Manau suprasite kodėl, nepatingėję perskaityti sutrumpintą ištrauką iš mano knygos apie Vladą Šakalį:
https://slaptai.lt/knygos_rus/
„Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pirmą kartą į Tėvynę [iš Los Angeles] Vladas sugrįžo 1993 m. žiemą. Vladas nutarė tapti kandidato Stasio Lozoraičio patikėtiniu. Nuėjome į S. Lozoraičio rinkimų štabą, įsikūrusį Užsienio reikalų ministerijos pirmame aukšte… Gavome Stasio Lozoraičio patikėtinių pažymėjimus ir nukreipimą stebėti rinkimus rinkimų apylinkėje Molėtų rajone.
Rinkimų patalpa buvo įrengta, regis, buvusio kolchozo kultūros namuose. Susipažinome su simpatišku vietos gydytoju, neva sąjūdiečiu, kuris taip pat atstovavo Stasiui Lozoraičiui.
Balsavimas vyko labai keistai: nelabai dideliame kambarėlyje buvo pastatyta urna, o šalia jos – balsavimo biuletenių žymėjimo kabina, priešais sėdėjo pilietis ir stebėjo, kad viskas vyktų tvarkingai, kaip mes manėme. Tik atkreipėme dėmesį, kad dauguma ateinančiųjų balsuoti labai nužemintai pažvelgia į jį, o žymėdami biuletenį kabinoje neužtraukia užuolaidos ir nešdami biuletenį į urną pažymėtą pusę tarsi netyčia laiko atgręžę į pilietį.
Pasiklausinėjome, kas jis per vienas. Sužinojome, kad tai buvęs kolchozo, o tuo metu jau žemės ūkio bendrovės, pirmininkas, nuo kurio valios priklausė daugumos kaimo žmonių gerovė. Pareikalavome, kad pilietis pasitrauktų iš balsavimo kambario. Prireikė šiek tiek patriukšmauti, pasikviesti ir kitus stebėtojus, kad pilietis paliktų kambarį.
Tačiau net ir jam pasitraukus iš „stebėtojo“ pozicijų nuotaika išliko slogi. Kai rinkimai baigėsi ir buvo suskaičiuoti balsai, kiek jų atiteko Algirdui Brazauskui, kiek Stasiui Lozoraičiui, tapo aišku, kad Stasys Lozoraitis šioje kaimo apylinkėje triuškinamai pralaimėjo.
Įdomu, kad mums, stebėtojų komandai iš Vilniaus, surašius ir pasirašius rinkimų taisyklių pažeidimų protokolą, simpatiškasis gydytojas jį pasirašyti atsisakė. Užsiminė, kad rinkimai baigėsi, o jam reikės su tais pačiais žmonėmis gyventi (na, ir su kolūkio pirmininku).
Sugrįžome į Vilnių sušalę ir prislėgti.”
Žinoma, šiais laikais tokiam nupasakotam įžūlumui apygardų „šeimininkai”, gal būt, jau nesiryžta. Bet jie turi kitus nelegalius poveikio apygardos rinkėjams būdus, kuriuos išaiškinti nėra taip paprasta.
Jei būtų tik proporcinė rinkimų sistema, balsavimas tik už partijas, šansas tokiam „prastumiamam” kandidatui jau vien patekti aukštu numeriu į partijos sąrašą būtų problematiškas. Beliktų apygardos „šeimininkams” agituoti tik už jiems palankias, garantuotai į Seimą patenkančias partijas, kurių prioritetai ir interesai, kaip gali paaiškėti po rinkimų, visai ne jų apygardoje.
Tuo būdu būtų išvengta to, apie ką neseniai sakė Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas: „Taigi akivaizdu, kad praktikoje vienmandatėse apygardose išrinkti Seimo nariai tampa rinkimų sistemos įkaitais, susidurdami su priešprieša tarp konstitucinės parlamentaro priedermės atstovauti visai Tautai ir būtinybės ginti teritorinių bendruomenių ar apygardos rinkėjų interesus. Kitaip tariant, kone pusė Seimo narių susiduria su rizika pažeisti priesaiką, kai, pavyzdžiui, tvirtinant biudžetą teikia siūlymus ar yra prašomi tarpininkauti dėl finansavimo jų apygardoje esantiems objektams skyrimo ar padidinimo“.
Balsavimuose vienmandatėse apygardose kuriame nors regione su Vilniumi prie Baltarusijos sienos slypi dar vienas, separatizmo, kurį mikliai gali organizuoti Kremlius, kaip tai buvo Kryme, Abchazijoje ir kitur, pavojus.
Tai ypač aktualu, stebint pastarojo meto Rusijos ir Baltarusijos santykius. NATO, aišku, Lietuvos Nepriklausomybę apgins, bet su nedidelio regiono ir miesto netektimi gali ir susitaikyti.
Matome NATO žaidimus su savo nare Turkija, kurie nežinia kaip baigsis.
2019.10.13; 07:00
