Internetinis portalas Slaptai.lt jau keletą sykių rašė apie Lietuvos medikų profesinės sąjungos pirmininkės Albinos Kavaliauskaitės ir VšĮ “Karoliniškių poliklinika” vadovybės konfliktus. Nūnai skelbiame dar vieną publikaciją. Mat civilinė byla dėl nušalinimo nuo darbo jau baigta nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Šių metų sausio 3-ąją Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Andrius Verikas priėmė sprendimą pagal ieškovės A.Kavaliauskaitės ieškinį atsakovui VšĮ “Karoliniškių poliklinika”.
Taigi dabar jau galimos pirmosios išvados, kokią praktiką bando formuoti lietuviškoji Temidė, gilindamasi į medicinines paslaugas teikiančio darbdavio ir samdomo medicinos darbuotojo tarpusavio nesutarimus. Man regis, šios dvikovos baigtis svarbi visai Lietuvai. Nuo to, kaip baigsis profsąjungos lyderės ir “Karoliniškių poliklinikos” vadovybės kivirčų nagrinėjimas Lietuvos teismuose, priklauso ir tūkstančių kitų panašiose sveikatos įstaigose dirbančių žmonių likimai.
Vaizdžiai tariant, jei ši byla baigsis profsąjungos lyderės A.Kavaliauskaitės pralaimėjimu, tai reikš, kad poliklinikose dirbantys gydytojai, slaugytojos, masažuotojai ir visų kitų specialybių medicinos darbuotojai realiai turės dar mažiau teisių, nei turėjo iki šiol. O poliklinikų vadovai taps beveik visagaliais, kurių nurodymams bei paliepimams privalu paklusti nedelsiant, be atsikalbinėjimų. Tarsi poliklinika būtų ne civilinė, o karinė ar sukarinta įstaiga, kur pavaldiniai išties besąlygiškai privalo paklusti savo vadams ir viršininkams.
Beje, šio konflikto baigtis svarbi Lietuvai ir dėl visuomeninių priežasčių. Jeigu pralaimės būtent “Karoliniškių poliklinikoje” paskutiniuoju metu kinezaterapeute (tai reiškia – “gydytoja judesiu”) dirbanti A.Kavaliauskaitė, tai bus smūgis žemiau juostos ir visam Lietuvos profsąjunginiam judėjimui. Mat A.Kavaliauskaitė – vienos iš profesinės sąjungos lyderių. Ir, regis, būtent toji lyderė, kuri nelinkusi nusileisti nei spaudimams, nei pasiduoti vilionėms. Tad A.Kavaliauskaitės pralaimėjimas taptų blogu ženklu visų kitų įstaigų, kuriose planuojama kurti profesines sąjungas, lyderiams. A.Kavaliauskaitės pralaimėjimą tokiu atveju būtų galima traktuoti kaip perspėjimą – beprasmiška ginčytis su darbdaviais, o dirbančiuosius burti į profsąjungas, nes teismai linkę palaikyti darbdavių pusę.
Tad ką byloja teisėjo A.Veriko sausio 3-osios dienos sprendimas? Teisėjas A.Verikas ieškovės A.Kavaliauskaitės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Vadinasi, slenkama būtent poliklinikų vadovams palankia kryptimi.
Atvirai kalbant, teisėjo A.Veriko sprendimas – keistokas. Šių eilučių autoriaus manymu, minėtas teisėjas nebandė išsiaiškinti svarbiausių, reikšmingiausių šio konflikto priežasčių. Teisėjas savo dėmesį sukoncentravo ne į priežastis, o į pasekmes.
Tačiau pirmiausiai savo skaitytojams trumpai priminsime, dėl kokių nutikimų 2012-ųjų rugpjūčio pabaigoje, likus penkioms dienoms iki kinezaterapeutės A.Kavaliauskaitės atostogų, kilo konfliktas. Ogi “Karoliniškių poliklinikos” vadovybė pareikalavo, jog A.Kavaliauskaitė pasitikrintų savo sveikatą. Šis poliklinikos vadovybės reikalavimas – teisėtas. Poliklinikoje dirbanti A.Kavaliauskaitė privalo tikrintis savo sveikatą. Sveikatą privalo tikrintis net ir tada, kai vadovybė nusprendžia surengti “neeilinį sveikatos patikrinimą”. Tokia griežta tvarka įteisinta būtent tam, kad būtų apsaugoti poliklinikoje besigydančių pacientų interesai. Ir labai šaunu, jog egzistuoja tokia griežta tvarka. Pacientų saugumas – svarbiausias dalykas.
