Šiandien, rugsėjo 23-iąją minime Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbdami Vilniaus geto likvidavimo 1943-iaisiais aukas. Tai buvo kraupi diena, kai buvo nužudyti arba išvežti į koncentracijos stovyklas paskutiniai išlikę gyvi žydų tautybės Vilniaus gyventojai.
Nuo tos dienos oficialiai žydų Vilniuje nebeliko – liko tik tie, kurie slapstėsi šeimose, išdrįsusiose išsaugoti žmogiškumą, spėjo pasitraukti arba gyveno su padirbtais asmens dokumentais.
Ta proga – pora trumpų prisiminimų iš mano šeimos gyvenimo, susijusių ir su Holokaustu Vilniuje, ir su lietuvių genocidu.
Mano tėtis, Kęstutis, baigė Kauno valstybinio universiteto filologijos fakultetą, iki sovietinės okupacijos mokytojavo, dirbo „Lietuvos Aide“, vėliau – Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi valdyboje, taip pat vertėjavo iš vokiečių, prancūzų ir rusų kalbų. Per pirmą sovietmetį dirbo Kauno Radiofone vertėju.
Mama baigė Kauno Konservatoriją, pianistė, dar suspėjusi uždarbiaudama pagroti nebyliajame kine.
Birželio sukilimas
Prasidėjus II Pasauliniam karui, bet iki užeinant naciams, tėtis tapo Vilniaus miesto sekretoriumi. Nežinau, kiek jis buvo susijęs su Birželio sukilimu, LAF’u. Apie juos tėtis man nepasakojo. Tik papasakojo linksmą istoriją, kaip paniškai traukdamiesi bolševikai užminavo Kauno Radiofoną ir liepė tėčiui jį susprogdinti jiems pasitraukus.
Sėdi tėtis ir galvoja, ką čia padarius. Pamatys bolševikai, kad Radiofonas tyli, dar sugrįš ir nušaus. Bet čia įsiveržia į Radiofoną ginkluoti lietuviai, tarp jų – pažinoję tėtį, kaip padorų žmogų, ir šaukia jam: nekvailiok, Stalioraiti. Tikriausiai Birželio žmonės ir paskyrė jį eiti Vilniaus miesto sekretoriaus pareigas. Kalbų žinojimas buvo svarbus tose pareigose.
Tėtis – “nacių kolaborantas, prisidėjęs prie Holokausto”
Tėtis suspėjo papasakoti, kad būdamas miesto sekretoriumi išdavinėjo žydams ir romams asmens liudijimus, suklastotus, žinoma, liudijančius, kad jie – ne žydai, ne romai. Kiek ir kam, turbūt nesužinosim.
Bolševikams puolant Vilnių tėtis su vokiečių armijos inžinieriniu daliniu pasitraukė į Vakarus. Dar pridursiu, jog jis labai didžiavosi ir tuo, kad prieš pasitraukdamas nuo ateinančių bolševikų įsakė (vokietis burmistras jau prieš kelias dienas buvo išrūkęs iš Vilniaus) sudeginti visos lietuviškos administracijos darbuotojų bylas, archyvą, tuo pačiu ir ne vienam lietuviui išgelbėdamas, galbūt, gyvybę.
Kai po „Chruščiovo atšilimo” tėtis iš Vakarų Vokietijos (Esseno miesto) grįžo į Lietuvą, KGB jam neturėjo pretenzijų, o jis, „nacių kolaborantas”, „prisidėjęs, matyt, ir prie Holokausto”, su manimi, dar jaunu, lankydavosi Vilniaus žydų intelektualų šeimose, kuriose būdavo šiltai priimamas.
Kaip mane nuo ištrėmimo išgelbėjo žydas
Tuo, kad lietuviai, kaip išmanydami, gelbėjo žydus, šiandien nieko nenustebinsi.
Bet štai mano šeima, mama, septyniais metais už mane vyresnė sesuo Jūratė ir aš, patyrė tai, ką žydams šiandien piktai prikaišioja kai kurie lietuviai, dažniausiai nieko bendro su žydų gelbėjimu neturintys, klausimu. Štai mes jus gelbėjome, o jūs, ar gelbėjote mus nuo sovietinio siaubo, kur tas, bent vienas žydas, tai padaręs?
Galiu paliudyti, vienas toks tikrai buvo.
Marijampolėje, tuometiniame Kapsuke, kuriame mes po karo gyvenome jau mirusios tėčio motinos namelyje, stovėjo sovietų karinis dalinys. Prisimenu, į mokyklą dar nevaikščiojau. Ir štai vieną darganotą rudens dieną, temstant, mano mama ima mane ir sesę už parankių, išveda iš namelio, užrakina duris, ir veda mus į senąsias miesto kapines kitoje gatvės pusėje, liepdama tylėti. Visi sugulame ir stebime savo namelį. Po kurio laiko privažiuoja sunkvežimis, išlipa keli vyrai ir eina link mūsų buto (namelis buvo padalintas į dvi dalis, kitoje gyveno nuomininkai). Pamatę kabančią spyną, dar pasidairė, pasitarė, sugrįžo į sunkvežimį ir nuvažiavo. Bet mes išgulėjome kapinėse visą naktį, nors labai jau nejauku man buvo paminklų, antkapių ir medžių miške. Pamenu, kitą naktį aš klejojau ir sapnavau košmarus, lipau ant sienos.
Vėliau paaiškėjo, kad sovietų karo gydytojas, žydas, pavardė Orlovas, labai apmaudu, bet vardo ir tėvavardžio neatsimenu, įspėjo mamą, kad formuojamas ešelonas ištrėmimui ir mūsų šeima todėl, kad buvo išsiaiškinta, jog tėvas slepiasi Vakaruose, nutarė veltui juo pavėžinti. Dar ir dabar prisimenu jį. Aukštas, pliktelėjęs juodbruvis su akiniais.
Keletą kartų lankė mane namie, sergantį bronchitu, išrašinėjo receptus. To karo gydytojo duktė Nataša, truputį už mane vyresnė, privačiai mokėsi pas mamą groti fortepionu. Tas karo gydytojas ir jo žmona Liubovė, labai graži moteris (kažkur turiu jos nuotrauką), taip pat žydė, mamą labai gerai pažinojo.
Taip ešelonas išvažiavo be mūsų, o netrukus padvėsė Ūsuotasis, ir trėmimai liovėsi.
2019.09.23; 10:04
