Kas ir kodėl nužudė Lenkijos prezidentą?


Print

Pra­ėjus dau­giau kaip mė­ne­siui nuo tra­ge­di­jos prie Smo­lens­ko į vie­šą­ją erd­vę plūs­te­lė­jo nau­jos „są­moks­lo te­ori­jos“ apie L. Kaz­cyns­kio ir dar 95 aukš­tų Len­ki­jos pa­rei­gū­nų žū­tį ba­lan­džio 10-ąją. Pri­si­pa­žin­siu: ne­la­bai pa­si­ti­kiu to­kio­mis te­ori­jo­mis, ta­čiau, ki­ta ver­tus, ofi­cia­li lėk­tu­vo ka­tast­ro­fos ver­si­ja vi­suo­me­nei ke­lia dar dau­giau abe­jo­nių. Dar vie­ną sti­mu­lą apie tai kal­bė­ti da­vė prof. V. Land­sber­gio kon­fe­ren­ci­jo­je Sei­me pa­reikš­tas prie­kaiš­tas Eu­ro­pos Są­jun­gai, kad šios re­ak­ci­ja į pa­grin­di­nius įvy­kius už­sie­ny­je, taip pat ir į Len­ki­jos eli­to žū­ties prie­žas­tis, pri­me­na ge­ra ra­mi­na­mų­jų do­ze pri­vai­šin­to li­go­nio bū­se­ną. Kas tuos vais­tus iš­ra­šo? Ko­dėl jie ski­ria­mi? Ko tuo sie­kia­ma? Štai tie klau­si­mai, ku­rie tu­ri ne­duo­ti ra­my­bės ne tik Ben­dri­jai, įtar­ti­nai leng­vai su­ti­ku­siai su ru­siš­ką­ja ka­ro Gru­zi­jo­je ver­si­ja, su dra­ma­tiš­ka įvy­kių kai­ta Uk­rai­no­je, su len­kų žū­ties ap­lin­ky­bė­mis, ta­čiau ir vi­sai vi­suo­me­nei.

Dis­ku­si­ją įkai­ti­no ir ne­se­niai iš­pla­tin­ta uk­rai­nie­čių žur­na­lis­to An­dre­jaus Me­de­rė­jaus vaiz­do me­džia­ga, ku­rio­je lėk­tu­vo ka­tast­ro­fos vie­to­je gir­di­mi į šū­vius pa­na­šūs gar­sai, len­kiš­kai kal­bant, ma­ty­ti ke­le­tas dar ne­va gy­vų lėk­tu­vo ke­lei­vių.

Tarp dau­gy­bės įta­ri­mus ke­lian­čių fak­tų (jau ne­kal­bant apie lėk­tu­vo su­du­ži­mo ap­lin­ky­bes) – iki šiol to­je vie­to­je ran­da­mi ban­kno­tai, su­plė­šy­ti dra­bu­žiai, ki­ti as­me­ni­niai žu­vu­sių­jų daik­tai, o čia jau šmi­ri­nė­ja juos ren­kan­tys vi­so­kie pa­ša­li­niai. Tuo įsi­ti­ki­no ge­gu­žės 2-ąją miš­ke ap­si­lan­kę len­kų eks­per­tai.

Štai ko­dėl są­sa­jos su Ka­ty­nės tra­ge­di­ja da­bar at­ro­do ne iš pirš­to lauž­tos: vi­sus 70 me­tų ji bu­vo sle­pia­ma, nu­si­kal­ti­mas vi­saip nei­gia­mas ir pa­tei­si­na­mas, len­kai prie do­ku­men­tų ne­pri­lei­džia­mi. Ar to­li nuo tų 1940-ųjų pa­žen­gė SSRS pa­vel­dė­to­ja Ru­si­ja? Kas sle­pia­ma da­bar?

