21. Kultūros židinio steigimas Vaišvilko vienuolyne
Vienu metu su valdžios perdavimo žinia Voluinės metraštyje staiga vėl iškyla vienuolio Grigorijaus vardas, to paties Grigorijaus[1], kuris kažkada įšventino Vaišvilką vienuolystei. Metraštininkas iš karto po žinios apie sosto perdavimą Švarnui praneša:
Ogi Grigorijus Poloninietis dar buvo gyvas, jo mokintojas. O Vaišvilkas, išsiklausinėjęs, ar jis gyvas, nudžiugo, pasiuntė jį pakviesti ir perduoti tokius žodžius: „Pone tėve, atvažiuok čionai.“ Ir anas atvažiavo pas jį ir nukreipė jį vienuolio keliu (ibidem).
Bet ar mokintojo palaiminimas buvo vienintelis tikslas, dėl kurio Vaišvilkas parsikvietė, matyt, jau senyvo amžiaus vienuolį, vis dėlto pasiryžusį nelengvai kelionei į Lietuvos žemes?
Atsakymas į šį klausimą gali pasirodyti mažareikšmis, kaip ir patsai klausimas, tarsi nereikalaujantis atsakymo, kaip ir visi retoriniai klausimai.
Bet klausimas nereikšmingas tol, kol mes nežinome, kas iš tikrųjų buvo paslaptingasis vienuolis Grigorijus. Sakau „paslaptingasis“, nes istorikai, nepaisant atkaklių ilgamečių pastangų, niekaip negalėjo surasti jokios tikslesnės informacijos apie Grigorijų. Visi, net didis eruditas metropolitas Makarijus savo „Rusiškos Bažnyčios istorijoje“, mielai kartojo gražų pasakymą iš metraščio: „O Grigorijus buvo šventas žmogus, kokio nebuvo iki jo ir po jo nebus“ (ГригорѢй же бяшеть человѢкъ святъ, акого же не будеть перед нимь, и ни по немь не будеть.); (ibidem, 1262).
Bet kodėl ir kuo jis buvo toks nepaprastas – nežinia.
Lygiai taip istorikams ilgą laiką nepavyko surasti ir Poloninų vienuolyno pėdsakų, nors ten, kaip teigiama metraštyje, Vaišvilkas praleido su Grigorijum trejetą metų, mokydamasis skaityti ir perprasti šventąsias knygas. Vienuolyno pėdsakų ieškota ir Karpatų kalnuose, ir pietų Rusios žemėse, pateikta daugybė spėjimų dėl jo buvimo vietos.
Interneto laikais galime aptikti naujų žinių apie Užkarpatės vienuolynus. Teigiama, kad Poloninų vietovėje buvęs vienas seniausių vienuolynų, kurį pasistatė vienuoliai bėgliai iš Čekijos, kai ten prasidėjo šv. Kirilo ir Metodijaus mokintinių persekiojimai dėl ištikimybės graikiškoms krikščionių apeigoms. Užkarpatės vietinių istorikų teigimu, Poloninų vienuolynas dabar vadinamas Ugolsko vienuolynu Poloninuose. Neseniai pasirodžiusioje knygos „Zanevo vienuolynas Poloninuose; Ugolsko ir Ugliansko vienuolynų istorijos apybraižos“ (2008) autorius protodiakonas Aleksandras Moničius (Александр Монич), teigia, kad versiją apie tai, jog Voluinės metraštyje minimas Poloninų vienuolynas, dabar vadinamas Ugolsko vienuolynu, yra palaikę istorikai J. Golovackis (Я. Головацкий), metropolitas Makarijus (Bulgakovas), archimandritas Vasilijus (Proninas).[2]
Kol istorikai ir vietos etnografai ieškojo Grigorijaus ir Vaišvilko gyvento vienuolyno pėdsakų, Ukrainos istorikai po nepriklausomybės paskelbimo parengė ir Kijeve išleido solidų „Ukrainiečių kultūros istorijos“ dvitomį.
Mokslininkų kolektyvo parašytame leidinyje atskleista daug naujų gimtosios kultūros istorijos puslapių, kurie, be abejo, negalėjo būti parašyti sovietmečiu, kai Maskvos geopolitinis centras diktavo ukrainiečių ir baltarusių istorikams ir kultūrininkams privalomą visiems palaikyti ir tvirtinti „vieno lopšio“ teoriją apie trijų slaviškų tautų – rusų, ukrainiečių ir baltarusių – istorinę ir priešistorinę brolystę.
