Karo korespondento išpažintis. Garbės žodis


Čečėnų karys. 1994 metai. Groznas

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Garbės žodis

Tos kelionės nesupainiosi su jokia kita išvyka…

Ne dėl to, kad Groznas anuomet būtų buvęs gražesnis už Paryžių ar Briuselį. Tuometinis Groznas tikrai negalėjo lygintis su iščiustytomis, išpaikintomis, pertekliumi trykštančiomis Europos sostinėmis. Prisiminkime, jog anuomet ir Vilniaus dar būta pilko ir apšiurusio.

O 1994-ųjų Čečėnijos sostinė buvo dar labiau aptriušusi. Tipiškas sovietinių laikų miestas be architektūriškai įsimintinų pastatų, be senamiesčio, be paminklų čečėnų karžygiams, literatams, politikams. Dauguma pastatų – vadinamosios „degtukų dėžutės“, iš plytų sulipdytos Nikitos Chruščiovo laikais. Tiesiai, tarsi liniuotės pagalba nubrėžtose duobėtose, dulkinose Lenino, Komjaunimo, Pionierių gatvėse – sovietinių laikų „moskvičiai“, „žiguliai“, „volgos“, kurių vairuotojai, be kita ko, nesilaikydavo elementariausių eismo taisyklių. Nuosavi namai nuo pašalinių akių atitverti ne kruopščiai prižiūrimais krūmais, gėlėmis, medžiais, o aukštomis geležinėmis tvoromis. Dauguma namų – be karšto vandens. Kiemuose – krūvos neišvežtų šiukšlių. Kiek toliau nuo centro esančiose gatvėse po atviru dangumi kepami šašlykai. Netoliese pabrukę uodegas slapmpinėja valkataujantys šunys.

Turguje nusipirksi visko: arbūzų, mėsos, kavos, duonos. Kainos – sutartinės. Tik derėkis. Tačiau po lietaus ten geriau kojos nekelti – purvo iki kelių.

Šias detales pasakoju ne dėl to, kad siekčiau sumenkinti Čečėniją, kokia gi ji buvo apsileidus. Šie pastebėjimai iliustruoja, kaip sovietų valdžia buvo nususinusi šią respubliką. Paminklų čečėnų didvyriams miestas tikrai neturėjo. Bet tik todėl, kad Kremlius draudė. Anuometinė Maskva statyti Grozne leido tik Lenino stovylas. Iki 1990-ųjų metų čečėnams net trukdyta įsikurti sostinėje. Sostinę atidavė rusų kolonistams. Čečėnus jie išstūmė į aūlus ir Grozno priemiesčius.

Štai tokį Grozną išvydau 1994-ųjų vasarą.

Tiesa, nepasakiau svarbiausio. Nieko neužsiminiau apie ginklus. Prisiminti 1994-ųjų Grozną ir nė žodelio netarti apie ginklus būtų neteisinga. Dauguma praeivių tuo metu Grozne iš rankų nepaleisdavo vamzdžių. Ginkluoti automatais, granatsvaidžiais, kulkosvaidžiais, pistoletais. Jei Briuselyje ar Paryžiuje vyrai į gatvę išeina nešdamiesi dokumentų prigrūstą lagaminą ar krepšį su pirkiniais, tai Grozne tuo metu vyrai nesiskirdavo su ginklais. Ginklų buvo tiek daug, kad pirmosiomis dienomis, prisipažinsiu, jaučiausi nejaukiai. Užeidavau į valstybinę parduotuvę, o man už nugaros atsistodavo čečėnas, ant peties pasikabinęs „kalašnikovą“. Peržengdavau banko slenkstį išsikeisti dešimt dolerių į rusiškus rublius, o prieš mane eilėje bestovys vyresnio amžiaus senolis, persimetęs per petį medžioklinį šautuvą. Arba išalkęs pradarydavau užeigos duris, o ten prie baro jau sėdį trys jauni čečėnai, ant kelių pasidėję po granatsvaidį. Ne tik tarpusavyje šnekučiuojasi, bet dar ir užkalbina: iš kur atvažiavau, ką čia veikiu? Jei būčiau pasakęs, kad neturiu pinigų, nežinau kur prisiglausti, – būtų sušelpę, apnakvydinę. Jei netikite – netikėkite. Bet buvo būtent taip: daug ginklų, daug rūsčių veidų, o draugiškumo – dar daugiau. Tiek daug, kad neperdėčiau pasakęs, jog Groznas tuomet buvęs pats draugiškiausias, saugiausias miestas pasaulyje.

