Jonas iš Jeruzalės. Aukso amžiaus vizija
Žinios apie Jono iš Jeruzalės gyvenimą skurdžios. Kas buvo Jono tėvai nėra žinoma. Jis augo globajamas Benediktinų vienuolių Vezelio (Vézelay) abatijoje, Burgundijoje. Paaugęs jis tapo benediktinų vienuoliu. Žinoma, kad būsimasis pranašas buvo gydytojas ir astrologas. Jonas daug keliavo po Europą ir netgi buvo pasiekęs Viduriniąją Aziją.
Nors beveik visą savo gyvenimą jis praleido Vakarų Europoje, į istorija jis pateko Jono iš Jeruzalės vardu. Taip atsitiko dėl to, kad savo gyvenimo knygą „Slaptieji protokolai“ jis parašė per dvejus-trjus metus gyvendamas Jeruzalėje. Į Jeruzalę jis atvyko 1117 metais kartu su Kryžiaus žygių dalyviais, kurie atkovojo Šventąją žemę iš turkų. Gali būti, kad Jonas iš Jeruzalės priklausė dvasinei, ezoterinei Tamplierių ordino vadovybei. Jis mirė 77 metų amžiaus 1119 ar 1120 metais. Pagrindinis jo veikalas „Slaptieji protokolai“. Iki savo mirties Jonas iš Jeruzalės sugebėjo, be originalo padaryti dar šešias „Slaptųjų Protokolų“ kopijas. Jo darbas nebuvo veltui. Tris kopijas Jonas patikėjo saugoti Didžiajam Tamplierių ordino Magistrui.
Kitos keturios knygos „klajojo“ po pasaulį, tai dingdamos, tai vėl atsirasdamos. Viena iš jų pateko pas Nostradamusą dar iki jam parašant įžymiasias „Centurijas“. Lyginant abu tekstus, galima rasti nemažai panašių pranašysčių. Galime tik spėlioti, ar Nostradamusas įtraukė į savo tekstą Jono iš Jeruzalės vizijas, ar Dievas „padiktavo“ jiems abiems panašias mintis.
Po Tamplierių ordino sunaikinimo paslaptingai dingo ir Kristaus apsiaustas, kurį irgi saugojo Tamplieriai. Siekiant išgauti paslaptis ir užvaldyti Tamplierių nuosavybę žiauriai kankinant buvo nužudyta daugiai nei šešios dešimtys riterių.
Manoma, kad Vatikano bibliotekoje yra saugomas Jono iš Jeruzalės „Slaptųjų pranasysčių rejestro“ tomas.
Jono iš Jeruzalės „Slaptieji protokolai“ apima paties Jono iš Jeruzalės biografiją, kuris kryžiaus žygių metu atvyko į „Šventąjį miestą“. Kas buvo jono tėvai – nėra žinoma. Jis augo globajamas Benediktinų vienuolių Vezelio abatijoje, Burgundijoje. Jeruzalįje jis dirbo gydytoju. Jo sukurtus „Slaptuosius Protokolus“ sudaro 40 pranašysčių, surašytų eiliuota forma. Pati niūriausia jo pranašysčių dalis apima laikotarpį iki Aukso Amžiaus.
Vokietijos dienraštis „Rhein Main Tageblat“ rašė: „Visas tas siaubas, kurį pranašavo vienuolis vienuoliktajame amžiuje, kaip bebutų gaila, šiandien atrodo labai įtikinamai: „vaikų prostitucija, narkotikai, gyventojų perteklius žemėje, neapykanta užsieniečiams, etniniai valymai ir religiniai karai“. Savo vizijose Jonas iš Jeruzalės žino, kad egzistuoja Amerikos žemynas, branduolinė energija ir panašiai. Dar daugiau jis matė 2000 metų įvykius Izraelyje, aprašydamas „Riterius“ ginančius krikščioniškus maldininkus, vykstančius aplankyti Kristaus kapo. Jono iš Jeruzalės pranašystėse randame aprašytus piktnaudžiavimus genetika ir aliuzijas į šiuolaikinę elektroniką. Kaip antai „Žmogus negalės atskirti: kas egzistuoja, o kas ne“. Ateities žmogus tampa beverčiu. Viskas turės savo kainą. Žmogaus didybės manija, Dievo neigimas taps beribiai. Žmogus kentės nuo daugybės katastrofų.
