Šliaužiančio perversmo grėsmės


Print

Žmogaus teisių problemos mūsų krašte yra vienos iš aktualiausių. Žmogaus teisės yra pastoviai pažeidinėjamos. Tai akivaizdžiai rodo čečėnų Gatajevų persekiojimo istorija, brutalus čečėnų kilmės intelektualo Vachido Jelchojevo persekiojimas, sufabrikuota byla disidentui Algirdui Petrusevičiui, jaunos klaipėdietės Eglė Kusaitės persekiojimas, ir galiausiai – dramatiška Drąsiaus Kedžio kovos su pedofilų klanu istorija ir vis tebesitęsiantis Kedžių bei Venckų šeimų persekiojimas. Rašytojas ir publicistas V.Jelchojevas ilgai gyveno Lietuvoje, rašė populiarias knygas rusų kalba, bendradarbiavo su laikraščiu “XXI amžius”. Bet jis buvo persekiojamas Lietuvos VSD pareigūnų, dėl to gerokai sutriko jo sveikata. 2009 metų rudenį V.Jelchojevas išvyko į Prancūziją. Įdomu pastebėti, kad šio politinio pabėgėlio iš Čečėnijos persekiojimui vadovavo VSD dirbę KGB agentai ir rezervistai.

Seimo narys Saulius Stoma teigia, kad dramatiškiems Garliavos įvykiams išspręsti būtų padėjęs Seimo komisijos pedofilijos tinklo veiklai ištirti sudarymas. Deja, ši iniciatyva būvio atmesta. S.Stoma pritaria ir Prisiekusiųjų teismo institucijos įvedimui, o kalbėdamas apie K.Uokos persekiojimą, sakė, kad tai yra brutalus ir nepagristas šio Kovo 11-osios Akto signataro puolimas.

Teismai yra tarp labiausiai korumpuotų Lietuvos institucijų. Birželio 4 dieną Seimo narys Rytas Kupčinskas savo pranešime sakė: „Paskutiniai įvykiai Lietuvoje rodo, kad atsidūrėme ant teisinės valstybės statuso praradimo slenksčio. Valstybės piliečiai išreiškia nepasitikėjimą institucija, kuri turi vykdyti teisingumą. Pagal EUROBAROMETRO atliktus tyrimus  Lietuva nusirito į paskutinę vietą tarp Europos valstybių pagal pasitikėjimą teismais. Atidėlioti šios problemos sprendimą būtų tiesiog nusikaltimas prieš visuomenę. Problemos sprendimas yra Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūras rankose“.

Lietuvoje per paskutinįjį dešimtmetį klostosi prieštaringi visuomeniniai – socialiniai procesai. Kriminalizacija ir liumpenizacija (degraduojančių žmonių sluoksnio gausėjimas) kelia dideles grėsmes. Kriminalizacija pasireiškia nusikalstamų tendencijų plitimu tiek valdančiuosiuose sluoksniuose, tiek plačiuose visuomenės sluoksniuose. Nors įtakingi politikai ir valdžios veikėjai gauna solidžias algas, siekiančias nuo 6 iki 20 tūkstančių litų per mėnesį, kai kurie iš jų ima didžiulius kyšius, dalyvauja aferose, organizuoja kontrabandą. O tam tikruose pasienio regionuose – Marijampolės, Pagėgių, Tauragės, Raseinių, Šilutės rajonuose tūkstančiai vietos gyventojų susiję su cigarečių ir spirito kontrabanda. Šešėlinis verslas tapo pagrindiniu jų pragyvenimo šaltiniu. Tuo pačiu Lietuvoje vis daugiau degraduojančių žmonių, kurie girtauja, vartoja narkotikus, vykdo vagiliauja. Šioje situacijoje teisingas posakis „žuvis pūva nuo galvos“. Kriminalizuota elito dalis ciniškai apiplėšė kraštą, o dalis žmonių tarsi perima pavyzdį ir užsiima kriminaline veikla. Ir valdančiojoje Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijoje susiklostė dramatiška padėtis. Kai kurie šios partijos veikėjai sudarinėja tamsius sandėrius su oligarchais ir užmiršta apie valstybės bei jos piliečių interesus. Tuo tarpu europarlamentaras prof. V.Landsbergis, Seimo vadovė I.Degutienė, aktyvūs TS-LKD veikėjai A.Stancikienė, S.Stoma, G.Songaila, V.Satkevičius, K.Uoka, P.Repšys, N.Puteikis ir kiti jų bendražygiai siekia demokratinių permainų.

Lietuvos politiniai ir ekonominiai procesai artimai susiję ir su kultūrine orientacija. Filosofas Vytautas Rubavičius savo knygoje „Postmodernusis kapitalizmas“ rašo: „Procesas, kai etninis ar bet koks kitas skirtingumas paverčiamas preke, regimas ir Lietuvoje. Globalinė kultūros produkcijos rinka ragina kurti „lietuviškumą“ , dar vadinamą Lietuvos įvaizdžiu, patrauklų ir užsienio investuotojams, ir turizmo industrijai. Šio prekinio „lietuviškumo“ tapatumas paremtas keliais vietiniais stereotipais (seniausia indoeuropiečių kalba, buvusia didžiausia Europos valstybe ir pan.), kuriuos apdirba vakarietiškos naujų etninių vaizdinių gamybos, reklamavimo ir teikimo rinkai technologijos. Nors „lietuviškumas“ yra globalinei rinkai skirta prekė, ji daro įtaką ir vietiniams žmonėms bei vietinei populiariosios kultūros rinkai – šalies gyventojai ir kultūros gaminiai turi prisitaikyti prie naujo „lietuviškumo“.

Juk tokios sąvokos kaip pilietiškumas, patriotizmas yra visaip žeminamos ir stumiamos iš viešojo gyvenimo. Bulvarinė „akropolių kultūra“ ir tam tikrų jėgų propaguota nupilietinimo banga gerokai pakenkė mūsų kraštui. O krikščioniškos vertybės ir etninis paveldas oligarchijos atstovų dažnai pasitelkiami tik kaip priedanga. Žinoma, dalis mūsų šalies piliečių yra praktikuojantys krikščionys, gerbiantys ir tautinę kultūrą. Europos kraštuose yra daug teigiamų pavyzdžių, kai kuriose šalyse – Estijoje, Skandinavijos kraštuose, Airijoje, Maltoje išsaugotas tautinis identitetas, saugomas kultūrinis paveldas. Ir vis dėlto pavojų čia esama didelių. Antikristinės tendencijos Lietuvoje pradėjo reikštis dar 1993 metais, kai mūsų šalyje prasidėjo brutalaus laukinio kapitalizmo era. Mūsų krašte sociokultūrinis perversmas jau įvyko, vyksta ir šliaužiantis politinis perversmas, kurio ištakos siekia 2000 – 2002 metus. O kiek vėliau, apie 2004 – 2006 metus, su Kremliumi ir Rusijos žvalgyba susiję įtakingi mafijos klanai galutinai užvaldė Lietuvą. Šiuo metu šliaužiančio perversmo grėsmes akivaizdžios.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: čečėnas Vahidas Jelchojevas, kurį dėl nežinomų priežasčių persekiojo Lietuvos saugumas.

2010.06.09


Prisijunkite prie diskusijos