Su Lietuvos kariuomenės vadu Jonu Vytautu Žuku nusprendėme pakalbėti apie Lietuvos kariuomenės ateitį, nors suvokėme, kad į dalį klausimų jis negalės atsakyti, nes tai susiję su politinėmis Lietuvos aktualijomis.
Tačiau norėjome išgirsti jo nuomonę tiek apie skirtingas įvairiose valstybėse egzistuojančias gynybos sistemas, tiek apie tai, kas sprendžia, koks finansavimas būtinas Lietuvos kariuomenei. 2014 m. Lietuva krašto apsaugai skyrė 0,8 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), Estija – 2 proc., JAV – 3,8 proc., o Izraelis – 5,6 procento.
Taigi, akivaizdu, kad tai, jog valstybė saugumui ir nepriklausomybei užtikrinti skiria daugiau pinigų, dar nereiškia, kad ji dėl to tampa skurdesnė. Kaip ir tai, kad skirtingose šalyse krašto apsaugai skiriamas procentas nustatomas atsižvelgiant į keliamus tikslus, tai yra realizuoti nacionalinius interesus, o ne įsisavinti tam tikrą dalį biudžeto.
Analizuojant finansavimą, skiriamą krašto apsaugai, susidaro įspūdis, kad Lietuvoje nuo įstojimo į NATO prasidėjo finansavimo erozija. Ar tai susiję su bendromis geopolitinėmis tendencijomis, ar vis dėlto galima teigti, kad ir Lietuvoje veikė panašūs politikai, kaip Ukrainoje Viktoras Janukovyčius, kurie sąmoningai siekė mažinti šalies gynybinius pajėgumus?
Šie regresiniai procesai atsirado po Šaltojo karo, kai buvo drastiškai mažinamas finansavimas. NATO ieškojo savo identiteto, net pačiu aukščiausiu lygmeniu buvo konstatuota, kad NATO šiuo metu neturi priešų ir jam tiesiog niekas nebegresia. Tai daugelyje valstybių, daugiausia Europoje, paskatino drastiškai mažinti finansavimą krašto apsaugai. Beje, šis procesas tebevyksta iki šiol. Generalinis sekretorius (ir buvęs, ir esamas) kelis kartus viešai ragino politikus skirti daugiau dėmesio savo saugumui, nes pasaulis nėra saugus ir būtina palaikyti kovinę parengtį, tačiau šie raginimai nedavė laukiamo rezultato. Todėl Lietuva šiuo atveju nėra išskirtinė.
Norėdami įstoti į NATO didinome finansavimą, o kai patekome į šią galingiausią pasaulyje organizaciją, vienijančią 28 valstybes, pasijutome saugūs ir tai sukūrė iliuziją, kad gal nebereikia patiems tiek investuoti į savo saugumą, kad galime tiesiog dalyvauti NATO operacijose, misijose Afganistane ar Balkanuose, o jeigu reikės, čia mums visi ateis į pagalbą. Tokia buvo saugumo iliuzija. Nemanau, kad čia kas nors ką nors sąmoningai darė. Tiesiog toks požiūris buvo.
Norėtume atkreipti dėmesį, kad nors sutinkame su jūsų pastaba, jog finansavimas kariuomenei mažėjo daugelyje šalių, negalime nepastebėti, kad Rusijos kaimynystėje esančios valstybės, tokios kaip Suomija, Estija ar Lenkija, finansuoja kariuomenę daug labiau nei Latvija ir Lietuva. O jei jau prakalbome apie Lietuvos politikų požiūrį į šalies gynybą, vertėtų prisiminti ir Lietuvoje organizuotą referendumą prieš stojimą į NATO. Taigi, teigti, kad Lietuvoje nebuvo žmonių, kurie Lietuvos saugumo architektūrą įsivaizdavo labai skirtingai, gal būtų netikslu?
Be jokios abejonės, buvo ir kitokių nuomonių. Tačiau aš Lietuvos kariuomenei tarnauju nuo pat pirmų jos įkūrimo dienų. Mes visada matėme tą situaciją iš savo, kaip profesionalų, pozicijos ir tikrai manėme, kad būtina stiprinti gynybinius pajėgumus.
Tačiau dažnai nugalėdavo kitos nuomonės. Pavyzdžiui, kad kitos sritys labiau prioritetinės ir joms labiau reikia pinigų. Todėl politikai esant ribotoms biudžeto galimybėms nuolat turėjo spręsti, ar pasirūpinti pensininkais, ar sveikatos apsauga ir švietimu. O jei kalbame apie kariuomenę, nuolat iškildavo klausimas: jeigu mums niekas negresia, tai kam skirti pinigų kariuomenei? Geriau iš jos paimti ir skirti kam nors kitam.
Kaip manote, ar šiandien, prasidėjus Rusijos kariuomenės ir samdomų teroristų karui su Ukraina, Europa ir Lietuva pabudo?