Kaip minėjau, žinių apie Jono iš Jeruzalės gyvenimą nėra daug, bet yra viena legenda, kuri paaiškina, kaip atsirodo jo pranašo galios, kas saugojo jį ilgą laiką ir kodėl Dievo malonė jį paliko.
Pranašiški varnai
Pasak legendos, jaunystėje Jonas buvo riteris, dalyvavęs kryžiaus žygyje. Kartą, lydimas ištikimų tarnų ir vasalų, jis išvyko medžioti į kalnus, o ten, azartiškai persekiodamas grobį, liko vienos, ir tada jį užpuolė didžiuliai grifai, susisukę lizdus ant uolų. Iš pradžių Jonas nuo plėšrūnų gynėsi ietimi, bet greitai suprato, kad tai mažai padeda, ir išsitraukė kardą. Jam pavyko nužudyti kelis paukščius, kuriuos kiti grifai tuoj pat suplėšė į gabalus. Tačiau jie ne tik neatsitraukė nuo grobio, kuris parodė plieninius dantis, bet, priešingai, puolė Joną su dvigubu įniršiu.
– O Dieve! Ar aš turiu tapti šių niekšiškų būtybių grobiu! – apimtas nevilties mosuodamas kardu, maldavo riteris. Laukinėje ir apleistoje vietovėje nebuvo iš ko laukti pagalbos, išskyrus Dievą. Padėk man, Viešpatie! – lyg burtažodį kartojo Jonas, iš paskutiniųjų jėgų kovodamas su grifais.
Ir jis staiga išgirdo keistą triukšmą. Pakėlęs galvą grafas pamatė didžiulį paukščių būrį, kuris atrodė kaip juodas debesis – tai buvo dideli varnai. Mėlynai juodi, stipriomis letenėlėmis ir galingais aštriais snapais paukščiai krito ant grifų. Puolimas pasirodė greitas ir negailestingas – kai kurie grifai tuoj pat negyvi nukrito ant tarpeklio akmenų, o likusieji nusprendė sprukti. Juos nuviję varnai nutūpė ant vienos iš uolų viršūnės.
Dievas išgirdo mano maldas! Jonas nuslydo nuo balno ir parpuolė ant kelių, padėdamas priešais save kardą kaip kryžių. Ačiū Tau, Visagali Jėzau! – Netrukus atvyko jo ištikimieji vasalai, sunerimę dėl siuzereno dingimo, ir gerokai nustebo, išgirdę riterio istoriją ir pamatę grifų lavonus, o taip pat ant uolos sėdinčius varnus.
– Tai stebuklas! – pasakė vienas iš riterių. Turime padėkoti Viešpačiui.
– Be jokios abejonės, – linktelėjo Jonas. „Tačiau taip pat turiu padėkoti paukščiams, kurie mane išgelbėjo. Prisakau pastatyti ant uolos bokštą, kad varnos galėtų gyventi, perėti lizduose ir vesti jauniklius. O mano tarnai juos maitins kasdien. Tebūnie taip!
Praeitis laikui bėgant linkusi pasimiršti, todėl šiandien žmonės varnus dažniau laiko nelaimės pasiuntiniais. Tačiau senovės istorijoje jie visada buvo laikomi išmintingais paukščiais, palydovais ir Dievų pasiuntiniais. Būtent po bokšto pastatymo Joną pradėjo ėmė lankyti ryškios vizijos, kuriose jis matė artimą ir tolimą ateitį. Kronikos rašo, kad būtent jo pranašysčių dėka kryžiuočiai galėjo taip sėkmingai kovoti su saracėnais Šventojoje Žemėje. Kai kurie istorikai teigia, kad Jonas Vakarų lyderiams papasakojo, kaip užimti Jeruzalę, o ją užėmus buvo pavadintas Jonu iš Jeruzalės.
