Ar Leninas buvo homoseksualus?


Šis straipsnis buvo prašytas jau seniai. Vos tik prasivėrus TSKP archyvams man pavyko prieiti prie itin slaptų komunistų partijos veikėjų asmeninių archyvų.  Labai domino vadinamojo „lenininio periodo“ komunistų partijos veikėjų archyvai. Tų veikėjų, kurie vėliau, po Lenino mirties, buvo fiziškai likviduoti. Radęs daugelį archyvų publikavau. Tačiau vienoje archyvinėje linijoje įvyko lūžis. Šiuos archyvus ne tik atsisakė viešai publikuoti, bet net ir viešai aptarinėti. Turbūt todėl, kad šie faktai buvo netikėti ir gluminantys. Redaktoriai tik perskaitydavo juos ir grąžindavo atgal. Tačiau aš įsitikinęs, kad visuomenė turi žinoti viską. Taigi: Leninas buvo homoseksualas. Prieš pateikiant archyvinę medžiagą, siūlau peržvelgti oficialiąją tų laikų chronologiją, kuri buvo išleista 1981 metais „V. Lenino biografijoje” 6-aisiais tomais.

Cituoju: “1917 metų liepos 8 dieną S. Alilujevas ir J. Stalinas palydi Leniną į Razlivą, kur Leninas apsigyvena darbininko N. Jemeljanovo daržinėje. ( Taip V. Leninas buvo saugomas nuo gresiančio jam arešto). Tačiau aplink gyveno nepalanki Leninui visuomenė – įvairūs smulkūs buržua. Tada darbininkas N. Jemeljanovas išsinuomavo savo vardu už 5 kilometrų nuo Razlivo miestelio paežerės pievą, kur buvo įrengta stovyklavietė  “dviems asmenims”, kur valtimi ir buvo nuplukdyti V. Leninas ir G. Zinovjevas.

Bet iš kur staiga atsirado G. Zinovejvas? Ar tikrai dėl aplink esančių buržua atstovų persikėlė į stovyklavietę V.Leninas? Juk ir ten aplink buvo pilna poilsiautojų, kurie grybavo, uogavo, žvejojo, maudėsi. Logiška būtų manyti, kad uždarytoje daržinėje žymiai saugiau, bet to, faktai rodo, kad ir stovyklavietėje prie Razlivo ežero Leninas per daug nesislapstė – jam kas dieną valgyti atnešdavo Jemeljanovo žmona su sūnumis. Be to, Leninas atvirai degino laužą, šildėsi maistą ir t.t.

Toliau cituoju V. Lenino biografiją: „Tuo metu Leninas buvo nepaprastai užsiėmęs, rašė straipsnius”. Taip, tuo metu Leninas parašė keletą straipsnių, bet juos rašyti žinant jo tempą ir stilių tereikėjo kelių dienų. O ką veikė laisvalaikiu, juk ten prabuvo iki rugpjūčio 6 dienos? Cituoju toliau: “Leninas daug vaikščiojo po Razlivo apylinkes, kaitinosi saulėje, vakarais maudėsi ežere, žvejojo”. Taigi V.Leninas puikiai ilsėjosi visą mėnesį, o paskui išvažiavo į Suomiją.

Tad kyla klausimas – jeigu ten V. Leninas atostogavo, tai ką ten veikė G. Zinovjevas? Kodėl V. Lenino oficialioje biografijoje smulkiai aprašoma, kur ir kada V. Leninas ėjo, kokias gatves ir tiltus perėjo, kas šalia tuo metu jį lydėjo, bet va tas momentas, kada šalia jo visą mėnesį prabuvo G. Zinovjevas, – nutylimas? Ši aplinkybė mane labiausiai ir domina.

RKP ( bolševikų ) CK politbiuro nario G. Zinovjevo asmeninis archyvas.

V. Lenino laiškas G. Zinovjevui (1917 metų liepos 1 diena).

”Grigorijau, susiklosčius aplinkybėms aš turiu nedelsiant išvykti iš Petrogrado. Išvykti toli negaliu – neleidžia reikalai. Draugai man rekomendavo vieną, gan saugią vietą. Bet tokiu metų laiku taip liūdna būti vienam… Prisijunk prie mano išvykos, mes ten dviese pralesime nuostabų laiką, toli nuo visko… Jeigu gali vykti su manimi, greičiau pranešk, aš duosiu nurodymą ten viską paruošti dviems žmonėms”.