Trys ver­si­jos

Lat­vių laik­raš­tis „Ne­at­ka­ri­gas Ri­ta Avi­ze“ jų pa­tei­kia tris. Pir­mo­ji: di­ver­si­ją įvyk­dė ko­kia nors už­sie­nio spe­cia­lio­ji tar­ny­ba, pa­vyz­džiui, an­glo­sak­siš­ko­ji, kad bū­tų su­ves­tos są­skai­tos su aukš­čiau­sia Len­ki­jos va­do­vy­be ir tuo ap­kal­tin­ta Ru­si­ja. Straips­nio au­to­rius Val­dis Krauk­lis šia ver­si­ja ne­la­bai ti­ki.

Jis grei­čiau ti­kė­tų ant­rą­ja: ope­ra­ci­ją įvyk­dė Ru­si­jos spe­cia­lio­sios tar­ny­bos be nu­ro­dy­mo „iš vir­šaus“. Tai pa­na­šu į FST dar­bą: jis at­lik­tas ga­na gru­biai, su klai­do­mis (sau­gu­mie­čiai at­vy­ko anks­čiau ne­gu gais­ri­nin­kai, il­gą lai­ką ty­ri­mui ne­pa­teik­ti žu­vu­sie­ji ir „juo­do­sios dė­žės“, ne­ma­žai ne­iš­dar­ky­tų kū­nų, daug iš­mė­ty­tų as­me­ni­nių jų daik­tų, ku­riais nie­kas ne­si­do­mė­jo, pa­ga­liau mė­gė­jiš­ka vaiz­do me­džia­ga), o klai­dos ne­tai­so­mos.

Ki­tas klau­si­mas, ar bū­tent to­kiu „sa­vi­veik­li­niu“ bū­du ri­zi­kuo­ja­ma kom­pli­kuo­ti abie­jų ša­lių san­ty­kius, nors ga­li­ma da­ry­ti prie­lai­dą, kad Mask­va su­ge­ba taip šiurkš­čiai, pa­vir­šu­ti­niš­kai ir per­ne­lyg ne­si­slaps­ty­da­ma vyk­dy­ti sa­vo ak­ci­jas, no­rė­da­ma pa­ša­lin­ti jai ne­pa­to­gų as­me­nį ar vi­są va­do­vy­bę. Dar ir da­bar sklan­do ci­niš­kai at­vi­ri Krem­liui iš­ti­ki­mo po­li­to­lo­go Gle­bo Pa­vlov­skio žo­džiai, kad ka­ro prieš Gru­zi­ją gal ir ne­rei­kė­jo, nes pa­ka­ko vie­nos vie­nin­te­lės kul­kos…

Tre­čio­ji ver­si­ja: Len­ki­jos va­do­vy­bę spe­cia­lio­sios tar­ny­bos nu­žu­dė kaž­ko­kios tre­čios jė­gos už­sa­ky­mu. Jei­gu to­kia pro­vo­ka­ci­ja įti­ki­na­ma, ra­šo V. Krauk­lis, tai Mask­va pa­te­ko į tą pa­čią ak­la­vie­tę kaip J. Sta­li­nas, pa­si­ra­šęs Mo­lo­to­vo ir Rib­ben­tro­po pak­tą ir įsi­vė­lęs į ka­rą su A. Hit­le­riu. Jei­gu tai pa­si­tvir­tin­tų, Va­ka­ruo­se la­bai iš­aug­tų an­ti­ru­siš­kos nuo­tai­kos, ne­pa­si­ten­ki­ni­mas Krem­liaus ly­de­riais pa­čio­je ša­ly­je, ku­ris, ko ge­ro, baig­tų­si jų pa­si­kei­ti­mu.

Bet už­sie­nio ži­niask­lai­da ir po­li­ti­kai, dangs­ty­da­mie­si ge­du­lu, taip ir li­ko nu­len­kę gal­vas ir ty­lin­tys, o Len­ki­jos pro­ku­ro­rai bei tar­dy­to­jai il­gai ne­si­ver­žė tir­ti vi­sų ka­tast­ro­fos ap­lin­ky­bių. Ar tai nė­ra įro­dy­mas, kad ope­ra­ci­ją ga­lė­jo įvyk­dy­ti ke­lių vals­ty­bių spec. tar­ny­bos, o ru­sų agen­tams bu­vo pa­ti­kė­ta pa­da­ry­ti „juo­dą dar­bą“, re­to­riš­kai klau­sia lat­vių lei­di­nys.

