Po publikacijos pasirodymo neprabėgo nė keletas dienų, kai ji susilaukė atgarsių. Įvairiausių atgarsių. Seimo nariai konservatoriai Rasa Juknevičienė ir Antanas Napoleonas Stasiškis šių metų balandžio 17-ąją viešai kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą Algimantą Valantiną, prašydami ištirti, „ar faktai, paskelbti „XXI mažiuje“, yra tikri, o jiems pasitvirtinus – pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai neteisėtų VSD pareigūnų veiksmų“. Oficialiame parlamentarų R. Juknevičienės ir A.N. Stasiškio kreipimęsi retoriškai samprotaujama: „Neįtikėtina, jog institucijos atstovai, kurių pagrindinis uždavinys – kovoti su valstybei gresiančiais išorės ir vidaus pavojais, taip pat ieškoti tikrų, o ne išgalvotų nusikaltėlių, siūlo ketvirtį milijono litų, kad tik buvęs savanoris prisiimtų kaltę dėl veiksmų, kurių, jo paties žodžiais tariant, nei padarė, nei ketino padaryti“.
Viršila Mykolas Dūdonis. G. Visocko nuotr.
Gintaras VISOCKAS
(Savaitraštis „XXI amžius“)
2007 -ųjų balandžio 13-ąją savaitraštyje „XXI amžius“ buvo paskelbtas straipsnis „250 tūkst. litų – už politinę ir moralinę išdavystę“. Jame surašiau tai, ką man papasakojo buvęs krašto apsaugos savanorių pajėgų viršila Mykolas Dūdonis. O informacija, kuria pasidalino M. Dūdonis, – skandalinga. Pasak buvusio viršilos, šių metų kovo mėnesį pas jį pradėjo intensyviai lankytis Lietuvos VSD pareigūnai, siūlydami amoralų sandėrį: „M. Dūdonis prisiima kaltę, esą su kitu buvusiu savanoriu Alvydu Pangoniu sprogdino tiltą per Bražuolės upelį ir dienraščio „Lietuvos rytas“ redakciją, o šių teroro aktų dvasinis ir moralinis įkvėpėjas esą yra Algirdas Petrusevičius“. Svarbu ir tai, kad apie amoralų mūsų saugumiečių pasiūlymą M. Dūdonis sutiko kalbėti ne anonimiškai, kad leido pokalbį įsirašyti į diktofono kasetę.
Publikacija susidomėjo politikai
Po publikacijos pasirodymo neprabėgo nė keletas dienų, kai ji susilaukė atgarsių. Įvairiausių atgarsių. Seimo nariai konservatoriai Rasa Juknevičienė ir Antanas Napoleonas Stasiškis šių metų balandžio 17-ąją viešai kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą Algimantą Valantiną, prašydami ištirti, „ar faktai, paskelbti „XXI mažiuje“, yra tikri, o jiems pasitvirtinus – pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai neteisėtų VSD pareigūnų veiksmų“. Oficialiame parlamentarų R. Juknevičienės ir A.N. Stasiškio kreipimęsi retoriškai samprotaujama: „Neįtikėtina, jog institucijos atstovai, kurių pagrindinis uždavinys – kovoti su valstybei gresiančiais išorės ir vidaus pavojais, taip pat ieškoti tikrų, o ne išgalvotų nusikaltėlių, siūlo ketvirtį milijono litų, kad tik buvęs savanoris prisiimtų kaltę dėl veiksmų, kurių, jo paties žodžiais tariant, nei padarė, nei ketino padaryti“.
