Kalbos komisija lieka kurčia visuomenės balsui


Print

Vasarį sukanka lygiai 10 metų, kai į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją viešu laišku kreipėsi 158 įvairių profesijų asmenys prašydami pataisyti 1997 m. birželio 19 d. šios komisijos nutarimo 5 punktą „Dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje“. Šiuo nutarimu Kalbos komisija smarkiai apribojo lietuvišką tikrinių svetimybių vartoseną, užsimodama ją  pirmiausia išstumti iš mokslinės literatūros, reklaminių ir informacinių leidinių. Buvo įteisintas ir skatinamas vadinamųjų autentiškų svetimvardžių formų brukimas į lietuviškus tekstus. Pasidarė nebeįmanoma taip rašomų svetimvardžių perskaityti. Kartu buvo griaunami lietuviškos rašybos pagrindai. 

Į spaudoje reiškiamą nepasitenkinimą Kalbos komisija nekreipė dėmesio. Todėl Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos iniciatyva tuo reikalu buvo parengtas viešas laiškas. Jį redagavo kun. Vaclovas Aliulis, Justinas Marcinkevičius, prof. Arnoldas Piročkinas, Valentinas Sventickas. Pritarimą laiškui savo parašais patvirtino tuometiniai Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos prezidentai Benediktas Juodka ir vyskupas Jonas Boruta, daugelis kitų žinomų mokslo ir kultūros veikėjų. Laiško autoriai siūlė, atrodytų, visiems priimtiną išeitį: kaip ir dera,  lietuviškuose tekstuose svetimvardžius adaptuoti, t.y. rašyti lietuviškai, o jų originalias formas pateikti kaip papildomą informaciją.

Deja, Kalbos komisija net nesiteikė šio laiško svarstyti. Perdavė jį pakomisei, kuri lengva ranka prašymą atmetė. Prireikė antro laiško, bet Kalbos komisija pasielgė lygiai taip pat kaip ir jos pakomisė.

Susidūrus su tokiu biurokratizmo persmelktos Kalbos komisijos abejingumu, nenoru taisyti skaitytojų teises šiurkščiai pažeidžiantį nutarimą, 2001 m. vasario 7 d. susikūrė Lietuvos vartotojų asociacijos Valstybinės kalbos (skaitytojų teisių) grupė. „Lietuvos aido“ 2001 m. vasario 12 d. numeryje buvo paskelbtas jos steigiamojo susirinkimo pareiškimas. Jame grupės atsiradimo priežastys ir tikslas nusakyti taip: „Sprendimo galią turintys žmonės paprastai negirdi pavienių piliečių balsų, siūlymų, kaip geriau sutvarkyti visuomenei aktualius kalbos kultūros dalykus. Tuo įsitikinę, nutarėme įkurti visiems atvirą Lietuvos vartotojų asociacijos Valstybinės kalbos grupę kalbos vartotojų interesams ginti. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Valstybinės kalbos įstatymas suteikia kiekvienam piliečiui teisę reiklalauti, kad periodinė spauda ir knygos būtų leidžiamos sklandžia, taisyklinga lietuvių kalba, kad visuose viešuosiuose užrašuose, reklamoje lietuvių kalbai tektų derama vieta. Šito mes ir sieksime, bendradarbiaudami su įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis ir valstybės įstaigomis, kurios rūpinasi lietuvių kalbos ir bendraisiais visuomenės kultūros reikalais“. Pareiškimą pasirašė Gintautas Iešmantas, Stanislovas Juodvalkis, Edvardas Kriščiūnas, Algirdas Kvederavičius, Ipolitas Ledas, Pranciška Regina Liubertaitė, Arnoldas Piročkinas, Jonas Rubikas, Mindaugas Tamošiūnas, Danutė Tarvydaitė, Arvydas Valionis ir Jonas Varnauskas.

Keitėsi grupės sudėtis, tačiau būdama atvira visiems, kam rūpi lietuvių kalbos reikalai, LVA Valstybinės kalbos (skaitytojų teisių) grupė išlieka. Siekdami steigiamojo susirinkimo pareiškime užsibrėžto tikslo, bendradarbiaujame spaudoje ir palaikome glaudžius ryšius su įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis.

Kovo 11 d. Nepriklausomybės akto signataras G. Iešmantas, profesoriai A. Piročkinas, Vitas Labutis,  dr. J. Rubikas, J. Varnauskas, šio straipsnio autorė ir kiti  grupės nariai kalbos klausimais  skelbė straipsnius „Dienovidyje“, „Lietuvos aide“, „Atgimime“, „Mokslo Lietuvoje“, „Literatūroje ir mene“, „XXI amžiuje“, internetinėje svetainėje www.slaptai.lt.