Taip, 1994-ųjų Grozne jaučiausi itin saugus. Pagarba iš Lietuvos atvykusiam žmogui – ypatinga. Manęs niekas nei užpuolė, nei apiplėšė. Atvirkščiai: visi rūpinosi, kad jausčiausi „kaip namie“. Vos tik sužinoję, jog esu lietuvis, čečėnai iš karto puldavo siūlyti pagalbą: gal neturiu kur prisiglausti, gal esu alkanas, gal man reikia kur nors pavažiuoti, o aš – be automobilio. Rūpindavosi net visiškai nepažįstami, pirmą kartą gatvėje sutikti čečėnai. Rūpindavosi nuoširdžiai, iš visos širdies. Jei eidavau pavalgyti į jų šašlykinę, tai mokėti už pietus netekdavo. Vaišindavo arba užeigos savininkas, arba tuo metu pasistiprinti užsukę vyrai. Jei traukdavau į turgų nusipirkti arbūzo, tai prekeiviai, pamatę mano šviesią ševeliūrą ir išgirdę, jog esu lietuvis, arbūzą dovanodavo. Jei man reikėdavo pavažiuoti į atokesnį Grozno priemestį, nė vienas taksistas neimdavo pinigų. Kviesdavo pasisvečiuoti pas jų gimines kalnuose. Tokiais pasiūlymais susigundžiau ne sykį. Žinoma, šiokios tokios rizikos būta. Juk važiuodavau į svečius pas pirmą kartą sutiktą čečėną. Belsdavausi kažkur toli į kalnus. Kelioms dienoms. Bet nė sykio neapsirikau: sutikdavau tik ypatingą čečėnišką svetingumą.

Pietaujant Briuselio ar Paryžiaus restoranuose padavėjai irgi nuoširdžiai šypsodavosi, demonstruodavo paslaugumą. Tačiau čečėniška pagarba svečiui tikresnė, gilesnė. Be menkiausios vaidybos „taip reikia“, „tokios taisyklės“.

Gyvendamas Grozne beveik kiekvieną vakarą sulaukdavau svečių. Tai namo kaimynai atnešdavo vaisių, ožkos sūrio, tai čečėnų kariai, iš kurių buvau ėmęs interviu, pasidomėdavo, kaip klostosi mano reikalai. Niekas neliepė jiems domėtis, kaip sekasi Grozne gyvenančiam žurnalistui iš tolimosios Lietuvos. Bet jiems rūpėjo, kad man nieko netrūktų.

Garbės žodis. Slaptai.lt nuotr.

Beje, rašydamas šias eilutes nuolat prisimenu Rusijos ambasados darbuotojo Vilniuje perspėjimą, kodėl jis man neduosiąs vizos, suteikiančios teisę keliauti į Čečėniją. Susirūpinusią veido mimiką nutaisęs Rusijos ambasados klerkas mušėsi į krūtinę, jog nekvailiočiau – Čečėnijoje nesaugu. Ten bet kas bet kada galįs mane nušauti, papjauti, apiplėšti. Todėl jis leidimo neduosiąs, nes jam labai rūpi mano likimas. Vizos, leidžiančios vykti į Grozną, oficialiu keliu taip ir negavau. Teko pirkt iki Ingušijos – artimiausios Čečėnijos kaimynės.

