Kai pernai kalbėjome apie dvidešimtmečio pergales ir pralaimėjimus, dar nesakėme, kad Lietuva tampa oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe. Nuo daktarų, dekanidzių, vertelkų – iki oligarchų.
Tokia pažanga. Pirmieji daug maž jau įvardinti, o pastarieji? Na, oligarchus irgi bent iš tolo esame matę. Švarios apykaklės, tamsūs automobiliai, dvarai prie Lietuvos ežerų ir šiltų jūrų. O nusikalstamo pasaulio žmonės – kaip jie atrodo? Palivaika nemano, kad tarp oligarchų ir nusikaltėlių galima dėti lygybės ženklą. (Nežinote, kas tas Palivaika? Paklauskite G.Dauguvietytės). Kiti mano, kad oligarchai yra nusikalstamo pasaulio dalis, ne didžiausia, bet įtakingiausia.
Daktarus, dekanidzes, vertelkas matėme bulvarinių laikraščių puslapiuose, televizorių ekranuose – nušautus arba surakintus antrankiais, sėdinčius už grotų arba pergalingai išeinančius iš kalėjimų.
Jie jau yra parašę knygų, apie juos jau yra parašyta knygų. Neseniai perskaičiau Daliaus Dargio “Tikrąją Daktarų istoriją”. Ne dėl to, kad tikėjausi tikros istorijos. Tikrų istorijų dabar niekas nerašo – nei valstybių istorijų, nei, juo labiau, nusikaltėlių. Istorijas dabar pakeitė vienokių arba kitokių įvykių interpretacijos, nuomonės apie tuos įvykius.
Nenoriu pasakyti, kad minėtos knygos autorius meluoja, kad abejoju jo “Daktarų istorijos” tikrumu. Jaunam žmogui, neskaičiusiam to meto laikraščių, nemačiusiam kriminalinių kronikų televizijose, ši knyga turėtų būti labai įdomi. O aš joje ieškojau sąsajų su nūdienos nusikalstamu pasauliu. Ir neradau. Negali būti, kad jų visai nėra. Taip, dabar tie berniukai vieni kitų nešaudo, neskandina sieros rūgšties statinėse, nedegina, bet ne visi juk pasodinti, kai kurie sugebėjo nusiplauti kruvinas rankas, užsimovė baltas pirštines, jie patys ar jų statytiniai tapo prezidentės minimais oligarchais, nusikalstamo pasaulio dalimi, iš kurių A.Kubilius šįmet ketina išlupti milijardą neteisėtai prisigrobto turto. Mažai kas tiki, kad pavyks, nes jie dabar veikia žymiai subtiliau, nei veikė H.Daktaras arba jo sūnelis. Niekas netiki, nes visuomenė aiškiai mato, kad šių dienų nusikaltėliai visai nebaudžiami, geriausiu atveju lydekos perkeliamos į kitą tvenkinį arba upę.
Štai iškalbinga ištraukėlė iš D.Dargio knygos: “M.Misiukonis pasakojo, kad vienas tuometės Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotojų, perskaitęs vidaus reikalų ministro įteiktą pažymą, netrukus nesusitvardęs sušuko: “Ką čia prirašėte, juk jam (H.Daktarui) pasitaisyti buvo užtektinai laiko”… “Nors ir komisija nepritarė V.Landsbergio pavaduotojo viešai išsakytai pozicijai, ir vidaus reikalų ministras priešinosi, H.Daktaras buvo paleistas pirma laiko – 1991 metų pabaigoje jis sugrįžo į laisvę.
“Prieš H.Daktaro sugrįžtuves operatyviniai darbuotojai Lukiškių kalėjime aptiko anoniminį raštelį, kuriame buvo teiraujamasi: “Kiek reikia sumokėti tam žmogui, kuris paleistų H.Daktarą?” Tąsyk jo išlaisvinimo kaina buvo įvertinta keturiais tūkstančiais JAV dolerių. Kaip žinoma, tais laikais už minėtą sumą buvo galima nusipirkti vieno kambario butą”, – prisimena M.Misiukonis.
Teisus politologas Alvydas Medalinskas: pasiekėme nepriklausomybę, bet teisingos valstybės sukurti nesugebėjome. Ne 2000-aisiais prasidėjo korupcinis valdžios ir nusikalstamo pasaulio susiliejimas, kaip sako teisininkas Kęstutis Čilinskas, bet žymiai anksčiau. A.Medalinskas mini LDDP klaną ir gailisi, kad prezidento Algirdo Brazausko jau nepaklausi, kas tada dėjosi, kaip tas klanas valdė bankus ir visą valstybę. Bet dar yra daug žmonių, kurie buvo šalia A.Brazausko, jų paklausti būtų galima, tačiau nėra kam. Nepaklausė jų ir į valdžią atėję konservatoriai.
