Kas slepiasi už uždangos


Print

Lietuvą sukrėtė vasario 13-ają įvykusi tragedija-kelyje Vilnius-Kaunas girtas policijos pareigūnas padarė avariją, joje žuvo du kauniečiai medikai, dar du kartu su jais važiavę medikai buvo sunkiai sužeisti.

Vasario 14 dieną iš savo posto atsistatydino policijos generalinis komisaras Visgirdas Telyčėnas, jis teigė, kad prisiima atsakomybę už šį tragišką įvykį. V.Telyčėnas Lietuvos policijai vadovavo nuo 2008 metų sausio 14 dienos, kartais buvo kritikuojamas dėl ryžto stokos, bet pasižymėjo kaip patyręs bei profesionalus policijos departamento vadovas, priėmęs ir kai kuriuos ryžtingus sprendimus. Štai 2010 metų gegužės mėnesį V.Telyčėnas nepasidavė kai kurių įtakingų veikėjų spaudimui ir atsisakė sankcionuoti Kedžių ir Venckų namų šturmą Garliavoje.

O Lietuvos ekonomikos horizontas toliau skendi ūkanose. Dėl Lietuvoje įsigalėjusios didžiulių mokesčių politikos valstybės biudžetas praranda didžiules sumas. Marijampolės, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Vilkaviškio, Lazdijų ir kitų netoli sienos su Lenkija esančių šalies rajonų gyventojai ir net toliau esančiu vietovių – Kauno, Kėdainių gyventojai pastoviai važiuoja į Lenkiją pirkti rūbų, avalynės ir įvairių maisto produktų. Ant jų stalo dažnai atsiranda lenkiškas cukrus, miltai, kruopos, mėsa, net duona. Ir daugelis lietuviškų laikraščių ir žurnalų spausdinami Lenkijoje, tam tikra dalis Latvijoje, kai kurie žurnalai spausdinami net Estijoje. Lietuvos spaustuvėse spausdinama tik keli procentai mūsų krašto spaudos leidinių. Nenuostabu, kad kai kurios spaustuvės 2010 metais išvis užsidarė, o kitos atleido 30-50 procentų darbuotojų.

Kaimyninės Latvijos ekonomikos horizontas kiek skaidresnis. Kai kurių maisto produktų kainos Latvijoje mažesnės 7-10 procentų, kuro kainos mažesnės 40-50 centų, elektra kainuoja 35 lietuviškus centus. Tačiau Latvijos visuomenę neramina išsikerojusi korupcija ir oligarchinis valdymas. Pagrindinės Latvijos politinės jėgos yra didžiulėje kelių Latvijos oligarchų – A.Škelės, A.Lembergo, V.Belokonio įtakoje, be to, kai kuriuos Latvijos politikus ir valstybės pareigūnus iš esmės valdo juos finansuojantys tarptautinių nusikaltėlių sindikatų vadeivos – G.Lučianskis, O.Boiko ir kiti kriminaliniai magnatai. Pastaruoju metu Latvijoje savo įtaką sparčiai plečia V.Belokonis.

Jis iš esmės finansuoja „Naujojo laiko“ partiją, turi didžiulę įtaką keliuose šalies rajonuose – kontroliuoja šių rajonų merus ir įtakingus vietos valdžios pareigūnus. Šis oligarchas kartu su Maksimu Bakijevu – nuverstojo Kirgizijos prezidento K.Bakijevo sūnumi valdo stambų Kirgizijos banką ir Anglijos futbolo klubą „Blekpul“. V.Belokonis yra ir dviejų Latvijos bankų akcininkas, valdo ir alkoholio įmones. Pastaruoju metu teigiama, kad šis oligarchas susijęs ir su uzbekų mafija, organizuoja prekybą narkotikais. Latvijos visuomenės dėmesio centre atsidūrė rezonansinės korupcijos bylos.

Štai teisėsaugos pareigūnai tiria Latvijos Seimo nario V.Kravcovo veiklą, įtariama, kad šis politikos aktyviai prisidėjo prie kontrabandos organizavimo. Latvijos laikraščiuose pastoviai svarstoma ir kita tema – nors sąžiningi politikai ir visuomenės veikėjai visaip bando iš posto išversti ryšiais su mafija įtariamą Rygos centrinio turgaus direktorių I.Roščenkovą, to padaryti jiems nepavyksta. Nuo 2009 metų rudens turgui vadovaujantis buvęs policijos pulkininkas I.Roščenkovas(Kaščejus) iš darbo policijoje buvo atleistas po didžiulių skandalų, tačiau tai nesutrukdė jam užimti didžiausio Latvijos turgaus vadovo posto. Deja, ir Lietuvoje į korupcijos skandalus įsipainioję įtakingi pareigūnai ir toliau dirba savo postuose, būna išleidžiami į pensiją arba nubaudžiami simbolinėmis bausmėmis.