Vienaip ar kitaip prisidedame prie Lietuvos kultūros kongreso tarybos ir kitų visuomeninių organizacijų kalbos problemoms nagrinėti skirtų renginių. Rašytojų klubui 2007 m. lapkričio 5 d. padėjome surengti  prof. Vinco Urbučio knygos „Lietuvių kalbos išdavystė“ aptarimą. Prof. A. Piročkinas parengė konferencijos „Lietuvių kalba XXI amžiaus pradžioje“ programą ir Deklaracijos projektą. Šią konferenciją organizavo Lietuvos kultūros kongresas kartu su LMA Prezidiumu (Vilnius,  2008 10 07 ). Kalbos reikalais parengta ir oficialių raštų Lietuvos Respublikos Seimui ir Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.

Profesoriai A. Piročkinas ir V. Labutis, taip pat G. Iešmantas, I. Ledas, J. Varnauskas 2006–2008 metais aktyviai dalyvavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomas naujos redakcijos Valstybinės kalbos įstatymo projektas. M. Tamošiūnas, kaip grupės atstovas, dalyvauja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos darbe. I. Ledo pastangomis buvo organizuota kultūros ir mokslo darbuotojų apklausa dėl svetimvardžių rašymo lietuviškuose tekstuose. Apklausos rezultatai parodė, jog didžioji dalis apklaustųjų pageidauja, kad nelietuviški tikriniai vardai būtų rašomi lietuviškai, o svetimvardžių originalas būtų pateikiamas skliausteliuose kaip papildoma informacija.

Su Valstybine lietuvių kalbos komisija ir Valstybine kalbos inspekcija, kurios, išskyrus vieną kitą atvejį, elgiasi ne kaip valstybinės lietuvių kalbos ir jos vartotojų teisių gynėjos, bet kaip Valstybinės kalbos įstatymo pažeidėjų advokatai,  bendros kalbos iki šiol nerandame. Keista, kad net ir po to, kai Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų išaiškinimo“, kuriame dar kartą patvirtino, kad asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba, aukščiausi šalies pareigūnai viešai svarsto, kaip apeiti šį Konstitucinio Teismo sprendimą. Jiems talkina Valstybinė lietuvių kalbos komisija, skleisdama prasimanytą niekinę „teoriją“, kad asmenvardis „nėra kalbos dalykas“.  Esą  asmenvardžių rašymo dokumentuose tvarka – išimtinis politikų, „politinės valios“ reikalas. Dr. Irenos Smetonienės pirmtakė dr. Danguolė Mikulėnienė taip žemai dar nebuvo puolusi. Jai asmenvardis dar „buvo kalbos dalykas“. Ji 1999 m. gynė nuostatą, kad Lietuvos piliečio pase asmenvardžiai turi būti rašomi lietuviškai.

Pernai apgintame vienos lituanistės magistro darbe, kurio mokslinė vadovė buvo Kalbos komisijos pirmininkė dr. I. Smetonienė, šališkai nušviečiama lietuviškos tikrinių svetimybių vartosenos istorija ir šiandienos problemos. Pritempta išvada, kad Lietuvos žmonės pageidauja svetimvardžių originalo forma. Lietuviška tikrinių svetimybių vartosena vaizduojama kaip tariamai „sovietinė“ atgyvena, nesuderinama su pažanga ir vakarietiškumu. Nutylėta daug svarbių publikacijų, kuriose argumentuotai paneigiami tokie teiginiai. Be kita ko, tokiu pačiu metodu parašyta ir žinomo kalbininko, „autentiškosios“ rašybos entuziasto  prof. Vytauto Ambrazo knyga „Svetimų tikrinių vardų rašymas“ (V.: Lietuvių kalbos institutas, 2008. – 60 p.).

Nesistebime. Tai įprasta Kalbos komisijos ir visų kitų „europintojų“ taktika. Ji per dešimtį metų nepasikeitė. Kalbos komisija kaip buvo, taip ir liko kurčia visuomenės balsui, nesiliauja piktnaudžiavusi jai suteiktais dideliais įgaliojimais. Viena sunku suprasti, kodėl Lietuvos Respublikos Seimas, kuriam Kalbos komisija yra atskaitinga, taikstosi su tokiu įžūlumu.

Nuotraukoje – straipsnio autorė Pranciška Regina Liubertaitė, LVA Valstybinės kalbos (skaitytojų teisių) grupės pirmininkė.

2010.02.20


Prisijunkite prie diskusijos