Bet juk aišku ir tai, kad A.Kavaliauskaitė neatsisakė atlikti sveikatos pasitikrinimo procedūros. Ji tik nepanoro tikrintis darbdavio nurodytoje sveikatos priežiūros įstaigoje. Ir šis A.Kavaliauskaitės pageidavimas – ne nuo lubų nurašytas. Jis pagrįstas konkrečiais, vis dar tebegaliojančiais teisės aktais. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000-ųjų metų gegužės 31-osios įsakymu Nr. 301 “Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūrose”. Šis įsakymas skelbia tokią tvarką: konkreti sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje turi būti privalomai atliekamas sveikatos patikrinimas, nenustatoma.
Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į įstatymą, kalbantį apie LR pacientų teises ir žalos atlyginimo pobūdžius. Šis teisės aktas skelbia, jog pacientas turi teisę pasirinkti gydytoją, slaugytoją ir sveikatos priežiūros įstaigą.
Be to, A.Kavaliauskaitė savo skunde nurodė, kad jokios svarbios priežasties ją siųsti neeiliniam sveikatos tikrinimui tuo konkrečiu momentu nebuvo, nes tų pačių 2012-ųjų metų gegužės mėnesį ji jau sykį buvo pasitikrinusi savo sveikatą. Tikrinimą atlikę medikai pripažino, jog A.Kavaliauskaitė galinti dirbti. Tačiau darbdaviui užkliuvo 20-ies metų turėtas neįgalumas dėl klausos. Bet ir čia neįgalumą neterminuotai nustačiusios valstybinės institucijos išvada palanki A.Kavaliauskaitei – “gali dirbti gydytojos darbą, nereikalaujantį geros klausos”.
Taigi pabrėžtina: ne savo valia masažiste dirbančiai A.Kavaliauskaitei absoliuti klausa ir nereikalinga. Jei ji siektų darbuotis simfoniniame orkestre ar konservatorijoje, ginčai dėl klausos kokybės būtų suprantami. Dabar – sveiku protu sunkiai besuvokiami.
Nepaisant šių A.Kavaliauskaitei palankių aplinkybių teisėjo A.Veriko sprendimas sukonstruotas būtent taip, kad ieškovė privalėjo pasitikrinti sveikatą nedelsiant, vos tik šito pareikalavo “Karoliniškių poliklinikos” vadovybė, ir privalėjo pasitikrinti būtent toje įstaigoje, kurią nurodė minėtos poliklinikos vadovai.
O kodėl – būtent “Karoliniškių poliklinikos” nurodytoje gydymo įstaigoje? Tik dėl to, kad darbdavys nepasitiki A.Kavaliauskaitės pasirinkta įstaiga – Justiniškių šeimos gydytojų kabinetu? O kur įrodymai, kad minėtoji gydymo įstaiga – nepatikima? Tiesa, A.Kavaliauskaitės oponentai rado pretekstų kritikuoti Justiniškių šeimos gydytojų kabinetą. Oponentų įsitikinimu, “A.Kavaliauskaitė 2012-ųjų gegužės 14 dieną pristatė Justiniškių šeimos gydytojų kabineto gydytojos Irenos Ubartienės pasirašytą pažymą, kurioje nenurodytas nė vienas kenksmingas faktorius, medžiaga”. Iš tos pažymos neva negalima spręsti, ar ieškovė galinti dirbti kinezaterapeutės darbą.
Na, šių eilučių autoriui tokie priekaištai labiau primena biurokratinį priekabiavimą nei tikrosios tiesos paieškas. Kokius sveikatos reikalavimus turėtų atitikti pacientus masažuoti trokštantis asmuo? Svarbu nesirgti užkrečiamomis ligomis, turėti abi rankas, sveikus sąnarius, nenugeibusius raumenis, šiek tiek ištvermės. Kokios čia begali būti dar kenksmingos sąlygos? Ir iš kur masažuotojo kabinete tokia triukšminga aplinka, galinti pakenkti klausai bei sukelti profesinį klausos susirgimą?
O jei daktarė I.Ubartienė iš tikrųjų ne visas skiltis užpildė, “Karoliniškių vadovybė” galėjo paprašyti sveikatos patikrinimo protokolo. Šią teisę suteikia darbdaviui SAM (Sveikatos apsaugos ministerija) įsakymas, kuriuo nustatyta sveikatos tikrinimų tvarka. Bet “Karoliniškių poliklinika” davė nurodymą ieškovei “su savimi turėti asmens dokumentą bei būti pasiruošus vykti sveikatos patikrinimui į kitą sveikatos priežiūros įstaigą”. “Karoliniškių poliklinikos” vadovybės įsitikinimu, patikrinimą privalu atlikti būtent neabejotiną reputaciją turinčioje įstaigoje – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose – ir nedelsiant.
Sutinku, neprieštarauju – ši įstaiga neabejotinai patikima. Bet kur konkretūs įrodymai, kad jos reputacija – būtent neabejotina? Kur oficialus dokumentas, patvirtinantis, kad šios įstaigos darbuotojai niekad niekur bent jau per paskutiniuosius keletą metų nėra padarę nė menkiausios klaidelės? Apie tokį dokumentą teisėjo A.Veriko sprendime neužsimenama.
Teisėjo A.Veriko pasirašytame sprendime puikuojasi tik teiginys, jog “Karoliniškių poliklinika” nepasitiki daktarės I.Ubartienės gydymo įstaiga. Užtat konkrečių, įtikinamų, neginčijamų įrodymų, patvirtinančių šį teiginį, teisėjo sprendime nerasite. Lietuviškosios Temidės atstovas į šį aspektą tiesiog nesigilino. O reikėjo gilintis.
Nes tiek 2012 m. gegužės mėnesį poliklinikos atsiųstoje A.Kavaliauskaitei medicininėje formoje 047, tiek Sveikatos pase, kuris buvo išvežtas į Santariškes pirma A.Kavaliauskaitės, nurodyta pasitikrinti sveikatą, vadovaujantis “13 pr. 2 lent. 4.2.2 p.; 13 pr. 2 lent. 4.2.3. p.; 13 pr. 2 lent. 4.3.1.2.p. LR Vyriausybės 2002 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 1145 2.3p. Tačiau nei 13 priedo, nei tokios lentelės su išvardytais punktais darbdavio nurodytame Vyriausybės nutarime nėra. Šiuos punktus tegalima atrasti tik SA ministro įsakyme.
Taigi atsakingas už darbo saugą darbuotojas, duodamas privalomus nurodymus gydytojui, “pamiršo” įrašyti tokį svarbų faktą. Dokumentas negali būti su klaidomis. Todėl keistai atrodo atsakovo pareikštos abejonės dėl daktarės I.Ubartienės kompetencijos. Taip pat kyla klausimų, kodėl kardiogramą, pagal poreikius plaštakų rentgenogramą ar net klausą patikrinti reikėjo taip skubiai, lyg nuo to priklausė A.Kavaliauskaitės ar masažo procedūrų laukiančių pacientų gyvybė.
Teisėjas nesigilino, kad tiek Vyriausybės nutarime, tiek SA ministro įsakyme nenumatyta į Sveikatos pasą įklijuoti jokių papildomų privalomų lydraščių, kaip tai padarė darbo saugos organizatorius, išdėstydamas juose savo pamąstymus apie A.Kavaliauskaitės sveikatą.
Lietuviškosios Temidės atstovas taip pat netikrino ir “Karoliniškių poliklinikos” vadovybės teiginių, esą Santariškių klinikos turi neabejotiną reputaciją, patikimumo. Teiginys – gražus. Tačiau to neužtenka, žinant, kad LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas leidžia pacientui pasirinkti gydytoją, slaugytoją ir sveikatos priežiūros įstaigą.
Be to, Santariškių klinikos teikia antrinio ir tretinio lygio sveikatos priežiūros paslaugas. Kaip žinia, profilaktiniai sveikatos patikrinimai yra pirminio lygio sveikatos priežiūros paslauga. Ir vis dėlto teismo prerogatyva – tikrinti net pačias akivaizdžiausias aplinkybes ir faktus. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas privalėjo, man regis, bent jau formaliai išsiaiškinti, ar “Karoliniškių poliklinikos” nurodoma gydymo įstaiga – tikrai neabejotinos reputacijos ir ar tikrai joje teikiamos pirminio lygio paslaugos.