Labiau primena tiesą, nei melą
Be abejo, sunku patikėti, jog taip gali elgtis nepriklausomos, demokratinės valstybės pareigūnai. Tačiau prieš skelbdamas buvusio savanorio pasakojimą, konsultavausi su mūsų slaptųjų tarnybų ekspertais, kurie analizuoja būtent informacinius karus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę. Privačių pokalbių metu kalbinti ekspertai patarė drąsiai skelbti M. Dūdonio pasakojimą, kadangi jis – labai panašus į tiesą. Man buvo pasiūlyta atkreipti dėmesį į paskutinįjį VSD vadovo Arvydo Pociaus demaršą Seime. VSD direktoriaus kėdėje A. Pocius išsilaikė dar ir todėl, kad parlamentarams lemiamu momentu netikėtai pareiškė, jog tuoj išsiaiškins, kas nužudė Jurą Abromavičių ir kas sprogdino tiltą per Bražuolę bei „Lietuvos ryto“ redakciją. A. Pocius leido suprasti, jog iš posto jį verčia būtent tos politinės jėgos, kurioms neparanki tiesa nei apie Bražuolės sprogdinimą, nei apie J. Abromavičiaus nužudymo organizatorius. Tikriausiai mažai kas tikėjo šiais žodžiais. Tačiau šansas VSD direktoriui įvardinti minėtų nusikaltimų vykdytojus bei užsakovus vis dėlto buvo suteiktas. Juk tokie dalykai – daugiau negu svarbūs.
Siekė mesti nepasitikėjimo šešėlį
Būtent tuo metu susikompromitavusiai VSD vadovybei ir galėjo šauti į galvą išganinga mintis: jei neįmanoma surasti tikrųjų nusikaltėlių, verta paieškoti, kas galėtų prisiimti svetimas nuodėmes. Beje, VSD vadovui A. Pociui reikėjo ne bet kokių „atpirkimo ožių“. Jam rūpėjo surasti būtent tokius, kuriuos galima priskirti Lietuvos dešiniosioms politinėms jėgomis. Atvirai kalbant, jam reikėjo tokio „liudininko“, kuris mestų nepasitikėjimo šešėlį jį iš posto verčiantiems konservatoriams. Tada greičiausiai ir prisimintas vos galą su galu suduriantis M. Dūdonis – buvęs aktyvus Kauno rinktinės savanoris, dalyvavęs vadinamojoje savanorių nepaklusnumo akcijoje 1993-aisiais, nemėgstantis kairiųjų. Nereikia atmesti versijos, jog VSD vadovybė veikė keliomis kryptimis. Prisipažinti ragintas greičiausiai ne tik M. Dūdonis. Prisiminkime neseną buvusio Aukščiausiosios Tarybos apsaugos darbuotojo Gintaro Mykolaičio pareiškimą, esą VSD pareigūnai jam „daro spaudimą“, tokiu būdu greičiausiai siekdami kuo greičiau surinkti trūkstamų „įkalčių“ departamento vadovo A. Pociaus pagarsintose rezonansinėse bylose. Gal būta ir daugiau aukų, tik ne visi nusprendė viešai prabilti. Kitus galbūt atvirauti paskatins M. Dūdonio išpažintis.
Konservatoriai vargu ar ryžtųsi melui
Ar M. Dūdonio viešas pasisakymas negali būti gudriai sumanyta konservatorių reklaminė akcija? Pasak slaptųjų tarnybų ekspertų, toks žingsnis – mažai tikėtinas. Rengiant panašaus pobūdžio apgaules visuomet didelis pavojus, jog tiesa iškils į paviršių. Todėl konservatorių partija vargu ar ryžtųsi visiškai iš piršto laužtam žingsniui. Tam reikia itin patikimos komandos, įžūlumo, drąsos, didelių pinigų. O juk dešinieji, net būdami teisūs, ne visuomet sugeba apsiginti. Tad šioje istorijoje labiau tikėtinas bet kokią sąžinę praradusių VSD pareigūnų pėdsakas. Tiesa, vargu ar verta tikėtis, jog Generalinė prokuratūra greitai išsiaiškins pavardes saugumiečių, kurie už melagingus parodymus M. Dūdoniui siūlė 250 tūkst. litų kyšį. VSD vadovybė jau dabar išsijuosusi šaukia, esą antiįstatymiška veikla niekad neužsiėmė. O buvęs savanorių viršila tikriausiai slapta neįsirašė jam spaudimą dariusių saugumiečių pokalbių. Jei M. Dūdonis būtų ryžęsis sudėtingam, pavojingam žaidimui – VSD darbuotojo pasiūlymą būtų užfiksavęs juostelėje, generalinei prokuratūrai šiandien būtų žymiai lengviau ieškoti nusikaltimo vykdytojų.