Štai buvęs sveikatos apsaugos viceministras A.Skikas už 20 tūkstančių litų kyšio paėmimą 2010 metų pavasarį nuteistas 2 metų lygtinio teistumo bausme. Tuo tarpu kitose Europos šalyse kova su korupcija kur kas griežtesnė – prieš kelias savaites Italijos teismas už ryšius su mafija nuteisė senatorių iš Sicilijos Salvatorę Kufaro, jam skirta 7 metu įkalinimo bausmė.

Tuo tarpu informaciniai karai ir viešosios erdvės manipuliacijos jau tapo Lietuvos kasdienybe. Iškyla aktualus klausimas – kam naudinga Eglės Kusaitės byla? Greta naudos korumpuotiems teisėsaugos pareigūnams ir Kremliaus propagandos asams, ši byla naudinga ir viešosios erdvės užpildymui tendencinga ir neva sensacinga informacija. Kad neva jauna klaipėdietė yra teroristė, pasirengusi vykdyti stambius teroro aktus. Tačiau tiek su bylos eiga susipažinę žurnalistai, tiek žmogaus teisių gynėjai vienareikšmiškai teigia – E.Kusaitės byloje yra daugybė žmogaus teisių pažeidimų, galima daryti ir prielaidas, kad tai sufabrikuota byla.

Ir kita tema – gan smarkiai kurstomi romų skandalai, per visus TV kanalus narstomi romų santykiai skirti tam, kad specialiai nukreiptų dėmesį nuo kertinių mūsų krašto problemų? Atidžiau panagrinėjus tokius procesus, galime teigti: taip, tai sąmoningos manipuliacijos, skirtos nukreipti visuomenės dėmesį. Nes tada nekeliamos tikrai aktualios temos: kad Lietuvoje netrukdomai veikia totalitarinės sektos – munistai, Visariono sekta, T.Akbaševo sekta bei kitos daugiau komercinės nei religinės organizacijos, į savo gretas įtraukiančios vis daugiau jaunimo.

Mažai liečiamos ir temos apie didžiąją korupciją – „amžiaus afera“ tampančias Valdovų rūmų statybas, vilkinamą „Alytaus tekstilės“ bylą, vilkinamą Kalvarijos kriminalistų bylą ir buvusio Kalvarijos komisaro D.Gaižausko persekiojimą, numarintą Kauno pedofilijos bylą, vėl atnaujintą bylą prieš N.Venckienę ir L.Kedienę bei kitas svarbias aktualijas. Viešąją erdvę užpildo mitai apie neva „grėsmingąją teroristę“ E.Kusaitę, apie besipešančius romus ar dar viena smarkiai įvairių laikraščių ir TV laidų pamėgta tema: pop-muzikos „žvaigždučių“ vestuvės ir skyrybos.

Trys negerovės labai kenkia Lietuvai – korupcija, skurdas ir plintanti bulvarinė „akropolių kultūra”. Beje, šios negerovės labai susijusios tarpusavyje. Skurdas plinta būtent dėl įsigalėjusios korupcijos, o „akropolių kultūra“ – tai irgi korupcijos, o konkrečiai korupcinės kultūros politikos padarinys. Didžiulės lėšos skirtos Nacionalinio operos ir baleto scenos remontui. Pagal oficialius duomenis – net 83 milijonai litų. Ekspertai mano, kad dalis šių lėšų buvo iššvaistyta įvairių užsienio dainininkų koncertams Lietuvoje finansuoti. Už vieno dainininko koncertą – nuo 300 iki 600 tūkstančių litų. Tačiau paaiškėjo sensacingi faktai, kad tie užsienio dainininkai gaudavo tik 100 – 200 tūkstančių litų, o likusius pinigus pasiimdavo tarpininkai – „kultūrinių reiderių“ klano nariai.

