvai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2010.05.31


Prisijunkite prie diskusijos