Perskaičiau analitiko Vladimiro Laučiaus straipsnį “Su prezidento Nausėdos pagalba į valdžią sugrįš socdemai”.
Rinkiminė kampanija prasidėjo.
Galima ginčytis dėl straipsnio pavadinimo pagrindimo, pasak jo, tuo, kad Prezidentas Gitanas Nausėda susitikimų ciklą su partijų lyderiais pradėjo nuo Socialdemokratų partijos pirmininko Gintauto Palucko. “Tačiau „P“ raidė juk nėra pirma abėcėlėje. Ramūnas Karbauskis ir Gabrielius Landsbergis pirmauja ir pagal abėcėlę, ir pagal savo frakcijų Seime dydį. Jei sakytume, kad dėl pirmo kvietimo pas prezidentą nereikia daryti skubotų išvadų, tai tik reikštų, jog tam tikros išvados pačios beldžiasi, kad ir kaip neskubėtume jų priimti. Seimo rinkimų sezono pradžią paskelbęs prezidentas Nausėda pabrėžtinai suteikė pirmumą – kad ir simbolinį – Socialdemokratų partijai”, – rašo V. Laučius.
Pavyzdžiui, aš, jei Prezidentas susitikimus užbaigs apibendrinančiu susitikimu su Gabrieliumi Landsbergiu, būtent tokį jo pasirinkimą įvertinčiau TS-LKD naudai.
O šiaip, mano nuomone, V. Laučius profesionaliai įvertino galimus valdančiųjų koalicijų variantus po Seimo rinkimų. Ir visi jie pagal paskutines apklausas beveik nepalieka šansų TS-LKD patekti į tokią koaliciją.
“Arba TS-LKD tektų triuškinamai laimėti ir gauti arti 50 vietų Seime, kas mažai tikėtina, kai pirmininkas toks panašus į arogantišką kaprizingą vaikį Joffrey Baratheoną iš „Sostų karų“, arba – susikurti rinkimams gan stiprią partnerę”, – rašo jis ir išdėsto, kodėl kol kas tokios stiprios partnerės nesimato. Pasak jo, TS-LKD nepadėtų net tai, jei jos lydere taptų buvusi kandidatė į Prezidento postą populiarioji Ingrida Šimonytė.
Na, kai dėl “arogantiško kaprizingo vaikio”, tai tokį laisvumą galima atleisti, nes daug kas painioja aroganciją su paprasčiausia savigarba.
Pagrindinę priežastį, kuri stabdo TS-LKD populiarumą, galimybę triuškinančiai laimėti rinkimus ir susirasti partnerių į savo koaliciją, V. Laučius nurodo cituodamas žinomą literatūrologą (ir politiką) Darių Kuolį: „Tai partija, kuri jaučiasi taip, lyg Dievas jai būtų dovanojęs Lietuvos valstybę. Ir šitą jausmą Tėvynės sąjungai labai sunkiai sekasi nuslėpti. Kiekvienas partneris partijos, kuri jaučiasi kaip Dievo duota Lietuvai, tampa mažesniuoju partneriu – jaunesniuoju broliu. Ir ne kiekviena politinė jėga su tokiu vaidmeniu sutinka.“
Dalis tiesos citatoje yra. Tačiau protingi rinkėjai tokia tiesa tik didžiuojasi būdami TS-LKD šalininkais, tuo būdu priskirdami ir sau Lietuvos valstybę.
Tik man atrodo, kad pagrindinė kliūtis žymiai išplėsti savo rinkėjų ratą glūdi kitur, o būtent ten, kur TS-LKD nepraleidžia progos save eksponuoti dešiniaisiais. O juk Europoje iki šiol tradiciškai manoma, kad dešinieji, skirtingai, negu su profesinėmis sąjungomis siejami socialdemokratai, gina stambiojo kapitalo interesus, laikydami jį stabilumo valstybėje garantija.
Tik visi Lietuvoje žino, kokia daugeliu atvejų nešvari yra mūsų tautinio stambiojo kapitalo kilmė, per “prichvatizaciją”, per ryšius su Rusija įgytas pradinis kapitalas. Ir TS-LKD oponentai susitikimuose su rinkėjais su malonumu tai išaiškina.
Kai kas TS-LKD gali pasakyti, kad dešiniaisiais save eksponuoti verčia siekis patekti į analogiškos partijos Europos Parlamente frakciją su panašiomis vertybėmis. Bet, kaip nebūtų keista, ta partija vadinasi Europos liaudies partija. Liaudies, o ne stambiojo kapitalo. Ir save ji stengiasi kuo rečiau eksponuoti, kaip centro dešiniąją partiją.
Reikalas tas, kad laikui bėgant skirstymas į dešiniuosius ir kairiuosius vis labiau tampa sąlyginiu. Na, tarkime, aš pagal profesiją esu paklausus IT specialistas, medikas, mokytojas ar panašiai, turiu mėgiamą darbą, priklausau profsąjungai, esu visiškai patenkintas gyvenimu, bet nelaimei paveldėjau iš tėvų perspektyvios didelės kompanijos stambų akcijų paketą. Kas aš, samdomas darbuotojas, ar stambaus kapitalo atstovas? Už ką man balsuoti rinkimuose?
Juokingiausia tai, kad dauguma TS-LKD balsavimų Seime kaip tik nukreipta į turto ir skurdo atotrūkio mažinimą, kai jų oponentų (visų laikų socialdemokratų, žaliųjų ir panašių) balsavimai tiesiogiai ar netiesiogiai nukreipti į to atotrūkio didinimą. Panagrinėjus pastarųjų ryšius, giminystes su stambiojo kapitalo atstovais, tampa aišku, kodėl jie vadina save liaudžiai artimais pavadinimais, tokiais, kaip antai, socialinių demokratų partija, Darbo partija ir pan.
Grįžtant prie V. Laučiaus paminėtos Ingridos Šimonytės, turiu pasakyti, kad daug kas socialiniuose tinkluose pasigenda jos viešoje erdvėje komentuojant šalies ekonominę padėtį, kas joje taisytina įstatymais. Gal ji tausojama oficialiai rinkiminei kampanijai pristatant partijos programą laimėjus rinkimus?
2020.02.11; 17:10
