Žmogus negali būti gyvas tik vien oru ar saulės šviesa, jo organizmui reikia maisto, o svarbiausia – vandens, kad išgyventų. Stebėjimai rodo, kad žmogus be vandens gali išgyventi maždaug savaitę, bet labiau tikėtina – 3 ar 4 dienas, ypač jei alina karštis.
Bet vanduo ne mažiau svarbi visos ekosistemos dalis. Be jo negyvena ir medžiai – aišku, jie be drėgmės gyvens ilgiau nei savaitę, net jei tai ne baobabas, kuris puikiai prisitaikęs kaupti vandenį, nes auga Afrikos savanose, o paprasta lietuviška LIEPA.
Atrodytų tai gyvenimo tiesa, kuria tiki visi, bet ar visada supranta tie, nuo kurių priklauso, tarkim, kur, kada ir kaip pasodinti medžius, ar susimąsto apie tai miestų ir miestelių erdvių planuotojai ir projektuotojai bei jų sumanymų vykdytojai. Aišku, kai netinkamai atlieki savo darbą, visada galima paieškoti kaltų, o šiemet net ir ieškoti labai nereikia – kalta pati Gamta, o tiksliau nelauktai netikėtai atkeliavusi sausra.
Ir štai Viename Miestelyje šalia Vilniaus visoje Alėjoje ėmė džiūti liepos. O kalbų kiek: kas kaltas, ką daryti, ekspertų pagalbos tenka ieškoti, galvoti, kaip gelbėti medžius, bet juk ir be jų aišku, kad medžių šaknis uždengus žvyru, betonu, trinkelėmis ar plytelėmis, joks medis neaugs, o galvoti turėjo rekonstrukcijų, renovacijų, remontų idėjų generatoriai ir vykdytojai.
Deja, bet šio Vieno Miestelio problema tik lašas jūroje – Lietuvoje apskritai retai atsižvelgiama į darnios architektūros kūrimo urbanizuotoje aplinkoje galimybes, juolab, kad miestų drėkos valdymo ir gyvenimo kokybės juose gerinimo klausimai yra aktualūs jau šiandien ir bus svarbūs ateityje. Vykdant darnią statybą (ir projektavimą) turėtų būti ieškoma būdų, kaip statyti statinius ar tvarkyti teritorijas, naudojant ekologiškas medžiagas, integruoti aplinkosauginį požiūrį visuose statybos ciklo etapuose.
Nejau šios srities specialistams (architektams ir statytojams) taip sunku „išeiti iš komforto zonos“ ir pagaliau imtis laikytis naujausių Tvarios architektūros projektavimui siūlomų rekomendacijų: tvarkant parkų, skverų, aikščių ir kitas erdves miestuose, naudoti trinkeles ar kitas dangas su drenažo sistemomis, tinkamu įgeriamumu, vandeniui ir orui laidžiais paviršiais. Juk akivaizdu, kad tam, kad „LIEPA“ žaliuotų, ji visų pirma turi gauti vandens. Ir tikrai nesinorėtų, kad Lietuvos miestai pavirstų Europos didmiesčiais su asfaltu, akmenimis ir betonu dengtomis aikštėmis, be žalumos, be mums įprastų medžių alėjų, žaliųjų zonų.
Ir gal tuomet, kai kraštovaizdžio projektuotojai, architektai, želdynų kūrėjai ims ne tik garsiai kalbėti, kaip jie rūpinasi miesto ir gamtos derme, o profesionaliai imsis atlikti savo darbą, mes nebematysime miestų parkuose ar skveruose, laisvalaikio žaliosiose zonose betono ar trinkelių, kurios klojamos teritorijose, kur būtinas užteršto vandens valymas ir surinkimas be galimybės gauti vandens natūraliai. „Šiandien reikia tik valios ir noro pasidomėti apie galimus sprendimus, juos pritaikyti konkrečioje situacijoje ir tikrai nėra būtina visų takelių betonuoti ar kloti trinkelėmis – tikrai yra kitų technologinių sprendimų“, – teigia statybinių projektų vystytojas Rolandas Karlonas.
Elkimės socialiai atsakingai ir rūpinkimės mūsų šalies ir visų mūsų ateitimi!
Parengė Nerijus Baksėnas
2019.07.04; 10:00