Jei tik sutikčiau tą Rusijos ambasados politiką šiandien, mielai spjaučiau į veidą: melavai, oi melavai, smulkus niekšeli…

Tuo metu, kai Rusijos karinės oro pajėgos ėmė vis intensyviau bombarduoti Grozno priemesčius, turėjau nutikimą, kurį, jei kas nors kviečia papasakoti apie to meto Čečėniją, būtinai prisimenu. Vienas čečėnų karys, vardu Gilanis, paprašė paskolinti 150 JAV dolerių. Jis norįs pavažiuoti į kalnus su draugais ir ten keletą dienų pailsėti. Mat kitos progos gal ir nebepasitaikys. Rusija ruošiasi rimtam puolimui.

150 dolerių tuometiniame Grozne buvo dideli pinigai. Tačiau nepaskolinti negalėjau. Atsisakydamas būčiau pažeidęs visus nerašytus draugiškumo kodeksus. Net jeigu ir neturėčiau, privaląs kur nors jų surasti. Nepadėti draugui – didelė šventvagystė. Bent jau to meto Čečėnijoje galiojo kodeksas: jeigu draugas, tai su juo daliniesi viskuo, ir laime, ir nepritekliais.

Paskolinau. Gilanis patikino, kurią dieną būtinai privažiuosiąs prie Džocharo Dudajevo rūmų. Gilanis kelis sykius pakartojo, kada aš taip pat privaląs stovėti centrinėje Grozno aikštėje. Jis davė garbės žodį, kad būtent tą dieną ir tą valandą manęs kantriai lauksiąs prie fontano.

Deja, kaip tik tą dieną Rusija intensyviai bombardavo Čečėnijos sostinę. Kaip pradėjo anksti ryte, taip kiaurą dieną ir nesiliovė. O per pietus, kai turėjau susitikti su Gilaniu, kaip tyčia bombardavo aršiausiai, nuožmiausiai. Grozno centras ištuštėjo akimirksnniu. Supratau, kad Gilanis negalėsiąs ateiti prie prezidentūros. Jis su saviškiais savanoriais, be abejo, budėsiąs viename iš Grozno priemiesčių. Kokie dar susitikimai, kai nežinai, kur driokstelės bomba!

O ir pats buvau užsiėmęs: iš Čečėnijos prezidentūros informacinio centro atkakliai skambinau į Vilnių. Telefoninis ryšys su Vilniumi trūkinėjo. Tai spėdavau perduoti keletą žodžių, tai kitame ragelio gale vėl – pypt pypt. Todėl buvau įsitempęs, susijaudinęs. Apie susitikimą su Gilaniu visai pamiršau.

Senoji čečėnų žemė. Šį albumą padovanojo 1994-aisiais Grozną gynę čečėnai. Slaptai.lt nuotr.

Užtat čečėnas – nepamiršo. Rusai bombardavo sostinę, o Gilanis manęs kantriai laukė sutartoje vietoje. Kad tuštut tuštutėlėje aikštėje priešais prezidentūrą vaikštinėja keistas vyras, tarsi kažko lūkuriuojantis, tarsi kažko ieškantis, išgirdau atsitiktinai. Apie keistąjį čečėną pranešė kažkas iš prezidentūros darbuotojų, žvelgdamas pro langą. Iš karto toptelėjo, juk tai – Gilanis.

Paskubomis nubildėjau laiptais žemyn. Apsikabinome. Čečėnas draugiškai priekaištavo, kur aš taip ilgai užtrukęs. Jis jau buvo ėmęs pergyventi. Bet dabar mato, kad aš – sveikas ir gyvas, todėl jo širdį apėmęs džiugesys. Nusiminė tik todėl, jog nebegalįs ilgiau su manimi šnekučiuotis. Privaląs kuo greičiau grįžti į karinį dalinį. Regis, prasideda tikras karas…

Grąžindamas pinigus dar apgailestavo, kad sužlugo sumanymas mane pavaišinti Dagestano gatvėje kepamais sultingais Lečės šašlykais, pačiais skaniausiais šašlykais visame Grozne. Gal kada vėliau, kitą kartą. Atsisveikinome čečėniškai, apsikabindami.

Daugiau jo niekad nemačiau. Nežinau, koks jo likimas. Greičiausiai žuvęs.

2020.11.13; 00:01

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *