Baltijos šalių žvalgybos rusiškuose leidiniuose traktuojamos kaip agresyvios ir pavojingos


Print

Ką Rusijos gyventojai žino apie Lietuvos slaptąsias bei specialiąsias tarnybas? Kokie mitai apie Lietuvos žvalgus kuriami Rusijoje leidžiamuose laikraščiuose ir internetiniuose portaluose?

Ar mūsų žvalgybininkai pajėgūs Maskvoje pagrobti liudininką ir jį slapta pargabenti į Vilnių? Ar Lietuvos ambasados Maskvoje darbuotojai verbuoja Rusijos piliečius, ar moka užverbuotiesiems honorarus?

Į šiuos klausimus Rusijos piliečiai greičiausiai atsakytų: “taip”. Nes Rusijos leidiniuose apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos žvalgybas rašoma daug ir, žinoma, priešiškai. Beieškodamas straipsnių apie Baltijos kraštų žvalgybų operacijas rusiškuose leidiniuose radau išties sensacingų pasakojimų.

Beje, neužtenka pasakyti, jog publikacijų apie mūsų žvalgybas rusakalbėje spaudoje – nors vežimu vežk. Taip pat nepakanka pabrėžti, jog rusakalbė žiniasklaida Baltijos kraštų žvalgybas laiko klusniomis Jungtinių Amerikos Valstijų (CŽV) ir Didžiosios Britanijos slaptųjų tarnybų (MI 5 ir MI 6) tarnaitėmis.

Šiuo atveju kur kas svarbiau, jog beveik visa rusakalbė žiniasklaida Baltijos šalių žvalgybas laiko itin pavojingomis, klastingomis, įtakingomis. Taigi mes čia, Lietuvoje, keikiame savo “džeimsus bondus”, nes šie, girdi, nieko rimto neveikia, nuolat įsipainioja į politines intrigas ar mielai talkina įtartinoms verslo struktūroms. O štai Rusijos leidiniai kuria nuomonę, esą Baltijos šalių žvalgybos ne tik aktyviai dirba visoje Rusijos Federacijos teritorijoje, bet ir nuolat rengia įžūlias, akiplėšiškas operacijas. Na, pagrobti Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo ar užverbuoti Rusijos premjero Vladimiro Putino jos greičiausiai nepajėgtų. Tačiau “apdoroti” žemesnio rango Rusijos politikus, kariškius, žurnalistus – kodėl gi ne?  Kai kurie Rusijos leidiniai įsitikinę, jog tokios užduotys Lietuvos, Latvijos, Estijos žvalgyboms – įkandamos. Jei “pabaltijiečiai kai kada ir susimauna”, tai tikrai ne dėl to, kad būtų kvaili ir nemokšos. Matyt, tiesiog pritrūkdavo paprasčiausios sėkmės…

Štai Aleksėjaus Sobolevo straipsnis “Kam Lietuva renka rusiškas karines paslaptis?” (“Для кого Литва добывает российские военные секреты?”). Joje pasakojama, kaip liepos 7-ąją Rusijos Užsienio reikalų ministerija sulaukė nemalonios žinios iš Lietuvos. Oficialusis Vilnius pareikalavo, kad Rusijos karinis atašė ir jo pavaduotojas paliktų Lietuvos teritoriją, kadangi jų veikla – nesuderinama su įprastu diplomatiniu darbu. Tiksliau tariant, išprašyti iš Vilniaus todėl, kad Lietuva įtaria juos šnipinėjus bei užsiėmus kita diplomatams neleistina veikla. Publikacijos autorius A.Sobolevas pabrėžia, kad lietuviai nepateikė konkrečių įrodymų, esą Rusijos ambasados darbuotojai užsiėmė slaptų duomenų rinkimu. Į šį lietuvių akibrokštą oficialusis Kremlius atsakė tuo pačiu – išvydamas kelis Lietuvos diplomatus. Iš Rusijos pasiūlyta išvykti Maskvoje rezidavusiam Lietuvos kariniam specialistui Sigitui Butkui, o jį turėjusiam pakeisti pareigūnui iš viso nebuvo išduota įvažiavimo viza.

Straipsnio autorius A.Sobolevas stebisi, kad po nedraugiško “pasikeitimo antausiais” Lietuva pagrasino toliau demaskuosianti rusų šnipus, siekiančius vogti NATO ir Europos Sąjungos paslaptis. Publikacijoje ironiškai pabrėžiama, kad lietuviai tikri keistuoliai: apie kokias NATO ir ES paslaptis kalbama, jei duomenys apie NATO ir ES planus, tikslus bei priemones skelbiami viešai platinamuose leidiniuose? Suprask, rusų žvalgybai nereikia verbuoti NATO ir ES paslatimis disponuojančių lietuvių, kadangi tuos duomenis galima rasti atviruose informaciniuose šaltiniuose.

Minėtos publikacijos tonas – griežtas. Pasak A.Sobolevo, patyrusi lietuvišką akibrokštą, Rusija nelinkusi nuolankiai tylėti. Ji atsakys tuo pačiu: “dantis už dantį”, “akis už akį”. Pasak publikacijos autoriaus, lietuviai žvalgybininkai jau seniai Rusijos Federalinei saugumo tarnybai (FSB) įkyrėjo. Negalėjo neįkyrėti, nes nuolat domisi Leningrado srityje esančiais kariniais objektais bei Rusijos karinio jūrų laivyno paslaptimis. Pavyzdžiui, dar 2001-ųjų metų vasario mėnesį Lietuvos saugumas, dalyvaujant Lietuvos ambasados Rusijoje antrąjam sekretoriui Mindaugui Ladigai, užverbavo Rusijos pilietį Vladislavą Pužajų. Užverbavo už 10 tūkst. JAV dolerių. Publikacijoje pabrėžiama, kad V.Pužajus pažadėjo rinkti informaciją apie pramoninius objektus Tambovo srityje. Tačiau pasiėmęs pinigus šis vyras netrukus atėjo į FSB ir prisipažino, jog turėjo neleistinų kontaktų su Lietuvos ambasados darbuotojais.  Taigi Lietuva prarado ir pinigus, ir agentą.

Beje, V.Pužajus – įdomi asmenybė. Jis – buvęs Baltijos šalių OMONo atstovas, Lietuvos teisėsaugai davęs suklusti verčiančių parodymų Medininkų žudynių byloje. Šis liudininkas tvirtino, jog Vilniaus omonininkas Igoris Bormontovas niekieno neverčiamas prisipažino jam, V.Pužajui, kad asmeniškai kartu su kitais konkrečiai išvardintais asmenimis 1991-ųjų liepos 31-ąją ankstyvą rytą dalyvavo Medininkų muitinės pasienio posto užpuolime ir išsamiai bei detaliai papasakojo šio užpuolimo detales. Šio liudytojo papasakotos aplinkybės užfiksuotos 2001 metų vasario 15 dienos apklausos protokole. Apklausa buvo surengta Lietuvos ambasados Rusijoje patalpose Maskvoje, dalyvaujant Lietuvos ambasados darbuotojui  M.Ladygai. Taigi V.Pužajus, mesdamas kaltinimų šešėlį I.Bormontovui ir kitiems Vilniaus omoninininkams, niekuo nekaltino šiandien už grotų Lietuvoje laikomo kaltinamojo Konstantino Michailovo – Nikulino ir apie jį net neužsiminė. Beje, gerokai vėliau dar kartą apklausiamas liudytoju V.Pužaj patvirtino savo ankstesnius parodymus ir pabrėžė, jog I.Bormontovas pasakojo smulkias Lietuvos pareigūnų žudynių detales, apie kurias galėjo žinoti ne bet kas, o tik asmuo, pats viską regėjęs savo akimis.

A.Sobolevo rašinyje pateikiama ir daugiau žinių apie aktyvią Lietuvos žvalgybos veiklą Rusijos teritorijoje. Jei galima tikėti A.Sobolevo teiginiais, 2002 metų rugsėjo 28-ąją buvo sulaikytas Lietuvos KAM Antrojo departamento (karinė žvalgyba ir kontržvalgyba) agentas Audrius Navickas. A.Navickas suimtas neva nusikaltimo vietoje, iš savo informatoriaus sulaukęs slaptų dokumentų apie Rusijos karinį jūrų laivyną. Sučiuptas, regis, Kronštato mieste. Nepaisant aplinkybės, jog A.Navickas demaskuotas nusikaltimo vietoje su konkrečiais įkalčiais, Rusija pasielgė tarsi ir humaniškai: agento neįkalino, o tiesiog išsiuntė iš šalies be teisės kada nors vėl atvažiuoti.

Sprendžiant iš publikacijoje dėstomų faktų 2003 metų kovo mėnesį rusų kontržvalgams įkliuvo dar vienas mūsų agentas – konkrečiau neįvardintos Lietuvos specialiųjų tyrimų tarnybos specialistas Andrius Ivaškinas. Gyvendamas Kaliningrado srityje be registracijos, šis vyras neva nuolat verbavo Rusijos piliečius, kurie jam žadėjo teikti žinių apie pasienyje įsikūrusius rusiškus karinius objektus.

Minėtame tekste esama net paaiškinimo, kodėl lietuvių žvalgai atkakliai šnipinėja Rusijos Federacijos teritorijoje. Pasak neįvardinto Rusijos FSB atstovo, JAV ir Didžioji Britanija nenori veltis į žvalgybinius karus su Rusija, todėl į pavojingas operacijas siunčia būtent lietuvius, latvius ir estus. O Baltijos šalių žvalgybos noriai rizikuoja ir savo žmonėmis, ir savo tarptautiniu įvaizdžiu, kadangi bet kokia kaina trokšta įsiteikti įtakingiems NATO aljanso atstovams (A.Sobolevo publikacija Rusijos spaudoje pasirodė tuo metu, kai Lietuva su Latvija ir Estija dar tik siekė narystės NATO struktūrose).

Dėmesio vertas ir internetiniame portale argumety.ru paskelbtas Stanislavo Lekarevo rašinys “Gintarinis placdarmas: kas ir kaip Baltijos šalyse veikia prieš Rusiją” (jis tikriausiai persispausdintas iš “Argumenty nedeli”). 2007-ųjų pabaigoje pasirodžiusioje publikacijoje pasakojama apie ypatingus Latvijos specialiosios paskirties dalinių (“Žaliosios”, “Baltosios” beretės bei atskiroji grupė “Omega”) sugebėjimus. Suprask, būtent šių dalinių kariai pasižymėjo 1991-aisiais metais, kai buvo šurmuojama Latvijos komunistų partijos būstinė Rygoje ir buvo suimtas Latvijos komunistų lyderis Alfredas Rubikas.

Rašinyje akcentuojama, kad šių Latvijos specialiosios paskirties dalinių kariai rengė pasikėsinimą į Rygos OMON vado Mlyniko gyvybę, buvo pagrobę net du Rusijos armijos generolus. Jų sąskaitoje – ir sėkmingas Rygos OMON karininko Parfionovo pagrobimas. Taip pat teigiama, jog neramumų atveju šie vyrai būtų Latvijoje likvidavę pagrindinius latviškos nepriklausomybės priešininkus, įskaitant ir komunistus, ir rusakalbius. Juolab kad jie jau ne kartą pasižymėjo persekiodami latvių kalbos nemokėjusius Latvijos gyventojus.

O pasakodamas apie Estijos žvalgybą minėtas autorius tvirtina, esą estiškos slaptosios tarnybos yra kuruojamos Didžiosios Britanijos profesionalų. Nepaisant britų priežiūros ir finansinės paramos, estų žvalgyba dirba “grubiai, nes jų operacijos dažniausiai sužlunga nepasiekusios apčiuopiamų rezultatų”. Pavyzdžiui, 1998-aisiais Pskove buvo sulaikytas estų agentas, rinkęs slaptą informaciją apie karinius rusų objektus. 1999-aisiais metais Pskove jau sučiuptas kitas estų agentas – Piotras Kalačiovas, domėjęsis 76-ąja divizija. 2000-aisiais Rusijoje sužlugo estų agentas Valerijus Ojamiae. 2002-aisiais šnipinėjimu prieš Rusiją apkaltintas FSB papulkininkis Igoris Vialkovas. FSB tardytojams jis prisipažino, jog už piniginį atlygį ryžosi bendradarbiauti su Estijos žvalgyba.

Minėtoje publikacijoje nemalonių duomenų paskelbta ir apie Lietuvos žvalgybininkus. Esą jie bendradarbiauja su čečėnų separatistais, yra įsipainioję į nelegalias operacijas prekiaujant narkotikais. Minimos net konkrečios narkotikais prekiavusių lietuvių žvalgybininkų pavardės. Taip pat mielai vardinamos nesėkmingos operacijos: 1999-aisiais Maskvoje FSB atstovai sučiupo neva mūsų agentą Beną Vilą, siekusį įsigyti žinių apie karinį naikintuvą, 2000-aisiais FSB sulaikė “Studento” slapyvardį turėjusį P.Iljiną, kuris neva siekė įsilaužti į FSB kompiuterius. Tvirtinama, kad tas “Studentas” taip pat bandė išvilioti vieną aukšto rango FSB karininką išvykai į Lenkiją, kur FSB atstovui būtų neva pasiūlyta nerašyta bendradarbiavimo su Lietuvos VSD sutartis. 2006-aisiais buvusiame Karaliaučiuje sulaikytas  Lietuvos karinės žvalgybos kurjeris, į Lietuvą neva bandęs atgabenti slaptų karinių dokumentų (pavardė nenurodoma). Netrukus demaskuotas kaliningradietis V.Chitriukas, neva Lietuvai rinkęs slaptų duomenų.

