Vilnius. Šviečia fakelai. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa, kariai, savanoriai, jaunieji šauliai, visuomeninių organizacijų atstovai lapkričio 22-ąją po vakarinių Mišių Bernardinų bažnyčioje iškilminga eisena pagerbė 1942 m. bolševikų nužudytų aštuonių Lietuvos ministrų atminimą.
Pagerbti žuvusiųjų neatvyko nė vienas buvęs ar esamas ministras.
Nei radijo, nei televizijos, nei dienraščių žurnalistai nepanoro papasakoti Lietuvai apie iškilius Tėvynės sūnus.
Tragiška sukaktis
Šiemet sukanka 70 metų, kai Sverdlovske 1942 m. buvo sušaudyti aštuoni 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto nariai – ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis, vidaus reikalų ministrai Petras Aravičius, Antanas Andziulaitis, Zigmas Starkus, susisiekimo ir užsienio reikalų ministras Voldemaras Vytautas Čarneckis, švietimo ministras Kazys Jokantas, krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys ir finansų ministras Jonas Sutkus.
Jie buvo užkasti miške šalia Jekaterinburgo (buvęs Sverdlovskas), buvusioje NKVD teritorijoje. Šioje vietoje bendruose kapuose ilsisi per 20 tūkst. politinių represijų aukų, tarp jų ir 1942 metais Sverdlovske sušaudyti 79 lietuviai, kurių atminimas iki šiol nebuvo įamžintas.
Lietuvos Kariuomenės dienos išvakarėse Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir Krašto apsaugą remiančios patriotinės organizacijos 2012 m. lapkričio 22 d. surengė sovietiniuose lageriuose sušaudytų, nukankintų, mirusių nuo bado žymių valstybės veikėjų tragiškos 70 metų sukakties paminėjimą ir iškilių patriotų vardų įamžinimą kenotafuose.
Malda ir laisvės dvasia
Renginys prasidėjo šv. Mišiomis Bernardinų bažnyčioje. Kunigas Paulius Vaineikis pakvietė pagerbti žuvusiuosius malda. Evangelijos žodžiai siejosi su šių Mišių intencija. Kunigas Astijus Kungys, kalbėdamas apie kraupią sukaktį, pažymėjo, jog bolševikai, nešę tamsą mūsų tautai, negalėjo pakęsti šviesos, todėl ir žudė šviesiausius žmones. Priminęs karinį ir moralinį pasipriešinimą bolševikų okupacijai, kunigas pabrėžė tikėjimo galią ir Bažnyčios vaidmenį Lietuvos istorijoje. Juk ir 1987-1991 m. lietuviai nepriklausomybę gynė dainomis, giesmėmis.
Daugelis tų, kurie neturėjo didelio tikėjimo, sekmadieniais eidavo į bažnyčią, nes tai buvo vienintelė institucija, kuri priešinosi okupacijai. „Šiandien visa tai neigiama, nekalbama apie tai. Mankurtizmo dvasia tebėra mumyse. Bunkeriuose rasti sutrinti rožančiai, suskaitytos maldaknygės. Nekalbama apie ryšininkes, apie kunigus, kurie klausė išpažinčių, aukojo šventas mišias“, – jaudindamasis konstatavo kunigas ir tęsė: „Jeigu šiandien stovi Lietuvos pastatas, plevėsuoja Trispalvė – tai tik dėka tų, kurie žino istoriją, dalyvavo istorijoje, perdavė vaikaičiams patirtį. Dėka jų galime džiaugtis Tėvyne Lietuva, kuri parduodama, parceliuojama, nesvarbu, ar į Rytus, ar į Vakarus“.
Kalbėdamas apie laisvės dvasios išsaugojimą, kunigas priminė, jog per bolševikų okupaciją mus lydėjusi tikėjimo dvasia turėjo savo ženklus – sutrintus rožančius, suskaitytas maldaknyges partizanų bunkeriuose.
Paulius Vaineikis, aktualizuodamas šių dienų Lietuvos realijas, meldė Dievą, kad nuimtų visus prakeiksmus, kuriuos gauna valdžioje esantys mūsų broliai ir seserys.
Po to aktorius Vytautas Dumšaitis Vytauto Cinausko posmais padovanojo apibendrinantį žvilgsnį į Lietuvos istoriją.
Atsisveikindamas Astijus Kungys pasakė, jog mūsų ginklas yra lietuvių kultūra, menas, muzika, o iškilieji žmonės – mūsų atspirties taškas. Pakvietė visus užlaikyti santarvę su kitomis tautybėmis, būti svetingiems – „kiekvienas, kuris ateina su taika, tebūnie priimtas kaip pridera krikščionims“.
Po Mišių eisena pasuko į Naujųjų Rasų kapines. Lietuvos kariuomenės savanoriai, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, jaunieji šauliai iš Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos, Lietuvos šaulių studentų korporacijos „Saja“ atstovai nešė deglus ir nužudytų ministrų portretus, plevėsavo visuomeninių organizacijų vėliavos.
Atminimo valanda Naujosiose Rasų kapinėse
Minėjimas vyko prie Lietuvos laisvės kovotojų memorialo, įrengto šalia memorialo žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę 1918 – 1920 m. Prieš kelerius metus čia buvo pastatytas Motinėlės paminklas, Kryžius ir įrengti pirmieji kenotafai komunizmo aukoms – žuvusiems politiniams kaliniams, partizanams, tremtiniams.
Susirinkusieji sugiedojo Lietuvos himną (grojant Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendui).
Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis priminė tragišką Lietuvos ministrų likimą.