Štai Jūsų dėmesiui Jono iš Jeruzalės sukurtos pranašystės apie tolimą ateitį – mūsų trečiąjį tūkstantmetį.
JONO IŠ JERUZALĖS PRANAŠAVIMAI
1.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Visas auksas taps kruvinu. Stebintys dangų, matys ten pinigus, užėjęs į bažnyčia – sutiks ten prekeivius. Vasalai pavirs lupikautojais ir pinigų keitėjais, Kalavijas ims ginti Žaltį. Ir ugnis užsidegs, kiekviename mieste bus Sodoma ir Gomora, o vaikų vaikai virs raudonai įkaitusiu debesiu, jie iškels senas vėliavas.
2.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, žmogus gyvens žemėje, jūroje ir danguje. Jis duos įsakymus, nepaisydamas jokių ribų, sieks jėgos, lygios Dievo galybei. Bet viskas baigsis per naktį, jis siūbuos kaip girtas karalius, lėks kaip aklas arklys, o smūgių smūgiais jis varys arklį į nepraeinamą mišką, už kurio tako gale yra tik bedugnė.
3.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Visoje žemėje bus pastatyti Babilono bokštai, tai bus Roma ir Bizantija. Dykuma apims laukus, nebus Įstatymo visiems, kiekvienas turi savo, kaip ir visi panašūs į jį. Barbarai atims miestą, ir duonos neužteks visiems, ir žaidimų – ne visiems. O žmonės, neturintys rytojaus, užkurs didelį gaisrą.
4.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Badas ištiks daugelį žmonių, jų rankos nuo šalčio pamėls, žmonės trokš pamatyti naują pasaulį. Ir ateis pirklys, ir vaišins, ir siūlys nuodų. Tie nuodai sugadins kūną ir sielą, ir kas sumaišė savo kraują su jais, kaip žvėris spąstuose, pradės prievartauti ir žudyti, plėšti ir grobti ir gyvenimas taps amžina pabaiga.
5.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, visus apims aistros ir geismas, ir trauks vienas kitą kas kaip gali. Vyrai priims visas moteris be atrankos. O moterys, šėlstančios tuščiose alėjose, bus pasirengusios atsiduoti kiekvienam, pagimdyti vaiką, nežinodamos, kais jo tėvas. Mokytojas pamirš, kad jis yra mokytojas ir taps vienišu tarp visų. Žmonės pamirš tradiciją, jie praras įstatymą. Tarsi Mesijas nebuvo atėjęs, savo odą žmonės pakies į žvieries kailį.
6.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Senis užsinorės vaiko, tėvas nuplėš dukros garbę. Vyras užsinorės vyro, o moteris atsiduos visiems matant. Jų kraujas taps nešvarus. Ir blogis šliauš iš lovos į lovą, kūnas pažins visas pasaulio nuodėmes ir visą Žemės skausmą. Grimasos sukaustys jų veidus, negalia išsukinės jų kūnus. Meilė taps didžiausia grėsme tiems, kurie nėra tik kūnas sau.
7.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Balso, šaukiančio apie įstatymą ir priesaką, niekas negirdės. Balsas meldžiantis Kristaus malonės, bus tik balsas šaukiantis tyruose. Galingas naujų religijų srautas užtvindys viską. Netikras Mesijas suburs apie save akluosius. Ateis Blogis, ginkluotas kaip niekada anksčiau. Ir jis kalbės apie teisingumą ir teisę, jo tikėjimas bus karštas ir visą naikinantis ir keršys jis už kryžiaus žygius.
8.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Mirties griaustinis sprogs į žemę. Barbarai susimaišys su paskutiniu kariuomenės legionu, bedieviai įsikurs šventųjų miestų šventovėse, ir visi – po vieną – taps barbarais, netikėliais ir blogais. Žlugs tvarka ir teisė. Neapykanta, kaip liepsna sausroje, užvaldys žmones. Kareiviai bus mušami, bedieviai smaugs tikinčiuosius. Žiaurumas bus kiekvienoje širdyje ir kiekviename. Ir miestai kris.
