Neringos Venckienės pareiškimas, jog ji ketina eiti į politiką, nebuvo netikėtas visiems Lietuvos piliečiams, nors kiek besidomintiems politika. Tai – vienas iš pačių logiškiausių žingsnių, kuriuos ji galėjo padaryti. Žinoma, toks atviras šios žinios paskelbimas kaip reikiant sukrėtė oficialiąją pusę. Taip ir įsivaizduoju, koks sukrutimas prasidėjo valdžios struktūrose – nuo eilinės “tradicinės” partijos valdybos iki Daukanto aikštės. Suprantama – į politinę areną ateina stiprus ir galingas konkurentas. Ir svarbiausia – su savo rimta ir labai reikalinga Lietuvai ideologija. Šios ideologijos esmė – “taip toliau gyventi negalima”. Neabejoju, kad naujai gimstančią politinę jėga pagimdė pati dabartinė Valstybės politinė – ekonominė situacija. Tuo labiau, kad naujai gimstančios politinės jėgos ideologija aiški, kai tuo tarpu dabar Lietuvą valdančių politinių jėgų ideologija tik – pinigai.
Stebint oficialiąją liniją palaikančios spaudos puolimą prieš Klonio gatvės aktyvistus matome dvigubus standartus: buvę, noriu pabrėžti šį žodį, kaltinamieji, kažkada su įstatymu prasilenkę Lietuvos piliečiai juodinami, nežiūrint į tai, kad jie jau yra išpirkę savo kaltę prieš visuomenę. Jie tapo dorais, aktyviais piliečiais, t.y gimsta pilietinės visuomenės užuomazgos. Visas šis oficialiosios linijos inspiruotas puolimas turi tik vieną terminą – “juodoji propaganda“ .
Visa Klonio gatvėje gimstančio politinio judėjimo istorija man primena Sąjūdžio istoriją: lygiai taip pat 1988-ųjų metų Sąjūdis buvo puolamas sąjunginėje spaudoje, jo nariai kriminalizuojami bei demonizuojami, apie juos buvo kuriami išgalvoti mitai ir legendos. Ypatingo dėmesio sulaukia aktyvesni Klonio gatvės budėtojai – jie persekiojami, baudžiami, jiems grasinama. Netoli Lietuva pasistūmėjo nuo 1988 metų kaip atgimimo atskaitos taško .
Noriu išlikti iki galo objektyvus – po Klonio gatvės violetine vėliava susirinko nepaprastai marga publika: nuo atvirai totalitarinių judėjimų atstovų iki “tradicinių” partijų narių ar jų rėmėjų. Visa tai man vėl labai primena 1988 metų Sąjūdį. Esu įsitikinęs, kad Sąjūdžiui tendenciją išsigimti suteikė savanaudžiai, asmeninės naudos siekiantys asmenys bei tuometinės SSSR specialiųjų tarnybų infiltruoti žmonės.Tą patį dabar stebiu ir Klonio gatvės judėjime. Turiu pripažinti, kad ir tame judėjime atsirado sau galimai politinį piarą besidarančių “tradicinių“ partijų atstovų. Manau, tai sąlygojo vienas svarbus faktorius – “budėtojų“ tarpe nėra aiškaus lyderio, arba jis sąmoningai slepiamas. Šio lyderio nėra todėl, kad Klonio gatvės budėtojus gan aktyviai stebi Lietuvos specialiosios tarnybos. Tad eilinis “tradicinių“ partijų pašūkavimas apie “pilietinę visuomenę” ir “pilietines iniciatyvas“ tėra ne kas kita, o tik lozungai, kuriais seniai jau nebetiki net pačios “tradicinės“ partijos.
Visa naujai gimstančio judėjimo esmė yra ta, kad eidamas į rinkimus šis judėjimas apjungs ne tik tuos Lietuvos piliečius, kurie yra nusivylę dabartine politine – ekonomine situacija, tačiau ir tuos, kurie nori ir gali šią padėtį keisti. Lietuvos Valstybei šiuo metu idealistų neprastai reikia. Idealistai – tai Valstybės ir visuomenės variklis. Eiliniam rinkėjui aišku, kad jo bendrapilietis, einantis į politiką ir sugebėjęs apginti mažą mergaitę, gali apginti ir jį. Sugebėjęs teisinėmis priemonėmis kovoti prieš tą pačią teisinę sistemą, gavęs rinkėjų palaiminimą gali šią sistemą ir reformuoti. Tačiau ar tai bus “reformų partija”, priklausys tik nuo to, ar Klonio gatvės budėtojai sugebės išsivalyti nuo ten įtaką bandančių daryti “tradicinių” partijų atstovų ir veikėjų, kurių pagrindinė kova su dabartine politine sistema parsideda ir baigiasi rūpesčiu, ar juos parodys per TV ir ar jų portretai pateks į spaudos puslapius. Taip pat pastebima, kad prie Klonio gatvės gynėjų ir aktyvistų neparastai aktyviai bando šlietis ir jų nuopelnais pasinaudoti žmonės, neslepiantys savo ambicijų daryti politinę karjerą, prisidengdami kovotojo su pedofilija skraiste. Klonio gatvės aktyvistai privačiuose pokalbiuose ne kartą yra pareiškę, kad jų gretose galimai yra užtektinai gausu infiltruotų ir kompromituoti ar skaldyti judėjimą siekiančių asmenų. Vis tik Klonio gatvės budėtojai būtų itin lengvu taikiniu oficialiajam Vilniui, jeigu ne galinga jėga, kurios dar nebuvo Lietuvos politinėje istorijoje – socialinio tinklo facebook “Stop pedofilijai Lietuvoje“ grupės palaikymo ir veiklos.
Būdamas statistiniu Lietuvos skaitytoju ir rinkėju (suprask – visiškai nusivylęs visomis dabartinėmis Lietuvos “valdžios partijomis”), tikiu, kad ateinanti jėga turi labai geras perspektyvas. Būtent jėga, nes ji gimė stichiškai, jau turi galingą elektoratą – vien facebook socialiniame tinkle vienaip ar kitaip Neringą Venckienę ir jos rėmėjus palaiko per 40 000 žmonių.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Vadimas Juška.
2010.10.14