Kai kurie leidiniai bevelyjo patylėti
Kad bus keblu išsiaiškinti ir nubausti pareigūnus, kurie primygtinai siūlė amoralų sandėrį, – pusė bėdos. Svarbiausia, kad apie M. Dūdoniui darytą spaudimą sužinojo plačioji visuomenė. Buvusiam savanoriui derėtų padėkoti jau vien už tai, kad jis, neturėdamas užnugario, ryžosi konfliktuoti su KGB rezervisto A. Pociaus vadovaujama VSD. Tokiam žingsniui reikia turėti moralinės drąsos. Beje, pasakodamas, kaip klostėsi reikalai, buvęs savanoris susigraudino ir, mano supratimu, tai buvo tikros, neapsimestinės ašaros. M. Dūdonio vieša išpažintis vertinga ir dėl to, jog dar sykį pademonstravo keletą įdomių tendencijų, vyraujančių viešojoje erdvėje. Žodžius iš buvusio savanorio interviu citavo daug žiniasklaidos priemonių. Garliaviškio savanorio istorija susidomėjo LNK, LRT, „Respublika“, balsas.lt, alfa.lt… Ir vis dėlto būta žiniasklaidos priemonių, kurios šią istoriją nuleido negirdomis. Visiškai negirdomis. Jokiu būdu nenoriu tvirtinti, girdi, „Lietuvos rytas“ arba delfi.lt visuomet privalo cituoti „XXI amžiaus“ publikacijas. Ir vis dėlto negaliu patikėti, jog tai, ką papasakojo buvęs savanoris, – neįdomu. Nenoriu sutikti, jog ši istorija – neverta pirmojo puslapio. Juk ne tiek daug panašių atvejų užfiksuota naujojoje Lietuvos istorijoje: už tikrai solidų atlygį VSD pareigūnas buvusiam kariškiui siūlo prisiimti svetimas nuodėmes bei viešai nebūtais dalykais apkaltinti visuomenei žinomus asmenis! Tad kai kurių leidinių tyla tik patvirtina įtarimus, jog šiandien tiesa mažai kam rūpi. Svarbiausia – bet kokia kaina ginti savo finansinių globėjų interesus.
VSD kategoriškai neigė kaltinimus
Finansinių globėjų interesus galima ginti įvairiausiomis priemonėmis. Arba nutylint nemalonius faktus, arba polemizuojant su oponentais, į viešumą paleidžiant tik dalį tiesos. Jeigu „Lietuvos rytas“ ar delfi.lt pasirinko tylėjimo taktiką (apie M. Dūdonio išpažintį – nė šnipšt), tai BNS ypač noriai citavo VSD atstovo spaudai Vytauto Makausko žodžius. Žinoma, VSD atstovas spaudai nieko kito ir negalėjo pasakyti, išskyrus tai, ką pasakė: „VSD kategoriškai atmeta bet kokius prasimanymus apie tariamus bandymus papirkti buvusį savanorį Mykolą Dūdonį ir apskritai įtarimus dėl bet kokios kitos neteisėtos veiklos šiame tyrime“. Tačiau įdomiausia tai, kad VSD atstovas subtiliai, netiesiogiai apkaltino buvusį savanorį painiojant šiandieną su maždaug 10 metų senumo įvykiais. Štai VSD atstovo spaudai demagogiški samprotavimai: „Dėl mums sunkiai suprantamų priežasčių kai kas, matyt, bando supainioti praėjusiame dešimtmetyje Vyriausybės numatytą premiją už pagalbą tiriant Bražuolės nusikaltimą su tariamu papirkinėjimu“. Iš tiesų, 1994 metų lapkričio 9 dieną Adolfo Šleževičiaus vadovaujama Vyriausybė numatė ketvirčio milijono litų premiją už informaciją, kuri padėtų atskleisti