Tačiau pati įdomiausia pastraipa ta, kurioje rašoma, jog Lietuvoje veikia itin puikiai paruošti specialieji daliniai “Aras” ir “Geležinis vilkas”. Publikacijos autoriaus žiniomis, šių struktūrų darbuotojai Baltarusijoje be didesnio vargo pagrobė ir į Lietuvą pargabeno komunistus Burokevičių ir Jermalavičių, be to, Maskvoje bandė sučiupti buvusį Vilniaus OMON vadą Makutynovičių. Suprask, tik Rusijos milicijos budrumo dėka buvęs omonininkas Makutynovičius nebuvo pagrobtas ir pervežtas į Lietuvą.

Sunku pasakyti, kiek tiesos esama minėtose rusiškose publikacijose. Gal tuose rašiniuose išgalvota viskas nuo pradžių iki pabaigos? Ypač įtartini pasakojimai apie bandymus pagrobti Rusijoje esančius žmones ir juos atgabenti į Lietuvą. Kad tokios operacijos įkandamos, sakykim, Izraelio, Rusijos, JAV žvalgyboms – niekam nekelia abejonių. Apie tokias sėkmingas operacijas esame skaitę laikraščiuose, klausęsi televizijos laidų. Bet ar Lietuvos žvalgyba išties tokia galinga, kad pajėgtų slapta atvykti į Rusijos sostinę Maskvą, pajėgtų susirasti ten buvusį omonininką Makutynovičių ir jį kažin kokiu stebuklingu būdu (tikriausiai – užmigdant) pajėgtų pargabenti į Lietuvą? Net jeigu ir pavyktų įgauti Rusijoje gyvenančio Makutynovičiaus pasitikėjimą, net jeigu pavyktų jį nugirdyti, tai dar nereiškia, kad su tokiu keistu “kroviniu” mūsiškiams nusišypsotų laimė sėkmingai kirsti valstybinę sieną apgaunant ir rusų pasieniečius, ir rusų muitininkus, ir rusų  kontržvalgybininkus.

Taigi apie Baltijos šalių žvalgybas Rusijos spaudoje kalbama taip, tarsi jos būtų užtektinai pavojingos, žiaurios, ciniškos. Analizuojant rusiškus rašinius šia tema galima susidaryti nuomonę, jog Lietuva, Latvija ir Estija be perstojo siunčia savo agentus į buvusią Mažąją Lietuvą, Maskvą, Sankt Peterburgą ar Pskovą, nuolat verbuoja Rusijos piliečius, taip pat diena iš dienos stengiasi pakliūti į karinius Rusijos objektus ar pagrobti buvusius SSRS kariškius, buvusius SSRS milicininkus.

Tuo pačiu skaitytojams bandoma įpiršti nuomonę, jog Rusijos žvalgyba Baltijos šalyse elgiasi priešingai: nei verbuoja, nei šnipinėja, nei papirkinėja. Suprask, elgiasi kur kas korektiškiau nei lietuviškieji, latviški ar estiški “džeimsai bondai” – Rusijos teritorijoje.

Rusijos žvalgybų geranoriškumu ir neveiklumu mums, žinoma, sunku patikėti. Tačiau toji tendencinga informacija, kurią skleidžia dešimtys rusų kalba leidžiamų dienraščių, savaitraščių, žurnalų bei šimtai internetinių portalų, – plūsta tarsi Niagaros krioklys. Turint omenyje, kad internete pasirodančią informacija dabar galima automatiškai, nemokamai ir pakenčiamai tiksliai išsiversti į bet kokią užsienio kalbą,  rusiškoji propaganda nūnai prieinama visam pasauliui – prancūzams, vokiečiams, italams, ispanams, japonams…

Redakcijos prierašas.

Artimiausiu metu paskelbsime straipsnių, kuriuose bus pasakojama, kaip Rusijos leidžiamuose laikraščiuose bei internetiniuose portaluose traktuojama Baltijos šalių kontržvalgyba, kaip kai kurie rusakalbiai leidiniai liaupsina Rusijos FSB ir GRU operacijas.

2010.09.27


Prisijunkite prie diskusijos