9.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmonės paseks krauju ir tikėjimu. Bet ne vienas neužjaus, kankinamo vaiko širdies, išmesto kaip jauniklis iš lizdo, niekas neapsaugos jo nuo kaustytomis pirštinėmis apmautos rankos smūgio. Neapykanta užvaldys žemę. Niekam nebus pasigailėjimo – nei senam, nei vargšui, nei luošiems. Būstai bus sudeginti ir apiplėšti. Vienus žmones pakeis kiti, o visi nusigręš, kad nematytų išniekintų moterų.
10.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Visi žinos kas dedasi tolimiausiuose žemės kampeliuose. Matys vaikus, kurių kaulai kyšo po oda, o jų akyduobės pilnos kirmėlių, ir tuos, kurie šaudo juos kaip žiurkes. Žmogus tai matys, bet nusigręš – jam rūpės tik jo asmeniniai reikalai. Kaip išmaldą numes saują grūdų, nors pats miegos ant visokio gėrio prikimštų maišų. Ką jis davė dešinia ranka, tą atsiims kita ranka.
11.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmonės užsiims plačia prekyba. Ir kiekvienas daiktas ras savo kainą, mediena, vanduo. Niekas nieko negaus dovanų – o žvėrį bus galima tik nusipirkti. Žmogaus kaina nebus didesnė už gyvąjį jo svorį – kaip kiaulės kumpio gabalo. Kas paims ausį, kas panorės širdies, niekas nebebus šventa – nei gyvenimas, nei siela. Ginčai kils dėl jo kraujo, o kūną kaip dvėselieną dalinsis maitvanagiai.
12.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmogus pakeis Žemės veidą. Manys jis esąs miškų ir ganyklų šeimininkas, jis skris per visą dangų, suars žemes, vagos visas upes ir jūras. Bet Žemė pataps nevaisinga ir nuoga, oras degs ir vanduo smirdės. Gyvenimas vys – žmogus jau bus iššvaistęs visus Žemės turtus ir pataps jis vienišu vilku ir gyvens apimtas neapykantos.
13.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Netgi vaikai taps preke. Vieni bus paiimti tenkinti šlykščiam geismui, prisiliečiant prie jaunos odos. Su kitais bus elgiamasi kaip su niekingais gyvuliais. Neliečiamas vaiko silpnumas bus pamirštas, vaikystės paslaptis paskęs užmarštyje. Vaikas taps neišjodinėtu eržiliuku, paskerstu avinėliu, kuriam nuleistas kraujas. Ir žmogus žinos tik žiaurumą.
14.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmogaus pažiūros ir dvasia bus kalėjime. Jie prisigers ir nepastebės, kaip staiga pasaulio vaizdą, pakeis jo karikatūra ir atspindys kreivuose veidrodžiuose, ir elgsis su jais kaip su avimis. Tada sulėkę plėšrūnai ir paukščiai suvarys juos į bandą, kad būtų lengviau nuginti juos prie skardžio ir supjudyti tarpusavyje. Jiems nulups odą, kad perdirbti jų vilną ir odą, o jei žmogus tai išgyvens, jo siela bus sunaikinta.
15.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Valdys ponai be tikėjimo, engdami nekaltas ir bejėges tautas. Jie paslėps savo veidus ir savo vardus. Jų pilys bus paslėptos. Ir jie spręs kiekvieno likimą. Niekas svetimas nebus pakviestas į jų susirinkimą, kad spręstų žemės reikalus. Visi taps jų baudžiauninkais, nors ir manys esą riteriai ar laisvi vyrai. Ir jie kažkas išdrįs jiems pasipriešinti, bus sumušti, sunaikinti ir gyvi sudeginti.
16.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Pasaulyje bus tiek daug žmonių, kad palyginsime juos su skruzdėlynų, kurio viduryje įbesta lazda. Jie lakstys aplink , o mirtis traiškys juos kulnu, kaip erzinančius vabzdžiuis. Jie keliaus iš vienos vietos į kitą minioje, tamsi oda susimaišys su balta, krikščioniškas tikėjimas – su netikėliais, kai kurie iš jų skelbs žadėtąją taiką, tačiau visur ir visos gentys kariaus savo naujus karus.