Deja, ne. Gynybai skiriamų lėšų mažinimas tęsiasi. Dėl to vyksta diskusijų. Pavyzdžiui, šiais metais Belgijoje gynybos biudžetas sumažintas labai drastiškai. Kitose valstybėse jis geriausiu atveju nepakilo, ir tai masinis reiškinys. Yra tik kelios šalys, kurios skiria adekvatų finansavimą gynybos reikmėms, tačiau jų nėra dauguma.
Visą laiką šalies gynybos reikmėms raginama skirti bent 2 proc. BVP. Valstybės vadovų susitikimuose ir generalinio sekretoriaus kalbose nuolat pabrėžiama, kad reikia skirti pakankamus pajėgumus savo gynybai, kad negalima tikėtis vien JAV pagalbos, tačiau atrodo, kad Europa vis dar nesugeba išgirsti nerimą keliančių signalų.
Juk per operaciją, kurią vykdė NATO Libijoje, atsitiko taip, kad Europos šalyse per du mėnesius baigėsi šaudmenys, ir jeigu ne amerikiečiai, visas karas būtų žlugęs. Tarptautinių saugumo pagalbos pajėgų operacijoje Afganistane taip pat buvo NATO operacija, tačiau 90 proc. pajėgų sudarė amerikiečiai. Visi kiti lyg ir dalyvavo – atliko pagalbines funkcijas. Tačiau ten, kur buvo sunkiausia, buvo amerikiečiai. Nors ne kartą buvo tokių momentų, kai amerikiečiai prašė pagalbos iš partnerių Europoje, tačiau negalėjo jos sulaukti dėl įvairių gremėzdiškų biurokratinių procedūrų, nors tai buvo, dar kartą kartoju, bendra NATO operacija.
Todėl šiandien situacija problemiška ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje NATO valstybių, todėl galime tik džiaugtis, kad šiuo metu Lietuva demonstruoja ryžtą stiprinti savo kariuomenę.
Kas formuoja gynybos politiką: profesionalai, kurie pasako, kad norint išspręsti tam tikrus uždavinius reikia tokio dydžio finansavimo, ar politikai, kurie pasako, kad gausite tiek ir ginkite?
Šiandien orientuojamės į tai, kiek skiriama pinigų. Žinoma, kariškiai visada norės daugiau pinigų, gal kartais neįvertins visumos. Bet mes orientuojamės į tą sumą, kuri yra minimali ir kurią mes esame įsipareigoję skirti stodami į NATO, pagal ją formuojame savo poreikius. Aš negalėčiau pasakyti, kad kas nors mums primeta savo valią, kaip turėtų atrodyti kariuomenė, kokią struktūrą ji turėtų turėti ir t. t. Mes planuojame tai patys, atsižvelgdami į lėšas, kurios mums skiriamos.
Visą laiką tai darėme, net ir sunkiausiais laikais, kai buvo finansų krizė ir kai Lietuvos kariuomenė nukentėjo labiausiai iš visų valstybės institucijų. Net ir esant tokioms sąlygoms siekėme išsaugoti egzistuojančią struktūrą, tikėjomės, kad ateityje vis dėlto grįšime prie adekvataus finansavimo ir adekvataus saugumo situacijos vertinimo.
Kai kalbama apie krašto apsaugos sistemą, kurią pasirinko Lietuva, susidaro įspūdis, kad galingesnės valstybės, tokios kaip JAV, labiau orientuojasi vien į profesionalią kariuomenę ir rezervą, o mažesnės valstybės remiasi ir savanoriais bei šauktiniais. Ar nemanote, kad Lietuvoje mes per mažai išnaudojame ir remiame piliečių galimybes prisidėti prie Lietuvos gynybos?
Iš esmės jūs teisūs, tačiau jei kalbame apie JAV, tai, kaip rodo istorija, kada šiai valstybei gresia pavojus, ji grąžina šauktinių tarnybą. Toks sprendimas buvo įgyvendintas tiek per pasaulinius karus, tiek Vietname. Tai demonstruoja požiūrį, kad ginti laisvę privalo visi šalies piliečiai. Be jokios abejonės, šiandien JAV turi ekspedicinę kariuomenę, orientuotą į tam tikrus tikslus. Todėl šauktinių poreikio nėra. O Izraelis yra valstybė, kuri nuo savo įkūrimo pradžios yra karo būklės.
Todėl šauktinių kariuomenė jai yra tinkamiausia tiek nuolatinių kovinių pajėgumų palaikymo, tiek galingo rezervo užtikrinimo priemonė. Tą patį galima pasakyti iš esmės apie visas valstybes, esančias pavojingoje zonoje. Tai ir Turkija, kuri turi šauktinių, ir Graikija, kuri taip pat jų turi, ir Suomija, kuri vis dar turi šauktinių, nes prisimena skaudžią 1939 m. patirtį.
O jei kalbame apie mūsų šalyje vyraujantį požiūrį į tarnybą kariuomenėje, šauktinius, tai viskas labai paprasta. Jeigu šalies elitas laiko gėda tarnauti savo šalies kariuomenėje ir savo vaikus stengiasi išsukti nuo kariuomenės tarnybos savo valstybėje, tai apie ką mes galime kalbėti? Pažiūrėkime į Šveicariją ar Izraelį – ten negalėsi dirbti valstybinio darbo, jeigu nebūsi prisiekęs ginti savo valstybės ir nebūsi atlikęs karinės prievolės. Tai tam tikra duoklė savo šaliai, kurioje gimei, gyveni ir kurioje nori, kad saugiai gyventų tavo vaikai.