D.Dargis rašo: “Garsiausi ir aktyviausi Žaliakalnio banditai mėgdavo susitikinėti atokiau nuo miesto centro ir Vilijampolės esančioje… kavinėje “Apuokas”. Ši nedidelė užeiga tada priklausė praeityje du kartus už sunkius nusikaltimus teistam šiandien turtingiausių Lietuvos verslininkų dešimtuko atstovui.”
Būtų įdomu žinoti to “atstovo” vardą pavardę, bet, matyt, negalima. Knygos autorius, be abejo, žino, bet nenori arba negali pasakyti. Apie Arūną Valinską galima, todėl mes ir žinome, kad R.Ganusausko iniciatyva “Vilijos” restorane prasidėjo tuomet žiūrovų pamėgtos televizijos laidos “Taip ir Ne” filmavimai. Žinome, kaip Mongolo brolis D.Ganusauskas – Mongoliukas atsakinėjo į iš anksto paruoštus klausimus, kaip praeityje garsųjį šoumeną, buvusį Seimo pirmininką Arūną Valinską “Vilijoje” sumušė ir iš restorano išmetė Mongolo parankiniai. “Jis žino, už ką gavo”. Kliuvo ten ir dainininkei Džordanai Butkutei.
Verčiu knygą toliau. Man rūpi mafijos, banditų ryšiai su valdžios struktūromis, todėl stabtelkime prie kriminalinio pasaulio garsenybės A.Jankevičiaus-Pšidzės. Šis lenkų kilmės aferistas, sukaupęs milijonus, paslaptingai dingo. Manoma, kad jis gyvena gimtojoje Lenkijoje, gal Rusijoje arba Užkaukazėje. Bet svarbiausia – “užfiksuoti jo ryšiais su aukštais Lietuvos politikos ir kariuomenės veikėjais.” Ėjo 1995-ieji.
D.Dargis dažnai remiasi buvusiais ir esamais teisėsaugos žmonėmis, juos plačiai cituoja, kalbina. Štai teisėsaugos veteranas J.Rimkevičius, 1995 metų pabaigoje “nematomos rankos” pašalintas iš kovos su kriminalinėmis struktūromis gretų, pateikia iškalbingų faktų, pavyzdžiui: “vienas pareigūnas, turėjęs komisaro laipsnį, sveikindamas H.Daktarą gimtadienio proga, pabučiavo ranką”. Buvęs Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovas, kelerius metus Interpolo Lietuvos nacionaliniame biure dirbęs J.Rimkevičius sako, kad “nesugebėjome atsilaikyti prieš bendras mafijos ir valdžios pastangas mus pašalinti. Ačiū Dievui, likome gyvi… Visuomenė tikriausiai sužinos daug įdomių, iki šiol nepaviešintų faktų ir su jais susijusių pavardžių.”
Deja, nei jis, nei knygos autorius, nei kiti jo pašnekovai ne banditų pavardėmis nesišvaisto. Dar ne laikas, dar ne laikas. Tai kada tas laikas ateis? Jeigu dar ne laikas, ką mes turime manyti apie dabar oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdomą valstybę? Kas surašyta garsiosiose saugumo pažymose, kuriose, kaip sako ir pozicija, ir opozicija, “nieko nėra”? Tačiau net tokių “beverčių” pažymų nesirįžtama paviešinti. Tik vienas kitas banditas sėdi. Bet visuomenei, valstybei daugiau žalos daro tie nusikaltėliai, kurių, kaip sako A.Medalinskas, apykaklės švarios, kurie koja atidarinėja aukščiausių valstybės įstaigų duris. Jis sako, kad Vilniaus ir kitų miestų savivaldybėse vis daugėja žmonių, turėjusių arba turinčių problemų su teisėsauga.
D.Dargio knyga – apie praeitį, tolimesnę ir nelabai, bet, kai nėra panašios knygos apie dabartį, nejučiom vis savęs klausi: o kas dedasi Lietuvoje dabar? Remiantis ano meto žiniasklaida, rašoma, kad “kovą su organizuotu nusikalstamumu griovė ministras”, nusikaltėlių statytiniai aukščiausioje valdžioje kišosi į Vyriausybės bei valdančiosios partijos lyderiais susijusių bylų tyrimą, Daktarai turėjo ryšių Seime, Vyriausybėje, nekalbant apie Vidaus reikalų ministeriją. Stebint dabartinę situaciją, mafijos ryšiai tik sustiprėjo. Ką ten ryšiai! Jie jau imasi “tiesioginio valdymo” (“Lietuva tampa oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe”). Kas tie jie? Visi žinom, bet be pavardžių. To ministro, kuris “griovė kovą su organizuotu nusikalstamumu”, pavardę jau reikėtų parašyti. Bet nerašome, dar ne laikas, dar nesutraukyti praeities ir dabarties nusikalstami ryšiai.
Vytauto Visocko nuotr.
(Bus daugiau)
2011.01.07
