Suprastų visa Lietuva, bet visų pirma Lietuvos valdžia. Apie svarbiausią tautinės nesantaikos kurstytoją Lietuvoje, Lenkų rinkimų akcijos vadovą Valdemarą Tomaševskį lenkai nėra pasakę nė vieno oficialaus sakinio, o ką tai reiškia politiškai, aiškinti nereikia – V. Tomaševskis šiandien yra neformalus diplomatiniu nutylėjimu sankcionuotas Lenkijos penktosios kolonos Lietuvoje vadas.
Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis į Vilnių buvo atvykęs tris kartus, ir visus tris – neoficialiai, nekontaktuodamas su savo lygio Lietuvos pareigūnais, susitikdamas tik su įvairiomis lenkų organizacijomis ir lenkų tautybės Lietuvos piliečiais, o tai, žinant „kresų“ politiką, reiškia diplomatinį Lietuvos valdžios legitimumo Vilnijoje jeigu ir ne neigimą, tai bent jau ignoravimą. Ar tai daug kuo skiriasi, palieku aiškintis to norintiems.
Lenkijos premjeras D. Tuskas į Lietuvą atvyko taip pat nekviestas, ir ne į Vilnių, o į Palangą, ir ne atostogauti, o kad galėtų Lietuvos premjerą A. Kubilių išsikviesti į grynai „jo teritoriją“ ir, tuo būdu visiškai pritardamas R. Sikorskio „linijai“, dar žiauriau pažeminti „strateginį partnerį“. Palangoje Lietuvos premjerą gero elgesio su Lietuvos lenkais pamokęs su lietuviškomis išlygomis, Aušros vartuose Vilniuje D. Tuskas kortų nebeslėpė: Lenkijos santykiai su Lietuva priklausys nuo to, kaip Lietuva elgsis su savo lenkais. Kad būtų visiškai aišku, kas čia šeimininkas, Lenkijos premjeras „patarė“ prieš Švietimo įstatymo pataisas demonstruojantiems savivaldybininkams, mokytojams, mokiniams ir jų tėvams streikų atsisakyti. Vienas kitas vietinis lenkų kvailys bandė bumbėti, kad jie ir toliau streikuosią, jeigu reikės, bet mokyklija aprimo.
Buvęs premjeras J. Kačynskis nuvyko pas Lenkijos lietuvius ir išaiškino, kaip blogai lenkams Lietuvoje ir kaip gera lietuviams Lenkijoje, bei jei lenkams Lietuvoje bus blogai ir toliau, ir lietuviams Lenkijoje bus blogai.
Kitas buvęs – buvęs prezidentas L. Valensa atsisakė priimti vieną iš aukščiausių Lietuvos ordinų.
Viską užbaigė dabartinis Lenkijos prezidentas B. Komorovskis: lietuviška ožka pati neateis prie vežimo, be reikalo mes dvidešimt metų turėjom vilčių, reikia ją atvesti.
Ką visa tai reiškia kartu sudėjus?
Tai reiškia, kad Lietuvai vėl paskelbtas ultimatumas. Kaip 1938 metais. Ne toks brutalus, nes laikai kiti, bet ne mažiau aiškus: „Lenkija be Lietuvos gali, o Lietuva be Lenkijos – ne“. Kitaip sakant, atėjo metas, kai galima pradėti naujosios unijos procesą.
Tikrai, viskas labai palanku. Kitąmet Lenkija pirmininkaus Europos Sąjungai. Europos Parlamentui dar vadovaus J. Buzekas, o Parlamente reziduos tas pats V. Tomaševskis. Geresnių sąlygų atvesdinti prie vežimo netikusią Lietuvos ožką vargu ar bus. Tuo labiau kad 2014 metais baigiasi tarpvalstybinė Lietuvos ir Lenkijos sutartis. Kodėl ji negalėtų tapti valstybine?
Žiūrint nepriklausomos Lietuvos Respublikos akimis visa ta pakankamai aiškiai sinchronizuota Lenkijos institucijų vadovų pareiškimų serija reiškia tokią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, kokia negrėsė ir 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje dienomis.
Ką daro mūsų valdžia?
Lietuvos Prezidentė mano, kad L. Valensa – garbingas žmogus. Nors L. Valensos akibrokštas yra neabejotinas įžeidimas ir Lietuvos valstybės pažeminimas. Tiesa, Prezidentė pasakė, kad lenkų tautinis švietimas geriausias pasauly. Bet Valensa ordino atsisakė būtent dėl to. Neišgirdo? Ar biuras blogai išvertė?
Lietuvos Seimo pirmininkė paskendusi parlamento rudens sesijos organizaciniuose darbuose, o laisvalaikiu – krepšinio peripetijose.
Lietuvos premjeras džiūgauja, kad D. Tuskas Lietuvos lenkams liepė eiti į mokyklą ir mokytis lietuvių kalbos.
Lietuvos užsienio reikalų ministras atostogauja. Žiniasklaida perduoda, kad kai kas jį liūdina, tačiau „į ginčus nesivelia“.
Lietuvos krašto apsaugos ministrė gedi vieno iš dviejų sudužusių Lietuvos karinių lėktuvų ir rauda, kad premjeras neskiria pinigų gynybai. Premjeras jai atsako, kad mes saugūs po NATO skėčiu, tuo labiau kad kokios nors agresijos atveju mus ginti į Lietuvą įžengtų NATO kontingento Lenkijos karinės pajėgos.
Kur mūsų darbščiausias europarlamentaras, Saudargo-Skubiševskio pakto krikštatėvis Vytautas Landsbergis, kur visa mūsų europarlamentarų delegacija? Kada visi Lietuvą tvarkantys ir jai atstovaujantys žmonės pradės veikti kaip viena komanda – valstybės vadovybė?
Politologais save vadinantys rašytojai aiškina, kad visa, kas šiandien vyksta Lenkijoje, yra priešrinkiminė karštinė. Atseit – atėjo ir praeis.
Atėjo, bet nepraeis.
Ir ne atėjo, o iškilo. Iškilo tai, kas sudarė ilgaamžę Lenkijos santykių su Lietuva šerdį: absorbuoti šitą karingą ir darbščią naciją įvelkant ją į lenkų kalbos rūbą ir senbuvių baltų kraują perliejant į savo slaviškąjį. Kaip tai jau padaryta su ne viena gentimi.
Kad ir užtrunka tai amžių kitą, tai iki šiol sekėsi neblogai. Kodėl nepabaigus proceso iki galo – juk visos prielaidos kaip ant delno: ūkis nualintas, tauta supriešinta ir išsivaikšto, dalis jos „šviesuolių“ netgi puikuojasi Lenkijos ordinais, o ginklu pasipriešinti agresijai Lietuva, net ir turėdama patriotišką kariuomenę, nepajėgtų. Ypač jeigu agresija būtų pridengta kokiu nors kosovizacijos tipo voratinkliu.
Kas dar turėtų atsitikti – ar Lenkijoje, ar Lietuvoje, nesvarbu, – kad Lietuvos vadovybė pagaliau aiškiai pasakytų pasauliui, jog toks Lietuvos kaimynės Lenkijos elgesys nesiderina ne tik su ES valstybėms normaliu kaimyniškumu, bet ir su elementariausiomis šiandieninėmis tarptautinės teisės normomis?
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas.
2011.09.18