Sverdlovsko srities NKVD valdybos vidaus kalėjimo rūsiuose sušaudyti pasmerktieji buvo laidojami NKVD priklausiusioje teritorijoje, 45 metrų ilgio, 4 metrų pločio ir 2 metrų gylio grioviuose. 1996 metais šioje vietoje buvo pastatytas kompleksas, kuriame įrašytos 18 500 stalinizmo aukų pavardės, tarp jų, deja, minėtųjų lietuvių pavardžių nėra…Kalbėtojas priminė Lietuvos netektis kovose dėl laisvės, dėl trėmimų, priverstinės emigracijos, tarnaujant sovietinėje kariuomenėje.
LLKS valdybos pirmininkas Jonas Burokas kalbėjo apie aštuonių ministrų Golgotos kelią – jie 1941 m. birželio 14 naktį buvo suimti Kaune, atskirti nuo šeimų,įgrūsti į raide A pažymėtus vagonus, jų šeimų nariai – į raide B pažymėtus vagonus. Ministrai buvo nuvežti į Ukrainą, patalpinti Starobeslko stačiatikių moterų vienuolyne.
Prasidėjus vokiečių-rusų karui, jie kartu su kitais (iš 800 pasmerktųjų 250 buvo lietuviai) buvo išvežti į Gario lagerį Urale. Daugelis mirė iš bado. Petras Aravičius buvo sušaudytas 1942 m. birželio 20-ąją, Kazys Jokantas ir Zigmas Starkus rugpjūčio 25-ąją. Lapkričio 4 d. buvo sušaudyti Pranas Dovydaitis, Voldemaras Vytautas Čarneckis ir Juozas Papečkys, gruodžio 10 d. – Antanas Andziulaitis ir Jonas Sutkus. Tais mėnesiais buvo sušaudyti ir kiti politiniai kaliniai iš Lietuvos. Tardymuose dalyvaudavo du čekistai iš Panevėžio – Kirjanovas ir Vilemas.
Jono Buroko nuomone, Lietuvos Respublikos vadovai į šią sakralią vietą turėtų atvežti valstybės svečius. LLKS valdybos pirmininkas pažymėjo, kaip svarbu branginti reikšmingų tautos istorijos įvykių atminimą ir baigė kalbą tarsi mūsų dienoms parašytais partizanų poeto Broniaus Krivicko žodžiais:
„Už didžią tiesą šiandien kaujuos
Ir kausiuos visada vardan tiesos.
Ir paskutinį lašą kraujo
Išlašinsiu dėl jos“.
Lietuvos laisvės kovotojų memorialą ir penkis naujus kenotafus pašventino kunigas Paulius Vaineikis. Trumpoje jaudinančioje kalboje jis prisiminė tuos, kurie gyvendami negalvojo apie save, kad nusipelnė gyventi geriau. Širdyse kartu su kunigu meldėme: „Viešpatie, amžiną šlovę suteik žuvusiems už Lietuvos laisvę ir amžinoji šviesa jiems tešviečia“.
Po to buvo priimta stojančiųjų į LLKS gretas priesaika.
Iššautos trys pagarbos salvės už kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę; už Lietuvos kariuomenę, savanorius, šaulius; už Lietuvos patriotinį jaunimą. Salves atliko Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės kariai savanoriai.
Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos prezidentui Vytautui Čepukui ši diena ypač prasminga – jis su tėvais buvo ištemtas į Sibirą, senelis dingo tremtyje be pėdsakų. Žvelgdamas į gausiai susirinkusį jaunimą, jis išreiškė viltį, kad jauni žmonės puoselės tradicijas, laisvės ir nepriklausomybės idėjas.
Gaudentui Aukštikalniui paklausus „Gal yra ministerijų atstovų?“, stojo nejauki iškalbinga tyla, susiliejusi su Naujųjų Rasų kapinių rimtimi ir vakaro vėsa – komentarų nebuvo.
Skambant krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendo atliekamai „Oi neverk, motušėle…“ melodijai, šauliai ir karininkai atidavė pagarbą, jaunieji šauliai padėjo gėles prie Lietuvos laisvės kovotojų memorialo, prie kryžiaus ir penkių kenotafų.
Seimo kancleris Jonas Milierius, pagerbdamas žuvusiuosius, pabrėžė, jog nepaisant to, kokiai partijai priklausytume, turime vieną Lietuvą Tėvynę, ir palinkėjo gražių darbų Tėvynės labui.
Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, padėkojo LLKS už šią patriotinę akciją pagerbiant žuvusius tautiečius, kurie kūrė Nepriklausomą Lietuvą ir buvo žiauriai nužudyti sovietų okupantų. „Suvokiame, kad mūsų pastangos turėtų būti skirtos Lietuvos nepriklausomybei, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai suprastų, jog brangiausia, ką turime, yra mūsų Tėvynė Lietuva ir kad už ją reikia kovoti kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką“, – kalbėjo Rytas Kupčinskas.
Už tėvo ir jo bendražygių pagerbimą jaudindamasis dėkojo Valdemaro Vytauto Čarneckio sūnus.
Jonas Burokas dėkojo gausiam būriui talkininkų, kurių dėka buvo įamžinti žuvusieji Lietuvos patriotai.
Fakelų ir žvakių šviesoje spindėjo Lietuvos laisvės kovotojų memorialo žodžiai „Viešpatie, suteik amžinąją ramybę lietuvių tautos vaikams, 1918 – 1990 metais kovojusiems, mirusiems ir žuvusiems dėl Lietuvos laisvės.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorė Irena Tumavičiūtė.
2012.11.30