Kolektyviniame nepriklausomos Ukrainos istorikų veikale ypač ryškios tautos ir jos kultūros istorikų pastangos grįžti prie pirminių šaltinių, nuodugniai ištirti bei restauruoti etninio identiteto pavidalus, kurie šimtmečiais buvo nutylimi arba grubiai savų bei svetimų istorikų permontuojami, perdažomi ir stilizuojami pagal minėtą rusų ir sovietinės imperijos „vieno lopšio“ koncepciją iš Rytų pusės.
Kita vertus, ukrainiečių ir baltarusių istorikus bei kultūrologus šimtmečiais slėgė kitakalbiaikatalikiško polonizavimo valstybiniai potvarkiai bei užsakymai iš Vakarų pusės. Dabar nepriklausomoje Ukrainoje ir Baltarusijoje planingai atidengiami užmaršties (ir tyčinio nutylėjimo) paslėpti pirminių šaltinių lobiai, nuvalomi daugiaamžių ideologinių perdažymų sluoksniai, ima ryškėti autentiški praeities ženklai. Naujos žinios apie mus dominantį Vaišvilko dvasinį tėvą Grigorijų Poloninietį – tik vienas mažas milžiniško Ukrainos kultūrologų darbo pavyzdys.
Tenka su nuostaba pripažinti, kad Vaišvilkas savo dvasiniu tėvu pasirinko tikrai nepaprastą žmogų. Be abejo, galbūt ne pats Vaišvilkas, galbūt garsusis Lietuvos kaimynas Haličo kunigaikštis Danilas Romanovičius, atsiliepdamas į savo naujo giminaičio (po sūnaus Švarno vedybų su Mindaugo dukterimi) Vaišvilko pareikštą norą tapti vienuoliu, tikrai parinko jam geriausią dvasinį mokintoją, kokį galima buvo rasti Haličo valdose.
Vienuolis Grigorijus tuo metu jau buvo tapęs kelių svarbiausių Haličo ir Voluinės žemėse veikiančių vienuolynų vadovu. Pats jis, atrodo, gyveno tuo metu Ugrovsko vienuolyne, netoli naujos Danilo sostinės Cholmo. Nenuostabu, kad į jį ir nukreipė Danilas savo naujosios marčios brolį.
Įvairiu metu tėvas Grigorijus yra buvęs ir Ugrovsko vienuolyno vyresniuoju (igumenu), ir Belgorodo vyskupijos tvarkytoju, ir Kijevo metropolito vietininku.[3] Maža to, būtent tėvą Grigorijų karalius Danilas paskyrė vadovauti savo pasiuntinių delegacijai, kurią 1264 m. siuntė pas popiežių Urboną IV slaptoms, ar bent jau labai sudėtingoms, deryboms, galbūt ir dėl naujos rusinų unijos su Romos katalikais, kadangi pirmoji pietvakarių Rusios unija su Katalikų bažnyčia (1246–1254) buvo jau pairusi. Popiežiaus rašte Grigorijus vadinamas „Šventojo Danieliaus kalno abatu“. Kaip spėja ukrainiečių istorikas I. Micko, Grigorijus tuo metu galėjęs būti abatu (kelių vienuolynų vyresniuoju), o gyveno, kaip sakyta, Ugrovsko vienuolyne (ibidem). Vienuolyną įkūrė pats kunigaikštis Danilas Romanovičius, pašventęs jį savo patronui šventam Danieliui Stulpininkui (409(?)– 493), iš Sirijos kilusiam vienuoliui atsiskyrėliui.
Pasak jo hagiobiografijos, šventasis iki mirties gyveno buvusios pagonių šventyklos prie Bosforo (netoli Konstantinopolio) apleistame bokštelyje, palikęs mokintiniams glaustą dvasinį testamentą.
Dera atkreipti dėmesį, kad ir tėvas Grigorijus, ukrainiečių istoriko teigimu, rašė pamokslus. Yra išlikę du jam priskiriami XIII a. tekstai – „Apie popus“ ir „Apie girtuoklystę“, nors jie žinomi daugiau Grigorijaus Filosofo vardu. Pats tėvas Grigorijus buvo įkūręs šeštajame XIII a. dešimtmetyje ir savo vienuolyną Poloninuose (Karpatuose), kur, kaip žinome iš Voluinės metraščio, buvo įšventintas į vienuolius Lietuvos kunigaikštis Vaišvilkas. Reikia manyti, kad geresnį Dvasios Tėvą anais laikais Vaišvilkas vargu ar būtų kur nors kaimynystėje suradęs.
Ir štai dabar, atsakingiausiu savo gyvenimo momentu, Vaišvilkas pasikviečia atvykti senąjį ir tikrai nepaprastą vienuolį.
Kodėl?
Galbūt Vaišvilkas jautė nenumaldomai artėjančią prie jo mirtį nuo žudiko rankos? Kaip žinome, Vaišvilkas maždaug po metų buvo klastingai nužudytas.