geležinkelio tilto per Bražuolę sprogdinimo organizatorius ir vykdytojus. Pasak VSD atstovo spaudai, „VSD nė vienam liudytojui sprogdinimo byloje nėra išmokėjęs premijos, nebandė skirti ir M. Dūdoniui, nes tokios premijos skyrimo teisę turi tik bylos tyrimą kontroliuojantys prokurorai“. Galima tik padėkoti už šį priminimą. A. Šleževičiaus ministrų kabinetas kadaise tikrai pareiškė skiriąs premiją. Bet juk M. Dūdoniui 250 tūkst. litų buvo siūloma ne už vertingos informacijos pateikimą, o už svetimų kalčių prisiėmimą, už tai, kad minėtųjų teroro aktų dvasiniu įkvėpėju jis viešai įvardytų ketverius metus kalėti už neteisėtą disponavimą ginklais nuteistą konservatorių Algirdą Petrusevičių. Duodamas interviu „XXI amžiui“, M. Dūdonis, be kita ko, tvirtino, jog 250 tūkst. atlygį už melagingus parodymus saugumiečiai jam pasiūlė ne 1994-ųjų, bet būtent šių, 2007-ųjų, metų kovo mėnesį, maždaug tuo pat metu, kai VSD vadovas A. Pocius iš Seimo tribūnos pareiškė jau beveik žinąs, kas sprogdino tiltą per Bražuolę, „Lietuvos ryto“ redakciją ir nužudė J. Abromavičių. Tad kas painioja ir painiojasi: savanoris M. Dūdonis ar VSD atstovas spaudai? Neįtikinamai nuskambėjo ir VSD atstovo spaudai pastebėjimas, esą 250 tūkst. litų – tai labai dideli pinigai, kurių VSD net ir norėdamas nepajėgtų surinkti papirkimui. Nė minimalios algos negaunančiam žmogui ketvirtis milijono – įspūdinga suma. Saugumo tarnybos vadove poste savo žmogų bet kokia kaina išlaikyti siekiančiam „valstybininkų“ klanui – tik vargani centai. Jei būtų kitaip, vargu ar paskutines dienas VSD vadovo poste skaičiuojantis A. Pocius šiandien slėptųsi nuo žurnalistų ar ignoruotų J. Abromavičiaus žūties aplinkybes tiriančią Seimo laikinąją komisiją.
Vėl manipuliuojama pažyma Nr.13s
Jei nueinantis A. Pocius paskutiniosiomis dienomis pasirinko tylėjimo taktiką, neatsakinėjo nei į žurnalistų, nei į Generalinės prokuratūros, nei į Seimo laikinosios komisijos skambučius, tai Seimo narys, buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas akivaizdžiai ėmėsi kaltintojo vaidmens. Seimo laikinosios komisijos apklausoje A. Paulauskas dešiniąsias politines jėgas netiesiogiai apkaltino, esą būtent jos trukdžiusios teisėsaugos institucijoms objektyviai tirti J. Abromavičiaus nužudymo bylą. A. Paulauskas taip pat leido suprasti, jog J. Abromavičius buvo toli pasistūmėjęs tilto per Bražuolę sprogdinimo tyrimuose ir greičiausiai būtent dėl to jį nužudė. Šią versiją esą geriausiai paliudytų pažyma Nr.13s, 1997-ųjų sausio 21-ąją adresuota tuometiniam krašto apsaugos ministrui Česlovui Stankevičiui. Paslaptingąja pažyma Nr.13s konservatorių oponentai mosuoja jau nebe pirmą sykį. Tarsi joje būtų neginčijami atsakymai į visus iki šiol neatsakytus klausimus. Tarsi joje būtų užfiksuoti neginčijami įrodymai, kieno rankos suteptos J. Abromavičiaus krauju.