Kai kam įta­ri­mą ke­lia net tai, su ko­kiu ak­ty­vu­mu ir nuo­šir­du­mu Ru­si­jos va­do­vai puo­lė pa­gerb­ti ka­tast­ro­fos au­kas: pa­pras­tai plie­ni­nio vei­do V. Pu­ti­nas pra­vir­ko ap­glėb­da­mas prem­je­rą D. Tus­ką, o D. Med­ve­de­vas ry­žo­si da­ly­vau­ti žu­vu­sių­jų lai­do­tu­vė­se Kro­ku­vo­je. O šio ge­du­lo fo­ne – ne­ti­kė­tas Ka­ty­nės-1 tra­ge­di­jos do­ku­men­tų iš­slap­ti­ni­mas. Štai ko­dėl Lon­do­no „The Fi­nan­cial Ti­mes“ ci­tuo­ja fon­do „Ba­to­ry Foun­da­tion“ pre­zi­den­tą Alek­san­de­rą Smo­la­rą, ku­ris per­spė­jo, kad „įta­ri­mai ga­li su­kur­ti ne­pa­si­ti­kė­ji­mo at­mo­sfe­rą“, ir nau­jos Len­ki­jos va­do­vy­bės san­ty­kiai su Mask­va po bir­že­lio 20 die­nos rin­ki­mų ga­li vėl nu­rie­dė­ti į nuo­kal­nę. Tai­gi nei Mask­vai, nei Var­šu­vai tų įta­ri­mų ne­rei­kia.

L. Kaz­cyns­kis bu­vo ne­pa­to­gus

L. Kaz­cyns­kis bu­vo ne­pa­to­gus nei Ry­tams, nei Va­ka­rams. Jis nuo­lat er­zi­no Briu­se­lį, Va­šing­to­ne taip pat jį lai­kė ne­nu­spė­ja­mu po­li­ti­ku, truk­dan­čiu iki ga­lo nu­spaus­ti B. Oba­mos san­ty­kių su Ru­si­ja „per­kro­vi­mo“ myg­tu­ką, o Mask­vai jis sto­vė­jo lyg aša­ka ger­klė­je. Bet ar tai pa­kan­ka­ma prie­žas­tis jį lik­vi­duo­ti? Pa­ga­liau su­nai­kin­tas bu­vo ne tik vals­ty­bės va­do­vas, bet ko­ne vi­sas Len­ki­jos val­džios eli­tas. At­ski­ras klau­si­mas: kas lei­do į vie­ną lėk­tu­vą so­din­ti pa­grin­di­nius ša­lies po­li­ti­kus, o lėk­tu­vui leis­tis to­kius or­lai­vius ne­pa­si­ren­gu­sia­me pri­im­ti ir rū­ko gau­bia­ma­me Smo­lens­ko oro uos­te? Ko­dėl po ka­tast­ro­fos ka­riš­kiai sku­biai pa­kei­tė vi­sas nu­si­lei­di­mo ta­ko švies­tu­vų lem­pas, – klau­sia JAV in­ter­ne­to lei­di­nys „Huf­fing­ton Post“.

Per­fra­zuo­jant ci­niš­ką gar­sų po­sa­kį, „ge­ras pre­zi­den­tas – mi­ręs pre­zi­den­tas“. Nau­jau­sios vi­suo­me­nės ap­klau­sos duo­me­ni­mis, jei prieš ka­tast­ro­fą L. Kaz­cyns­kio po­pu­lia­ru­mas te­sie­kė 27 proc., tai po jos jį tei­gia­mai ver­ti­no jau 52 proc. ap­klaus­tų­jų. Bet pre­zi­den­to jau ne­bė­ra, ir jo po­mir­ti­nis po­pu­lia­ru­mas pa­dės ne­bent bro­liui Ja­ros­la­wui, ku­ris rin­ki­mų kam­pa­ni­jo­je vis dar at­si­lie­ka nuo pa­grin­di­nio pre­ten­den­to, lai­ki­no­jo pre­zi­den­to ir par­ti­jos „Pi­lie­ti­nė plat­for­ma“ ly­de­rio Bro­nis­la­wo Ko­ma­row­skio.