Nemažai lėšų skiriama ir prestižinių muziejų remontui. Tuo tarpu daugelis šalies bibliotekų, muziejų tiesiog skursta, jų pastatai irsta, jau seniai neremontuojami, bibliotekų ir muziejų darbuotojai gauna visai mažus atlyginimus, tik 670 – 900 litų į rankas. Labai sunkiai laikosi ir provincijos kultūros namai. Kultūros ministerijos vadovai ir įtakingi politikai teoriškai pripažįsta, kad tokia padėtis netoleruotina, kad kultūros sferoje reikalingos esminės permainos. Tačiau faktiškai ir toliau stebime pragaištingos korupcinės kultūros politikos tąsą – ir toliau sukasi „užburtas ratas“.

Dauguma kultūros sferai skirtų valstybės biudžeto pajamų pasisavina „kultūrinių reiderių“ klanas ir dar kelios privilegijuotos grupelės, o kultūros namų, bibliotekų, muziejų darbuotojų atlyginimams, jaunų menininkų rėmimui lieka tik trupiniai. Greta Lietuvoje paplitusio sekuliarizmo, dalyje visuomenės populiarių antikristinių tendencijų plitimo regime ir vis labiau skatinamą „mirties kultūros“ pramogų kultą – sparčiai plintančius lošimus, alkoholizmą, narkomaniją.

Tam, kad įvertintume dabartį, pravartu pažvelgti į praeitį. Žymus literatūros tyrinėtojas, profesorius Vytautas Kubilius 1993 metų liepos mėnesį Birštone vykusioje konferencijoje kalbėjo: „Ar lietuvių kultūra, dar neseniai dresiruota kompartijos pareigūnų tik komunizmo įtvirtinimui Lietuvoje, dabar bus iškilmingai pašaukta į kapitalizmo statybą? Koks kultūros vaidmuo Lietuvai pereinant iš totalitarizmo į demokratiją? „Aš drąsiai teigiu, kad kapitalizmas Lietuvoje įsitvirtina negrįžtamai“ -pareiškė Lietuvos prezidentas A.Brazauskas. Bet grįžimas į kapitalizmą reikalauja aukų. Kultūrinių įstaigų sistema braška, skeldėja ir virsta ant šono, kaip kortų namelis. Nebėra ideologinių prievaizdų leidžiant klasikų raštus, bet atsirado kita galinga stabdanti jėga – koks bus pelnas.

Sovietinės priespaudos metais kultūros sferoje jautėsi tylus sąmokslas apeiti draudimus, buvo gerbiama drąsa, pasiaukojimas, idealizmas, dabar ir čia atsirado gobšuolių, kalančių kapitalą iš abejotinos vertės renginių organizavimo, iš pornografijos, besiveržiančių į kultūros bosus. Kartu su kultūros depolitizacijos šūkiais peršama kultūros žmonių paklusnumo esamai valdžiai nuostata. Pasipriešinimo, protesto, opozicijos tradicija, gyvybiškai būtina kultūrai, vis labiau užtušuojama, o iškeliami susitaikymo su valdžia, konformistinės laikysenos pavyzdžiai, kaip idealūs lietuvių kultūros modeliai. Inteligentija turi ne reikalauti, o prašyti, ir tada bus išklausyta. Taigi inteligentija vėl statoma į žeminančią padėtį, kurioje ji egzistavo 50 metų“. Nuo šio iškilaus mokslininko pasisakymo praėjo jau septyniolika su puse metų. Deja, galime konstatuoti, kad negatyvūs procesai kultūros sferoje tik gilėja – klesti čia įsitvirtinę plėšrūs vertelgos, o pažangioji inteligentija stumiama į kampą.

O A.Brazausko žodžiai išsipildė – „kapitalizmas Lietuvoje įsitvirtino“. Bet šis monopolinis kapitalizmas tapo Lietuvoje įsigalėjusios oligarchinės santvarkos pamatu. Šis banditiškas kapitalizmas įteisina išnaudojimą, korupciją, griauna tautinę kultūrą, niekina krikščioniškas vertybes, skatina masinę deportaciją į Vakarus. Artėjant 21-osioms nepriklausomos valstybes atkūrimo metinėms turime atvirai pažvelgti į dabartinę padėtį Lietuvoje, pamatyti ne tik fasadinį blizgesį, bet ir tai, kas slypi už uždangos.

“XXI amžius”

2011.02.25


Prisijunkite prie diskusijos