Visiškai išslaptinti – teisingas reikalavimas
Tad Seimo narė R. Juknevičienė labai teisingai pasielgė, reikalaudama paslaptingąją J. Abromavičiaus pranešimą visiškai išslaptinti – pateikti visuomenės teismui. Šių metų balandžio 14-osios dienos kreipimęsi į Lietuvos Respublikos Generalinį prokurorą A. Valantiną parlamentarė rašo: „Šia paslaptinga pažyma remiamasi jau nebe pirmą kartą, kai norima sudaryti vaizdą, esą kažkokie politikai yra suinteresuoti nuslėpti nuo visuomenės ten aprašytus atliktus tyrimus. Tačiau tikėtina, kad ši pažyma nėra tokia reikšminga ir iš tiesų joje esantys duomenys iš esmės nieko konkretaus nebyloja nei apie tilto per Bražuolės upelį sprogdinimą, nei apie kai kurių nors politikų ryšius. Tokią prielaidą verčia daryti Seimo laikinosios tyrimo komisijos J. Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti nariams pateikiamas faktas, kad 1999 metų balandžio 9 d. AOTD prie KAM specialiosios ekspertų komisijos nutarimu, suderintu su VSD ir patvirtintu krašto apsaugos ministro Č. Stankevičiaus, ši pažyma buvo išslaptinta. Apie tai 1999 metų balandžio 15 dieną buvo informuota ir Generalinė prokuratūra. Tačiau tikėtina, kad ši pažyma gali būti Generalinės prokuratūros kontroliuojamo ikiteisminio tyrimo medžiagos sudėtinė dalis, todėl negali būti viešinama be Generalinės prokuratūros sutikimo“. Pasak parlamentarės R. Juknevičienės, konservatoriai nenori, kad „šia pažyma būtų toliau spekuliuojama prisidengiant tariamai reikšmingais joje išdėstytais duomenimis, kad jos egzistavimo faktu ir tariamai kompromituojančiais joje esančiais duomenimis būtų naudojamasi nešvarioje politinėje kovoje“. Negalima nepritarti konservatorių nuomonei: įvairiausiais gandais apaugusi paslaptingoji pažyma privalo būti prieinama visuomenei, kad apie joje išdėstytų faktų svarumą arba tendencingumą galėtų spręsti ne tik pateptieji, bet ir eiliniai mirtingieji.
Albume – tik atsargios užuominos
Tad kas ir kada paskelbs objektyvią, išsamią savanorių istoriją – be nutylėjimų, be pagražinimų, be iškraipymų? Kas imsis atsakyti į visus iki šiol aktualius klausimus: kaip kūrėsi tarnyba, kaip buvo ruošiamasi ginti Aukščiausiąją Tarybą nuo rusų desantininkų šturmo, kodėl Kauno rinktinės savanoriai ryžosi nepaklusnumo akcijai, kas trukdė, o kas padėjo taikiai sureguliuoti savanorių grįžimo iš miško reikalus, kam iš tiesų tarnavo J. Abromavičius, kas padėjo sprogmenį po jo automobiliu? Bandymų rašyti savanorių istoriją jau esama. Štai kad ir 2006-aisiais išleistas gausiai iliustruotas savanorio Vytauto Voverio albumas „Trečioji savanorių karta“. Labai gražus, reikalingas leidinys. Tačiau jame nerasite nieko konkretaus apie svarbiausius, mano supratimu, dalykus: kas ir kodėl žlugdė, persekiojo, šmeižė ir niekino savanorius. Lietuvos kariuomenės Lauko pajėgų vado brigados generolo Arvydo Pociaus ir KASP vado pulkininko Antano Plieskio recenzuotame albume – keliose vietose tik atsargiai užsiminta. Žinoma, ačiū ir už tas užuominas. Kvaila reikalauti, jog už Krašto apsaugos ministerijos pinigus išleistame veikale būtų abejojama kai kurių šiandien ginkluotosiose pajėgose tebetarnaujančių karininkų ar valdžioje esančių politikų patikimumu. Be abejo, geriau tiek, negu nieko. Ir vis dėlto tokio albumo – maža. Ne vien dėl to, kad „Trečiojoje savanorių kartoje“ nė žodeliu neužsiminta apie M. Dūdonį, o svarbiausiasis recenzentas įsidėjo net trylika savo nuotraukų. Lietuvai šiandien reikia tikros, nesušukuotos, nepapudruotos tiesos apie savanoriškąją krašto apsaugą. Nuo savanorių pajėgoms itin svarbių įvykių prabėgo daugiau nei dešimt metų. Ir nė vienos prisiminimų knygos, kur būtų sudėtos tikros išpažintys, kur būtų atvirai analizuojama kad ir to paties J. Abromavičiaus veikla! Apart reklaminių, reprezentacinių leidinių, brošiūrų ir lankstinukų savanoriai nesugebėjo išleisti nė vienos bent kiek atviriau apie jų problemas pasakojančios knygos.
Buvusio savanorio Mykolo Dūdonio vieša išpažintimi susidomėjo ir politikai, ir žiniasklaida. Belieka laukti, kol Generalinė prokuratūra pradės rimtai aiškintis, kas iš VSD pareigūnų buvusį viršilą už atlygį ragino duoti melagingus parodymus.