Tę­siant ver­si­jų te­mą, ne­ga­li apei­ti fan­tas­tiš­kiau­sių

Mi­nė­tas lat­vių laik­raš­tis Len­ki­jos pre­zi­den­to lėk­tu­vo ka­tast­ro­fą sie­ja su… Is­lan­di­jos ug­ni­kal­nio iš­si­ver­ži­mu. Esą juo no­rė­ta nu­kreip­ti dė­me­sį nuo vi­sus su­krė­tu­sio įvy­kio ir ta­ria­mos Ru­si­jos kal­tės. Juk vi­siems ži­no­mas bū­das vie­nus įvy­kius ar reiš­ki­nius „pri­deng­ti“ ki­tais, kad pir­mie­ji bū­tų pri­mirš­ti…

V. Krauk­lis tei­gia, kad di­džio­sios vals­ty­bės daug lė­šų ski­ria gam­tos reiš­ki­nių ty­ri­mui ir val­dy­mui. Žmo­gus ga­li iš­sklai­dy­ti de­be­sis (tai per Per­ga­lės pa­ra­dą ke­ti­no da­ry­ti Mask­vos me­ras J. Luž­ko­vas), pa­suk­ti upių tėk­mę (vėl­gi me­ro su­ma­ny­mas), su­val­dy­ti ura­ga­nus, ak­ty­vin­ti vul­ka­nus. Apie tokias fan­tas­ti­nes žmo­ni­jos ga­li­my­bes ne­daug kas ži­no. Pa­vyz­džiui, Kau­ka­ze, gi­liai kal­nuo­se, yra įreng­ta Ru­si­jos ka­ri­nė ty­ri­mo ba­zė, ku­rio­je prog­no­zuo­ja­mi že­mės dre­bė­ji­mai ir pro­jek­tuo­ja­mas jų val­dy­mas.

Pa­vyz­džiui, dre­bė­ji­mas Spi­ta­ke 1988 me­tais bu­vo su­kel­tas šio­je ba­zė­je vyk­do­mų eks­pe­ri­men­tų. Že­mės dre­bė­ji­mą Hai­ty­je iš­pro­vo­ka­vo JAV ka­ri­nės ba­zės veik­la Alias­ko­je. Va­di­na­si, juo­kin­gai skam­ban­tis tei­gi­nys, kad kaž­kas ga­lė­jo „įjung­ti“ vul­ka­ną Is­lan­di­jo­je – vi­sai ne juo­kas. Juk ir šio­je sa­lo­je il­gą lai­ką bu­vo Ame­ri­kos ka­ri­nė ba­zė, vyk­džiu­si slap­tus že­mės gel­mių ak­ty­vu­mo ty­ri­mus.

Vi­sos ver­si­jos gims­ta in­for­ma­ci­jos va­ku­u­me. Iš da­lies kal­tos abi ša­lys, iki šiol ne­pa­skel­bu­sios vi­sų „juo­dų­jų dė­žių“ įra­šų. O vi­suo­me­nė, at­slū­gus emo­ci­joms, pri­va­lo ži­no­ti ir tai, kas, at­ro­dy­tų, yra už įpras­tos lo­gi­kos ri­bų. Ne­ga­li­ma lauk­ti, kad ne­at­skleis­ta tie­sa virs­tų nau­ju nu­si­kal­ti­mu.

Civis.lt nuotraukoje: politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas.

„XXI amžiaus“ priedas „XXI amžiaus horizontai“, Nr. 9

2010.05.28


Prisijunkite prie diskusijos