5. Pirmasis Vaišvilko akibrokštas kariūnų dinastijos tradicijai
Dabar Vaišvilkas nemato jokio reikalo toliau būti savo tėvo vasalu, tai yra – Mindaugo vietininku Naugarduke, kur turėtų sėdėti ir prižiūrėti duoklės rinkimą, palaikyti tvarką, sekti pavaldinių ištikimybę Lietuvos valdovui ir panašiai. Kam jam užsiimti ta nuobodžia rutina, jeigu galima visą šią vietininko naudą kartu su abejotina šlove perleisti kokiam kitam vasalui, kuris gali sėkmingai pabūti Mindaugo vietininku tame pačiame Naugarduke už Lietuvos valdovo teikiamas privilegijas, išlaikymą, drabužius, ginklus ir kitokias dovanas?
Ir Vaišvilkas daro, šnekant jau mūsų naudotais šachmatų terminais, dar vieną ėjimą, vertą, kaip sakoma, grosmeisterio titulo: po sesers ištekinimo jis atiduoda Naugarduką, Valkaviską ir Slanimą valdyti naujam vasalui, ir ne bet kokiam, o vėlgi Danilo sūnui! Tik ne Švarnui, o kitam – minėtam Romanui, o pats eina į vienuolyną rašto mokytis. Rizika, be abejo, nemaža, tačiau kas yra regėjęs genialų planą be rizikos?
Manau, ir Mindaugas, gal po gerokų svarstymų, pripažino sūnaus sumanymo naudą ir pritarė naujo vasalo kandidatūrai, nes ir nuo savęs pridėjo kelias pilis Romanui valdyti ir prižiūrėti. Sūnus čia turėjo gauti tėvo sutikimą, juo labiau jeigu tarp tėvo ir sūnaus, kaip minėjau, buvo sutarta, kad, kilus menkiausiam pavojui, Vaišvilkas tuojau pat grįžtų iš vienuolyno ir imtųsi politinės ar karinės veiklos. Taip ir atsitiko totoriaus Burundajaus žygio į Lietuvą metu (1258-1259), kai pats Vaišvilkas žiauriai nubaudė totorius atvedusį kunigaikštį Danilą, pagrobdamas tą patį jo sūnų Romaną, kuriam buvo patikėjęs valdyti Naugarduko kunigaikštystę Mindaugo Lietuvos naudai ir šlovei.
Tačiau tarp šių dviejų įvykių, kol Naugarduką valdė lietuvių paskirtas vasalas Romanas, Vaišvilkas sau pačiam laimėjo kelerius nuostabius metus, kuriuos galėjo paskirti, matyt, seniai išsvajotiems dvasios darbams.
Karinius Lietuvos priešus pavertęs taikiais kaimynais ir net giminėmis per sesers vedybas, Vaišvilkas ramiai išvyksta į naująją Haličo-Voluinės kunigaikštystės sostinę Cholmą pas Danilą Romanovičių, dabar jau giminaitį, sesers uošvį, ir ten pradeda naująjį gyvenimą: priima krikštą pagal graikų apeigas ir netrukus tampa vienuoliu.
Kitaip tariant, paniekinęs pasaulietinės valdžios menkystę, tegu ir pagražintą kunigaikščio bei karaliaus sūnaus titulais, Vaišvilkas atsideda dvasinei Žemės kelionei.
6. Kaip galėjo reaguoti į Vaišvilko poelgį XIII šimtmečio lietuviai?
Ko gero, panašiai kaip XX a. minėti istorikai, paniekinę Mindaugo sūnų dėl to, kad šis atsižadėjo valstybinių reikalų vardan „neaiškios vienuolystės“.
Nagrinėdami „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ tekstą, galime įsitikinti, jog pirmiausia liko nepatenkintas Mindaugas, kuris ir gražiuoju, ir piktuoju kalbino sūnų atsisakyti vienuolystės ir laikytis Lietuvos valdovo sosto. Pasak hagiobiografo,
tėvas, netikėlis šitoks, švelniais žodžiais kalbino jį atsisakyti krikščionių tikėjimo ir vienuolystės, ir priimti karaliaus valdžią karalystėje. Betgi tas, krikšto jėga ginkluotas, nenorėjo paklusti tėvo prašymams, nei pagrasymų jo išsigando, tik išėjo iš savo tėvo namų, pasistatė sau vienuolyną krikščionių žemėse ir čionai gyveno, šlovindamas švenčiausiąją Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Trejybę.
Galima būtų manyti, kad tėvas ir sūnus galutinai susipyko ir nutraukė visus ryšius.
Vis dėlto yra duomenų, leidžiančių galvoti kitaip.
Voluinės metraštis ir „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“ liudija, kadVaišvilkas du kartus įsikišo į Lietuvos valstybės reikalus po to, kai įstojo į vienuolyną. Pirmą kartą – dar Mindaugui gyvam esant, ir tas faktas verčia susimąstyti.
Turiu galvoje minėtą 1258–1259 žiemą, kai Lietuva susidūrė su mongolų kariuomene, įsiveržusia į etnines lietuvių žemes. Būtent tada istorinių įvykių scenoje vėl pasirodo Vaišvilkas ir padeda lietuviams, kiek įmanoma, susilpninti invazijos jėgą bei padarinius. Kaip jis veikia, netrukus pamatysim, tačiau iš karto dera pasakyti, kad netikėtas Vaišvilko pasirodymas leidžia gerokai pakoreguoti tradicinę istoriografų nuomonę, esą Vaišvilkas ir Mindaugas buvo didžiai susipykę ir gal net nutraukę artimesnius santykius dėl Vaišvilko krikšto graikiškomis apeigoms ir stojimo į vienuolyną.
Manyčiau, kad buvo ne visaip taip.
Žinoma, galima neabejoti, kad tėvas su sūnum iš tikrųjų buvo kietai susikirtę dėl Vaišvilko pasiryžimo atsidėti dvasiniam gyvenimui vienuolyne, tačiau taip pat akivaizdu, kad ilgainiui Mindaugas ir Vaišvilkas surado kažkokį abiem priimtiną kompromisą: tėvas neprakeikė sūnaus ir sūnus neišsižadėjo tėvo.
Drįsčiau manyti, kad jiedu sudarė savotišką vyrišką žodžio sutartį: tėvas neatsižadėjo sūnaus, gal ir palaimino sūnaus pasirinkimą, palikęs jam karaliaus sūnaus kunigaikščio galias anksčiau nuskirtose žemėse (antraip Vaišvilkas nepajėgtų pastatyti vienuolyno prie Naugarduko), o sūnus davė žodį visados, kai kils pavojus Mindaugo Lietuvai, ateiti tėvui į pagalbą, palikus vienuolyną, maldas ir knygas.
Iš daugelio šaltinių žinom, kad Vaišvilkas visados šventai laikėsi būtent šitos strategijos, nulemtos pažado, o gal ir priesaikos tėvui.
Bet daugelio Mindaugo bendražygių akyse valdovo sūnaus autoritetas, matyt, gerokai smuko. Kariūnų bendruomenei liko nesuprantamas ar sunkiai suprantamas valdovo sūnaus poelgis stojant į vienuolyną.
Kodėl taip manau?
Todėl, kad Mindaugo sūnus, mano spėjimu, įėjo į istoriją ne savo tikruoju vardu, o pravarde.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.
(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).
(Bus daugiau)
2013.03.21