17.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, žmonės norės peržengti visas ribas. Jauna mama taps žila kaip senė, žmonės privers gamtą palikti savo kelią, o šeimos – kaip sėklos, išblaškytos vėjyje, jau nebegalės susirinkti. Pasaulis taps visiškai kitokiu pasauliu. Kaip nuvarytas arklys, visi bėgs nesustodami kur kam atrodys geriau. Bėda tam, kuris prisiims pareigą valdyti šį žvėrį. Jis neras ten vadžių ir kris į kapu tapusią bedugnę.
18.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, žmonės nusisuks nuo Dievo įstatymo. Jie norės valdyti gyvenimą, kaip raitelis valdo žirgą, pasirinkti vaiką moterų įsčiose ir žudyti nepageidaujamus. Kuo taps žmogus, pamanęs, jog esąs Dievas ? Valdantieji užgrobs visas gėrybes ir geriausias moteris, o vargšai ir silpni – liks kaip galvijai. Jų apgailėtinos trobelės taps jiems kalėjimu, o baimė, kaip nuodai, sukaustys ir ės kiekvieno jų širdį.
19.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Gims tamsi ir slapta Tvarka, jos pagrindinis įstatymas bus neapykanta, o pagrindinis jos ginklas -nuodai. Jinai viešpataus Žemėje ir pareikalaus nesuskaičiuojamo kiekio aukso. Jos tarnai susijugs kruviname bučynyje. Teisūs ir paprasti žmonės, mokysis gyventi pagal tą baisų įstatymą. Pasaulio galingieji tarnaus naujajai tvarkai, vienintelis įstatymas pripažins šią Tvarką, nuodai pasieks netgi Bažnyčią, pasaulis eis pirmyn, tarytom su skorpionu bate po vidpadžiu.
20.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, daugelis žmonių, bus tvirtai surištomis rankomis arba vaikščios ratu tuščiomis akiduobėmis, nežinodami, kodėl ir kur. Jie neturės kalvių ten, kur anksčiau kalė geležį, nebebus ir laukų, kuriuos jie galėtų arti. Jie yra tarsi grūdas, kuris neišaugino varpos – ištirpę, nuogi, pažeminti ir beviltiški, ir seni, ir jauni, ir dažnai be pastogės, jiems bus tik vienas vaistas – pradėti karą. Bet pirmiausia jie sumuš vienas kitą ir visi ims nekęsti gyvenimo.
21.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, vandens, dangaus ir žemės ligos užpuls žmogų ir pakirs jį. Jis pradės galvoti apie tai, ką pats sunaikino, ir vėl pradės kurti bei saugoti, tai kas išliko. Jis bijos ateinančių dienų. Bet jau bus per vėlu – tankiu tinklu dykuma padengs žemę, vanduo nusileis taip giliai, kad atpildo valandą, jis viską suplėšys, prasidės baisus tvanas, žemė neteks rytdienos, ir oras suplėšys silpniausiųjų kūnus.
22.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Daugelyje vietų sudrebės žemė, miestai žus, prasmegdami į žemę. Viskas, kas kažkada buvo pastatyta be išminčių patarimo – viskas bus sugriauta. Purvas ir dumblas palaidos kaimus, žemė atsivers po naujais rūmais. Tačiau žmogus apsvaigęs nuo išdidumo, užsispyręs ir kietaktis, negirdės vėl ir vėl jam siunčiamų Žemės perspėjimų. Nauji gaisrai sunaikins naująją Romą, nepaisydami legionų, vargšai ir barbarai niokos ją ir jos apleistas pilis.
23.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Saulės spinduliai apdegins visą žemę ir oras nebegalės apsaugoti žmonių nuo Saulės ugnies, liks tik skylėta uždanga, ir deginanti šviesa išės akis ir odą. Jūra putos verdančiu vandeniu, ji užlies miestus ir upes, net žemynai nusileis po vandeniu, o žmonės bėgs į kalnus ir ten, pradėję daugintis, visiškai pamirš, kas atsitiko.
