Vaikščiodamas po Kaziuko mugę, sutikau pažįstamą, netolimą kaimyną siuvėją Martyną. Kadangi senokai į jį kreiptis beteko, nes dabar parduotuvėse bei įvairiuose salonuose gatavų naujų, o „humanose“ padėvėtų bei taip pat naujų rūbų perteklius, nebuvo ir reikalo lankytis. Apsilankau pas jį, jei reikia kelnių juosmenį ar švarką praplėsti. Susitikimu apsidžiaugiau, nes išmintingasis siuvėjas man ne tik rūbą pasiūdavo, bet pokalbiuose atskleisdavo tokius dalykus, kokių nei istorikai, nei sociologai, nei filosofai tarsi nepastebi. Vaikščiojom, grožėjomės gausybe meno šedevrams prilygstančių gaminių, kalbinom kūrybingus gamybininkus ir drauge prekeivius. Pasirodo, dauguma tų deimančiukų yra formalūs bedarbiai, tačiau drožinėja, pina, mezga, siuvinėja, puodus žiedžia, iš įvairiausios vietinės medžiagos tikrus stebuklus kuria.
Grožėjaus ir stebėjaus, o Martynas staiga, tarsi nei iš šio, nei iš to, pradėjo aiškinti, kad vadinamas bedarbystės perteklius išlaisvino labai daug sumanių, kūrybingų žmonių nuo monotoniško darbo pramonėje, prekyboje ar dar kokioje srityje, kurie dabar rado progą išreikšti savo kūrybines galias: Kaziuko mugė tikras kūrybingos tautos paveikslas!
Daugelis dabar kalba tik apie trūkumus, nepriteklių, stoką, o aš įžvelgiu daug pertekliaus. Nesutiksi nuo bado išsekusio, nuskurusio ar lopiniuoto tautiečio, kalbėk ką nori, rašyk ką nori, važiuok kur nori, tarnauk ar netarnauk savo kariuomenėje, nedirbamos žemės perteklius – dirbk, jei nori, jei bedarbiu nenori būti. Tačiau, anot siuvėjo, ir gerų dalykų perteklius, kokį stebime Lietuvoje, gali virsti blogiu. Jo manymu, Lietuvoje taip sunkiai atgauta laisve jau persisotinta. Dalis jaunuomenės, galinčios tuoktis, gyvena nesusituokusi arba, kaip tie žvirbliai, kas pavasarį keičia „partnerį“, dar baisiau – adomai su adomais ir ievos su ievomis, kaip kai kuriose doroviškai smukusiose Europos šalyse, jau santuokas kurpia. Siuvėjas mato ir kitokio blogio perteklių.
Iš laisvės pertekliaus istorikai Edvardas Gudavičius lanksčiu ir blogai pririštu liežuviu drįstą Vytautą Didįjį šunsnukiu pavadinti, už lenkiškus pakabukus ne savos tautos ir jos valstybės istoriją viešai garbina Alfredas Bumblauskas, Česlovas Laurinavičius savo begėdiškais pasisakymais smerkia partizanus. O kiek dar kitokių didingos ir garbingos Lietuvos praeities niekintojų! Iš laisvės pertekliaus – iš nuklydimų iš tikrų vertybių lauko į raudonus dirvonus.
Iš nelaisvės pertekliaus 1987 m. radosi mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo. Atgavus Nepriklausomybę, iš laisvės pertekliaus kaip iš gausybės rago pasipylė protesto mitingai, piketai, eisenos. Reikėtų pridurti, anot siuvėjo, kad tie mitinguotojai, piketuotojai ir žygeiviai nesuvokia, kad nekultūringi, pikti, įžeidžiantis protestai prieš valdžias negali sulaukti teigiamo atoveikio (“kaip šauksi, taip atsilieps“). Antai Kovo 11-sios šventę viena visuomeninė organizacija rengiasi minėti su protesto ženklais. Kalbą rėžti žada pats Regimantas Adomaitis, per Sąjūdžio dvidešimtmečio minėjimą iš Seimo tribūnos tvirtinęs, kad Sąjūdis jau atliko savo misiją ir siūlė jį palikti istorikams.
Kas gi nutiko talentingam aktoriui, kad jam nebepatinka Sąjūdis, kad žada per Nepriklausomybės atgavimo šventę pasitikti ne dainomis „ant Vilniaus kalvų“, o protesto ženklais. Vėl iš pertekliaus, porino siuvėjas. Iš nuoskaudos pertekliaus. Juk buvo LTSR nusipelnęs artistas, galėjo tapti SSRS nusipelniusiu artistu, tačiau netapo, nes Lietuva – nebe LTSR ir SSRS nebėr… Nūnai daug buvusių veikėjų, panašių į minimą artistą, kurie galėjo būti apdovanoti ordinais, medaliais, privilegijomis, o dabar tapo eiliniais piliečiais, kuriuos dar pakibina kokia liustracijos komisija ar net bedantis teismas. Pastarieji ir turi nuoskaudos ar net keršto perteklių nesusivokdami, kad tie dalykai labiausiai kenkia jiems patiems.
Ir mane ir siuvėją stebino mugės dalyvių ir lankytojų šviesūs, besišypsantys, šaltukui spaudžiant, šilti veidai. Anot Martyno, patekome į tikrą šviesiaveidžių susirinkimą, kai Lietuvoje rūgščiaveidžių perteklius. Iš tikrųjų, mūsų gėdai, užsieniečiai pastebi, kad šypsenų stokojame, kad čia, kas užsieniuose laikoma blogu tonu, viešai verkšlenama, žinoma, netikromis ašaromis, skleidžiamas neigiamų jausmų užkratas.
Įsigijome su siuvėju po pintinę kokiam nors pertekliui laikyti ir po inkilą čiulbuonėliams, kad nuo neigiamų jausmų saugotų. Keturių kilometrų ilgio kelias pėsčiomis iki namų neprailgo – iš patirtų įspūdžių ir gerų jausmų pertekliaus.
Vytauto Visocko nuotraukose: kelios Vilniuje šurmuliavusios Kaziuko mugės akimirkos.
2010.03.07