Šis laiškas parašytas 1917 metų liepą, kai Leninas ruošėsi bėgti iš Peterburgo ir apsistoti su G. Zinovejvu prie Razlivo ežero. Būtent ten V. Lenino ir G. Zinovjevo santykiai įgavo visai kitą pobūdį bei pagreitį. Ten jie dviese praleido daug laiko, ir tai galutinai sujaukė G. Zinovjevo jausmus, nes jau tų pačių metų rugsėjo mėnesį jis rašo V. Leninui laišką į Suomiją:

”Brangus Vova, tu nepatikėsi, kaip aš tavęs pasiilgau, kaip man trūksta tavęs ir mūsų švelnumo… Tu nepatikėsi, per tą visą laiką aš nė prie nieko nepriliečiau… gali būti visiškai ramus dėl mano jausmų ir ištikimybės tau. Patikėk, aš neprisiliesiu nė prie vieno vyro, o tuo labiau moters. Vienintelis mano artimas žmogus esi tu. Atvažiuok greičiau, aš viską sutvarkysiu pačiu geriausiu būdu”.

Turbūt V. Leninas neatsakė į šį laišką, nes po savaitės G. Zinovjevas jam rašo kitą laišką:

”Brangus Vova, tu neatsakai man, turbūt pamiršai savo Geršelį… O aš jau paruošiau dėl mūsų nuostabią vietelę… Mes ten galėsime būti kiek ir kada panorėję… Tai – puikus butukas, kuriame mums bus gera, ir niekas negalės sutrukdyti mūsų meilei. Viskas bus taip pat gerai, kaip ir ankščiau. Aš pamenu, kokia laimė man buvo sutikus tave. Pameni, kaip Ženevoje mums reikėjo slėptis nuo tos moters… niekas nesupras mūsų jausmų, mūsų prisirišimo vienas kitam… Atvažiuok greičiau, aš laukiu tavęs, mano gėlele. Tavo Geršelis”.

1917 metų spalio mėnesio pabaigoje partijos bičiuliai pagaliau vėl susitiko. Įvyko spalio perversmas, ir Leninas grįžo į Peterburgą. O G. Zinovjevas buvo išsiųstas į Maskvą ten pabaigti perversmo. Iš ten jis rašo Leninui:

”Iljičiau! Visa, ką tu man liepei, aš įvykdžiau. O ko dar nespėjau – būtinai įvykdysiu. Čia labai sunku ir sudėtinga, ir mane guodžia tik ta mintis, kad po keleto dienų aš galėsiu tave pamatyti ir apkabinti. Ar dar vis prižiūri mūsų lizdelį? Ar tik nelankai jo su kitais? Aš čia dėl to labai pergyvenu, ir tik viltis, kad esi man ištikimas, guodžia mane. Bučiuoju tave į tavo marksistinį užpakaliuką. Tavo Geršelis“.

Nagrinėjant šiuos dokumentus mane sudomino du klausimai. Pirmas – nuo kokios gi moters Ženevoje turėjo slėptis V. Leninas su G. Zinovjevu? Ir antras – kuris gi iš jų buvo pasyvus ir aktyvu?

Moters tapatybė labai gretai paaiškėjo. 1918 metų žiemą G. Zinovjevas apie ją jau rašo konkrečiai:

”Vova! Kiekvieną kartą, kai aš būnu toli nuo tavęs, nežmoniškai kankinuosi. Man visą laiką atrodo, kad tu man nesi ištikimas. Juk tu toks padūkėlis. O aš laikausi vis… O tau žymiai blogiau – visada šalia Nadia. Suprantu tave, aš viską suprantu. Ir kaip sunku apsimesti prieš visus aš puikiai žinau. Nors dabar jau lengviau – nors prieš ją nieko nebereikia slėpti. Pamenu, kaip buvo nemalonu, kai ji mus pirmą kartą užklupo Ženevoje“.

Galima spėti, kad juos abu lovoje tada užklupo Nadiežda Krupskaja, teisėta V. Lenino žmona. Tačiau laikui bėgant ji susitaikė su V. Lenino polinkiu, ir praktiškai nereagavo į jo romaną su G. Zinovejvu. Vadinasi, V. Leninas buvo pasyvus, o G. Zinovejevas – aktyvus. Tą įrodo dar vienas laiškas, parašytas iš Estijos pasienio 1918 metų pavasarį, kai raudonoji armija sutriuškino generolo N. Judeničiaus kariuomenę. G. Zinovejvas nepaprastai džiūgauja dėl šito, ir tampa visiškai neatsargus savo išsireiškimuose:

“Vova, aš greit grįšiu, ir daugiau nepaleisiu tavęs iš savo glėbio, ką ir besakytų ta tavoji sūtrauka. Priešas bėga nuo mūsų visu frontu, ir daugiau iš šios pusės nepuls. Taip kad lauk manęs, prauskis, aš greit grįšiu“.

