Gėdingiausias XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykis


Print

Jei dabar Lietuvoje iš pilietinio sąmoningumo perspektyvos būtų renkamas gėdingiausias XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykis, juo veikiausiai taptų 1940 metų Lietuvos okupacija, kuriai pasiduota “neiššovus šūvio”, “pasiraitojus kelnes bėgant per upelį”.

Norėdamas pasiginčyti su tokių rinkimų rezultatų pagrįstumu ir paabejoti šiandien Lietuvoje paplitusių pilietiškumo ir demokratijos sampratų talpumu, siūlau keletą tarp praeities tikrovės ir dabarties jos apmąstymo balansuojančių samprotavimų.

Jie kyla aplinkoje, kai lietuviškoji tapatybė dažnai įsisąmoninama per išorinius, parodomuosius pasididžiavimo (nuo garbingos praeities iki krepšinio) ar gėdos (nuo vagiančios valdžios iki lietuvių nusikaltėlių užsienyje), asmeniško dalyvavimo neimplikuojančius jausmus. Jie kyla aplinkoje, kai atgyvenusiam tautiniui patriotizmui (vedamam kovos su svetimomis įtakomis, istorijos juodinimu ir t.t.) neretai politiškai korektiškai priešpriešinamas multikultūralistinis pilietiškumas, kai sava praeitis ir dabartis traktuojama pagal skirtingus principus, o politinė refleksija vyksta remiantis išankstine valdžios ir visuomenės – tautos priešprieša.

Kodėl neteisinga laikyti nepasipriešinimą 1940 metų birželio sovietinei okupacijai Lietuvos politinės gėdos simboliu? Kodėl valdantysis Antano Smetonos režimas nelaikytinas kaltu, kad jo valdymo metais nesusikūrė pilietinė visuomenė, tauta ir kariuomenė nebuvo parengta raudonajam tvanui, taip lengvai nušlavusiam Lietuvos valstybę?

Taigi neteisinga manyti:

1.(Istoriškai žinant, kaip viskas vyko), kad karinė ir politinė Baltijos valstybių sovietizacija buvo iš anksto prognozuojama, kad tam buvę galima iš anksto pasirengti. Iš tiesų tai buvo įžūli ir rūpestingai surežisuota komunistinio užvaldymo operacija.

2.(Nematant analogiškų situacijų to meto Vakarų ir Rytų Europoje), kad autoritarinio režimo valdoma paklusni tauta menkiau pajėgi atsispirti išorinei agresijai. Iš tiesų demokratinė Prancūzija Vokietijai pasipriešino silpniau, nei agresoriams iš Rytų ir Vakarų – autoritarinė Lenkija (plg. ir 1939 m. Čekiją bei Suomiją). Lietuvos pakrikimas sovietų invazijos išvakarėse ir pradžioje galbūt netgi buvo sąlygotas autoritarizmo nusilpimo demokratinių procedūrų sąskaita (paskutinis posėdis ir mąstymas, ką galima išsaugoti).

3.(Normatyviškai tikint liberalios demokratijos ir pilietinės visuomenės jungtimi), kad prieškario Lietuvoje dėl autoritarinio tautininkų valdymo nesiformavo pilietinė visuomenė. Iš tiesų (teoriškai) pilietiškumui (kaip ir politiškumui) demokratinė sistema nebūtina, o (praktiškai) Lietuvoje buvo susiformavusi labai įvairialypė (ne demokratinė, o partikuliarioji – Jeffrey Kopstein) pilietinė visuomenė.

4.(Dogmatiškai remiantis liberalios demokratijos ir autoritarinės diktatūros opozicija), kad Lietuvoje nekilo demokratinis pasipriešinimo sovietų valdžiai sąjūdis. Jis kilo ir 1941 m., ir 1944 m., ir net vėlyvojo sovietmečio pogrindyje, – tik jis nebuvo liberalus. Apskritai Antano Smetonos režimo pabaigoje visoje tautininkijoje buvo labai sustiprėjęs savitas liberalizmas (išeivijos liberalų kilmė iš radikaliųjų tautininkų), o politikos procese nedalyvaujančioje Lietuvos visuomenėje buvo juntama ne tiek radikalizacija, kiek demokratizacija. Šiuo požiūriu ypač iškalbingas ilgamečių spaudos laisvės ribojimų padarinys: ką tauta 1940 m. birželį suprato iš pakitusio oficialios žiniasklaidos tono?

Šiandien Lietuvoje pilietiškumas dažnai paradoksaliai suvokiamas kaip teisių gynimas, valdžios kontrolė, kova su politinės sistemos stiprėjimu. Išties panašiai pilietiškumas plėtojosi karinių diktatūrų valdytose Lotynų Amerikos šalyse, ir, – stebėtina, – prieškario Rytų Europoje (Lietuvoje). Tačiau kitaip nei postmodernus pokomunistinis, anas pilietiškumas buvo ir patriotinis, vedamas tėvynės meilės. Kita vertus, toks patriotiškumas tegaliojo savos etninės tautos (jos dalių) atžvilgiu, todėl neapėmė tautinių mažumų (pirmiausia žydų), kurias sovietai stengėsi įtraukti į savo valdžios kūrimą, o naciai – sistemingai likviduoti. Patriotiškai pilietinis sąmoningumas neapėmė kitataučių piliečių kaip savų.

Šis pranešimas perskaitytas Vilniuje surengtoje tarptautinėje konferencijoje “Demokratijos ir pilietinio sąmoningumo pamokos Lietuvos istorijos lūžiuose” (2010 metų rugsėjo 14 – 15 diena).

Vytauto Visocko nuotraukoje: istorikas Nerijus Šepetys.

2010.10.14


Prisijunkite prie diskusijos