In dubio pro reo – tai principas, kuriuo vadovaujasi visi civilizuoto pasaulio teismai: visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai.
Tokiu kaltininku Vilniaus miesto savivaldybės Tarybai tapo pirmasis Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, įžymus Lietuvos Respublikos diplomatas Kazys Škirpa, 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlęs Lietuvos trispalvę.
Kaltintojas – Vilniaus meras Remigijus Šimašius, kaltinantis jį prisidėjus prie Holokausto ir reikalaujantis panaikinti jo vardo alėjos pavadinimą prie Gedimino pilies. Jis remiasi ir grupės dalies žydų bendruomenės atstovų protestiniu reikalavimu.
Gynėjai – visuomeninės organizacijos, kurios 1941 m. birželio sukilimą laiko iškiliu reiškiniu Lietuvos istorijoje, žinomi teisininkai, istorikai.
Teismo vietoje Kazio Škirpos kaltumo klausimą su pasėkme liepos 10 dieną spręs Vilniaus miesto Taryba (politikai) balsavmu (!?). Tarsi K. Škirpa buvo ne visos Lietuvos (tik jai vienai tokius reikalus galinčios spręsti), o tik Vilniaus miesto smulkus veikėjas. Keistai atrodo toks “teismas” dar ir todėl, kad jam pirmininkauja “teisėjas”, inicijuojantis kaltinimą. Neabejoju, kad K. Škirpą “pripažinus kaltu su pasekmėmis”, jo gynėjai apskųs tokį sprendimą teismui.
Greitai pamatysime, ar turi tam „teismui” kokią nors reikšmę nepolitinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2016 metų pažyma apie Kazio Škirpos veiklą birželio sukilimo metu (http://genocid.lt/User…/…/Pazymos/201510_skirpa_pazyma01.pdf)
Juk tos veiklos analizė atlikta būtent laikantis principo “in dubio pro reo”. Ir išvada iš pažymos peršasi savaime. Jokių įrodymų, kad Kazys Škirpa nors kokiu nors būdu yra prisidėjęs prie Holokausto, nėra. Vienintelis priekaištas jam yra suformuluotas Pažymos pabaigoje:
“K. Škirpai, jo vadovaujamai organizacijai galima prikišti tai, kad Berlyno LAF organizacijos (tai – ne visos LAF su Vilniumi ir Kaunu, o tik nacių sostinėje, aut.), veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo (!?, aut.) paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą (ir į Pasaulio teisuolius? Aut.). Kita vertus, reikia pastebėti, kad Berlyno LAF organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu. Taip pat reikia pastebėti ir tai, kad Berlyno LAF organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą”.
Taigi, net K. Škirpos asmeninio antisemitizmo įrodymų nėra, o ką jau kalbėti apie Holokaustą.
Vilniaus miesto Taryboje jau siūloma pervadinti Kazio Škirpos alėją į Trispalvės. Tik kam taip kuklintis. Kazio Škirpos alėja turėtų būti iškilmingai pervadinta, ironiškai kalbant, į garbingą R. Šimašiaus tautiečio Nachmano Dušanskio alėją. Jis mirė Izraelyje nekaltai apšmeižtas lietuvių genocidu, ilgai laukęs, bet taip ir nesulaukęs garbingo teismo Lietuvoje. Gal nors dabar, po jo mirties, to imtųsi Vilniaus miesto Taryba su R. Šimašiumi priešakyje?
2019.06.30; 17:06