Šaltinių duomenys verčia manyti, kad lygiai tokiu pačiu ryžtu, kokiu Vaišvilkas perdavė karaliaus sostą Švarnui, jis perdavė ir savo vienuolyno valdymą atsikviestam tuo reikalu Grigorijui. Matyt, Grigorijus buvo paskirtas vienuolyno igumenu (vyriausiuoju), galbūt turėjo perimti vienuolyno steigėjo (ktitoriaus) teises bei rūpesčius tvarkant ir prižiūrint tolimesnį Laurušavo vienuolyno gyvenimą ir darbus.
Sakau „tolimesnį“, nes tuo metu, tai yra 1267–1268 m., Vaišvilko įkurtame (apie 1257–1260 m.) vienuolyne kasdienis gyvenimas jau buvo nusistovėjęs, ir visi darbai vyko nuosekliai bei sėkmingai.
Pirmiausia turiu galvoje Lietuvos chronografo rašymą, kurį vėliau aptarsime atskirame skyriuje. Chronografas buvo pradėtas rašyti 1261–1262 m., tą mes sužinome iš raštininko pastabos, įrašytos į chronografo tekstą:
O metų nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Novijaus gausios giminės iki šių metų, kai pradėjome rašyti šias knygas, yra 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai.
Ši keistoka šiuolaikiniam žmogui data buvo savaime suprantama viduramžių šviesuoliams, o mūsų skaičiavimo sistemoje, ji žymi 1262 m. Mums šiuo atveju datos tikslumas nėra itin aktualus, svarbiausia, kad pati data liudija, jog šeštojo dešimtmečio pradžioje Vaišvilko įkurtame vienuolyne jau vyko knygų perrašinėjimo darbas.
Ne mažiau svarbu, kad šis darbas nenutrūko dėl Vaišvilko žūties 1268 m. Galima manyti, jog Grigorijaus pakvietimas ir paskyrimas Vaišvilko įkurto vienuolyno, vėliau gavusio Laurušavo vienuolyno vardą, vyriausiuoju valdytoju labai teigiamai atsiliepė vienuolių bendrabūviui ir darbui.
Tai patvirtina ir garsioji Laurušavo evangelija, surašyta XIV a. pradžioje ir savo pavadinimą gavusi būtent nuo Laurušavo vienuolyno, kurį įkūrė Vaišvilkas.
Tačiau pirmasis kūrinys, sukurtas Vaišvilko įsteigtame vienuolyne, be abejo, turėjo būti ir buvo skirtas pačiam Vaišvilkui.
(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).
(Bus daugiau)
2013.04.13
[1] Lietuvos istorijos instituto leidinyje „Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių“ (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2005), deja, pateikiamas Grigaliaus vardas. Aiškindamas metraščio tekstą vertėjas „iš senosios rusų kalbos“ (suprask – iš senosios slavų kalbos) D. Baronas rašo, kad „Grigalius [suprask – Grigorijus] – Poloninos vienuolyno viršininkas (archimandritas), Vaišelgos [suprask – Vaišvilko] dvasios tėvas“ (p. 117). Bent tiek gerai, kad „Mindaugo knygoje“ liko „neišverstas“ Mindaugo kaimyno rusinų kunigaikščio Vasilko vardas, kurį E. Gudavičiaus veikale „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999) autorius (ar redaktoriai?) išvertė į „Bazilius“. Taip darbuojantis europeizmo labui veikale atsirado net 5 „Grigaliai“ ir 15 „Bazilių“, tad skaitytojui tenka pačiam aiškintis, koks čia Bazilius ir iš kur – iš Bizantijos, Voluinės ar dar iš kitur. Panašių vardo „vertimų“ minėtuose leidiniuose yra ir daugiau, ir visa tai, deja, tik didina ir šiaip jau pasibaisėtiną tų pačių vardažodžių bei vietovardžių įvairovę skirtingų lietuvių istorikų knygose. Bet tai jau atskira tema seniai, tikėkimės, pribrendusiai diskusijai apie provincinę lietuvių istoriografijon įsimetusią kitataučių vardų „žūtbūtinio lietuvinimo“ madą.
[2] Юрий Данилец. Книга о Заневском монастыре в Полонинах. Žr.: http://pravoslavie.ru/arhiv/36163.htm
[3] І. З. Мицько. Монастирі. Žr.: 2.2. Осередки культури; in: Історія української культури. Том 2. XIII–перша половина XVII ст. Київ, 2001; manocit. irverstaiš ukrainiečių k. pagal: http://izbornyk.org.ua/istkult2/ikult213.htm.