Tačiau praėjus porai mėnesių tarp meilužių įvyksta konfliktas. Kaip visada, tai – pavydas. Tai galima sužinoti iš pačio V. Lenino laiško G. Zinovejvui, kuris tuo metu buvo Šiaurės Kaukaze. Laišką V. Leninas kažkodėl rašo vokiškai:

”Mielas Geršeli. Tu neturėtum pykti ant manęs. Aš jaučiu, kad tu tyčia užsibuvai Kaukaze, nors tenykštės aplinkybės to visiškai nereikalauja. Turbūt tu pyksti ant manęs, bet aš šiuo atveju nekaltas. Tai tik tavo kvaili įtarinėjimai. Tai, kas sieja Leibos ir mano santykius, – tai tebuvo vienkartinis atvejis, laukiu tavęs mūsų lizdelyje. Pasirašyta rusiškai – “Visada tavo Vova”.

Iš Vladikaukazo G. Zinovejevas nedelsiant rašo atsakymą:

“Visi turėjo progos matyti, kaip tu flirtavai su Leiba. Nesu aklas, ir tave pažystu puikiai. Be to, tu visada tvirtinai, kad smulkūs vyrai yra geri meilužiai. Jam buvo lengva tave suvilioti. O gal tu ji suviliojai?“

Taip, tuo metu Levas Trockis buvo paskirtas Karinio Jūrų Laivyno liaudies komisaru, ir visą laiką buvo šalia V.Lenino. Nepaisant visko, Leninas ir toliau teisinasi G. Zinovjevui, nes žinojo, kad Levas Trockis yra labiau linkęs bendrauti su moterimis, o ne su vyrais – partijos bičiuliais. Apie Levą Trockį daugiau žinoma kaip apie moterų gerbėją, matyt, V. Leninui jis pakluso tik pagal partinę subordinaciją.

Po visko V. Leninas rašo G. Zinovejvui: “Nepyk ant manęs, Geršeli, Tu buvai teisus. Leiba toks brutaliai patrauklus vyriškis, aš negalėjau jam atsispirti“. Tu juk atleisi man šią mažą silpnybę. Laukiu Tavęs. Vova“.

Tačiau staiga susirašinėjimas baigiasi. G. Zinovejvas grįžta iš Kaukazo į Maskvą. Bet suserga V. Leninas, kurį 1918 metais užnuodytomis kulkomis buvo pašovusi eserų partijos narė Fani Kaplan. Bet vietoj V. Lenino šįsyk G. Zinovejvui rašo oficiali V. Lenino žmona N. Krupskaja:

”Prašau jūsų daugiau nebetrukdyti mano vyro ir nereikalauti jokių pasimatymų ir priėmimų. Aš pavargau nuo jūsų begėdiškumo. Iljičius sunkiai serga, jūs tai žinote. Prašau jūsų daugiau nebelįsti prie mano vyro. Tikiuosi, jūs tinkamai supratote mano prašymą. Aš labai susirūpinusi mano vyro sveikata”.

Žinoma, kad G. Zinovjevas dar buvo aplankęs V. Leniną, bet tik ne vieną, o stebint pačiai N. Krupskajai, CK nariams.

1936 metais represavus G. Zinovjevą ir kitus “lenininio periodo” bolševikų partijos veikėjus į NKVD rankas papuolė ir šie archyvai, kurie nedelsiant buvo pristatyti J. Stalinui. Bet kyla klausimas – kodėl jis nesunaikino šių visą komunistų partiją griaunančių dokumentų? Manau, jie nebuvo sunaikinti dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, tai, kas buvo rašoma tuose laiškuose J.Stalinui, jau buvo žinoma. Būtent dėl to J. Stalinas visada pabrėžtinai nepagarbiai elgėsi su N. Krupskaja. Nes jis žinojo, kad ji buvo žmona tik “dėl fasono“.

Antra priežastis buvo ta, kad J. Stalinas šiuos archyvus laikė tam, kad jeigu jis būtų sumanęs tapti vieninteliu bolševikinės revoliucijos vadu ir atsisakyti “lenininės ideologinės linijos“, jis šiais dokumentais lengvai galėjo sukompromituoti V. Leniną bei jo bendražygius. Be to, tai buvo puikus kompromatas prieš L. Trockį ir jo pasekėjus.

Tačiau istorinių aplinkybių dėka šie archyvai išliko iki mūsų dienų. Ir męs tegalime su nuostaba konstatuoti: V. Leninas tebuvo paprasčiausias homoseksualas.

I.V. Sokolov,
Istorijos mokslų kandidatas

http://www.gulag.ipvnews.org/article20080110.php

Iš rusų kalbos išvertė Vadimas Juška.

2010.06.09

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.