Daugelyje valstybių tai garbės klausimas. O Lietuvoje dažnai vyrauja požiūris, kaip išsisukti iš tarnybos, nes tai yra kvailystė. Tai ką galima tokiu atveju komentuoti?
Paminėjote Šveicariją. Manome, kad tai labai geras pavyzdys, nes ši šalis apsupta ES narių ir, atrodytų, yra labai saugi, tačiau būtent joje žmogus, neprisiekęs ginti savo šalies, negalės eiti valstybinių pareigų. Ar toks požiūris galėtų sustiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus ir atgrasinti potencialų priešininką?
Žinote, Šveicarija yra ypatinga valstybė, nes joje nėra kariuomenės. Visa Šveicarija yra kariuomenė. Tai sistema, leidžianti tikėtis didžiausio gynybinio visuomenės pajėgumo, nes valstybės gynyba suvokiama kaip būtinas piliečio įnašas. Net neįgalus asmuo, kuris negali tarnauti, turi mokėti tam tikrą mokestį, nes negali būti karys ir ginti valstybės, tai už jį darys kiti. Manau, kad tai geriausias pasiaukojančio požiūrio į savo valstybę pavyzdys.
Ar šiandien įmanoma įtvirtinti tokį požiūrį Lietuvoje? Atsakyti nelengva, nes tai priklauso nuo to, ar visuomenė pagaliau suvoks, jog laisvė yra vertybė, kuri suteikia mums milžiniškas galimybes, tad privalome ją ginti.
Gynybai daugiau išleidžiančios valstybės – Izraelis, Suomija, JAV ar net Estija – ir ekonomiškai tvarkosi geriau. Kaip manote, kodėl taip yra? Ar saugumas atsiperka?
Be jokios abejonės, kuo saugesnė valstybė, tuo geresnis joje investicinis klimatas. Taip pat būtina suprasti, kad jei visuomenė linkusi aukotis, net savo gyvybės kaina ginti savo laisvę, ji ryžtingiau kovos ir su korupcija. Jos požiūris į valstybę, kaip savo namus, bus atsakingesnis.
O jei vyrauja požiūris, kad šalies apginti negalime, kad gal ginti visai nereikia, kad ją ginti gali tik neturintieji rimto darbo, kaip galime tikėtis, kad sukursime dorų, sąžiningai savo pareigas valstybei ir piliečiams atliekančių žmonių valstybę? Saugumas ir visuomenės ryžtas ginti savo bei savo šalies laisvę atsiperka ne tik per investicijas ar per tai, kad dalis krašto apsaugai išleidžiamų pinigų grįžta kaip mokesčiai į biudžetą, bet ir tuo, kad mažėja cinizmo, prisitaikymo ir korupcijos, todėl valstybė sustiprėja.
Štai kodėl Izraelis gynybai skiria keturis kartus daugiau nei Lietuva ir neskursta.
Lietuvos istorija gana skausminga. Jau keletą kartų mus okupavo, kai mes net nesipriešinome. Neseniai prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad Lietuva agresijos akivaizdoje šį sykį tikrai iššaus. Tačiau jei atsitiktų, kad po kitų rinkimų naujas prezidentas agresijos atveju tylėtų, kaip elgtumėtės jūs, kaip kariuomenės vadas?
Šiandien niekas neturi teisės pagal Lietuvos Konstituciją duoti nurodymus kariuomenei nesipriešinti. Tai išmokta pamoka iš 1940 metų. Toks įsakymas būtų neteisėtas. O apie save galiu pasakyti tik tiek, kad tarnauju Lietuvos kariuomenėje nuo jos atsiradimo dienos. Mano šeimos istorijoje yra žmonių, už Lietuvą praliejusių savo kraują. Į Lietuvos kariuomenę atėjau su aiškiu tikslu – jeigu reikės, atlikti savo pareigą.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbino Eduardas EIGIRDAS ir Giedrė SANKAUSKAITĖ
CITATA:
Jei kalbame apie mūsų šalyje vyraujantį požiūrį į tarnybą kariuomenėje, šauktinius, tai viskas labai paprasta. Jeigu šalies elitas laiko gėda tarnauti savo šalies kariuomenėje ir savo vaikus stengiasi išsukti nuo kariuomenės tarnybos savo valstybėje, tai apie ką mes galime kalbėti?
Šiais metais Belgijoje gynybos biudžetas sumažintas labai drastiškai. Kitose valstybėse jis geriausiu atveju nepakilo, ir tai masinis reiškinys. Yra tik kelios šalys, kurios skiria adekvatų finansavimą gynybos reikmėms, tačiau jų nėra dauguma. Visą laiką šalies gynybos reikmėms raginama skirti bent 2 proc. BVP.
Informacijos šaltinis – žurnalas "Valstybė" (www.valstybe.eu)
Nuotraukoje: kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žukas.
2015.04.15; 08:39