Tačiau keisčiausia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas A.Verikas neatkreipė dėmesio į patį svarbiausią šios bylos aspektą. Nagrinėjant bylą nesigilinta į pagrindines priežastis, kodėl “Karoliniškių poliklinikos” vadovybė A.Kavaliauskaitei bandė primesti neeilinį sveikatos patikrinimą.
Jei teisėjas būtų norėjęs, jis būtų lengvai nustatęs, jog tarp “Karoliniškių poliklinikos” vadovų ir A.Kavaliauskaitės seniai kilęs rimtas konfliktas. Poliklinikos vadovybė moterį kadaise buvo atleidusi iš darbo. Tačiau A.Kavaliauskaitė nenuleido rankų ir tų pačių Lietuvos teismų pagalba sugrįžo dirbti į minėtą polikliniką. Tad kaip bežiūrėtume, o ji turi bent jau moralinę teisę nepasitikėti “Karoliniškių poliklinikos” vadovybės geranoriškumu bei objektyvumu.
Omenyje turint šias aplinkybes visai kitaip būtų atrodęs ir A.Kavaliauskaitės nenoras tikrintis būtent ją neteisėtai sykį atleidusio darbdavio nurodytoje gydymo įstaigoje. Ne toks jau gražus atrodytų ir “Karoliniškių poliklinikos” vadovybės primygtinis tvirtinimas, jog kineziterapeutei A.Kavaliauskaitei “tikrai reikalingas neeilinis sveikatos patikrinimas”. Jei teisėjui A.Verikui būtų svarbios visos bylos aplinkybės, jis būtų nusprendęs teisme išklausyti ir dviejų liudytojų, kurie būtų patvirtinę savo ausimis girdėję, kaip A.Kavaliauskaitė neatsisako pakartotinai tikrintis sveikatos. A.Kavaliauskaitė tąsyk tik akcentavo, kad šios procedūros ji nenorinti atlikti būtent toje gydymo įstaigoje, kurią norodė jos darbdavys.
Bet Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas A.Verikas į tokias “smulkmenas” nesigilino. Todėl jo sprendime ir įrašytas sakinys: “Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovė Albina Kavaliauskaitė nesiekė bendradarbiauti ir piktnaudžiavo savo teisėmis”. Tad akivaizdu, kad teismo sprendime neanalizuojama, o gal savo teisėmis galbūt piktnaudžiavo kaip tik kita pusė. Tokią galimybę teisėjas A.Verikas tiesiog atmetė.
Teisėjo A.Veriko sprendime rasite ir tokį sunerimti verčiantį sakinį: “Kiti ieškovės argumentai šioje byloje keliamo ginčo išsprendimui reikšmės neturi”. Kokie konkretūs argumentai neturi reikšmės ir kodėl būtent jie neturi reikšmės?
Šį teisėjo A.Veriko sprendimą profsąjungos lyderė A.Kavaliauskaitė greičiausiai skųs aukštesnės instancijos teismui. Jei teismo sprendimas bus skundžiamas, internetinis portalas Slaptai.lt atidžiai seks, kaip klostosi ši, mūsų manymu, visai Lietuvai svarbi byla. Lietuvos visuomenė neturėtų jos ignoruoti. Šia byla turėtų ypač domėtis tie, kurie mėgsta viešai reikalauti tiesos.
Bet šiai bylai reikalingas tikras, nuoširdus, neapsimestinis visuomeninkų dėmesys. Bent jau ne toks, kurį sykį pademonstravo parlamentaras Naglis Puteikis. Na ir kas, kad minėtas Seimo narys atskubėjo į teismo posėdį, kada teisėjas A.Verikas bylą “pradėjo nagrinėti iš esmės”. Beveik visą teismo posėdį parlamentaras N.Puteikis mobiliuoju telefonu kažkam siuntė SMS žinutes arba skaitė kitų siunčiamas SMS žinutes. Tad vargu, ar įsidėmėjo, kas buvo kalbama teismo posėdyje.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2013.01.09