24.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmonių gyvenimas virs iliuzijomis. Jo prasmė bus paslėpta. Žmonės norės paliesti tai ko nėra gamtoje, norės eiti takais, kurie tėra tik miražas, matomas jų akimis ir savo sapnus jie priims kaip realybę. Žmogus nesugebės atskirti to, kas yra ir to ko nėra, jis pasimes klaidžiuose labirintuose, tie kurie sugebės valdyti iliuzijas, apgaus tikinčiuosius, o daugelis žmonių taps blogesni už niekingus šunis.
25.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žvėrys, kuriuos Nojus buvo paėmęs į savo laivą, pakeisti žmogaus valia, ištrūks iš žmogaus rankų. Bet kas pagalvos apie jų beprasmes kančias? Žmogus bus laisvas daryti viską, ką nori, ir daugybė jų bus nužudyta. Kuo taps žmogus, pakeitęs gyvenimo dėsnius, sumaišęs gyvą padarą į vieną molio gabalėlį? Ar jis yra Dievo vaikas, panašus į Kūrėją, ar velnio išpera?
26.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Reikės bijoti dėl žmogaus vaiko ateities – nuodų kupina neviltis tykos jo. Kiekvienas galvos tik apie save, o ne apie savo artimą, ne apie gyvenimo prasmę ir jo pabaigą. Jis bus dėl to bus persekiojamas, o tada jo kūnas taip pat taps pardavimo objektu. Visiems išlikusiems, kils grėsmė prarasti savo dvasią ir įgyti negyvą sielą. Jis gyvens žaidime ir mele, tikės jais, nes nebus šalia Mokytojo – to, kuris privalo išmokyti tikėtis ir gyventi.
27.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmogus pradės galvoti apie Dievą, nors pasirodys jis tik gimstant, vedamas pavydo ir pykčio. Ir vis dėlto jo ranka tvirta galia, kuria ji yra apdovanota. Kaip ir aklas Prometėjas, jis naikins viską aplink save. Savo sieloje likęs nykštuku, milžino jėga žengs į priekį milžino žingsniais, nežinodamas kurį kelią pasirinkti. Jo galva bus apsunkusi nuo žinių, bet nesupras jis, kodėl gyvena ir miršta. Jis mosuos rankomis kaip pamišėlis ir inkš kaip kūdikis.
28.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, žemės taps karo grobiu. Kitoje Romos sienos pusėje ir Romos valdomose žemėse, žmonės pjaus vienas kitam gerkles, visus apims genčių ir tikėjimų karas. Žydai ir Alacho vaikai, nepasiduos bandydami įveikti vienas kitą. Kristaus žemė taps mūšio lauku. Netikėliai visur gins savo idėjų grynumą. Abejonės ir jėga stos viena prieš kitą, o mirtis eis į priekį, kaip naujųjų laikų vėliava.
29.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, daugelis praras gyvybę, jie neturės nei jokių teisių, nei stogo, nei duonos. Jų kūnas bus nepridengtas ir išstatytas pardavimui, jie bus nuvaryti tolyn nuo gėrybių bokštų, link Babilono.
30.
Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmogus pateks į nepraeinamą tunelį, sustings iš baimės ir užmerks akis: jis neturės jėgų žiūrėti. Jį apims amžinas nerimas, kiekviename žingsnyje jis jaus baimę. Tačiau jis eis be miego ar poilsio. Bet jis negirdės garsaus ir stipraus Kasandros balso. Jam vis maža ir maža, jis norės vis daugiau ir daugiau, o jo protą aptemdys vizija, gyvenimo vaiduoklis. O tie, kurie tapo jo šeimininkais, apgaudinės jį, ir neteisūs ganytojai ves jo kaimenę.
31.
Kai eis prie pabaigos, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmonėms pagaliau atsivers akys, jie išsivaduos iš savo galvų ir miestų nelaisvės, galės matyti nuo vieno žemės krašto iki kito ir suprasti vienas kitą. Jie supras, užgavęs vieną, tu įskaudinsi kitą. Žmonės taps vienu kūnu, kiekvienas iš jų – maža jo dalimi. Kartu jie bus širdimi. Ir įvyks kažkas, kažkas gims – gims Didysis žmogus.
32.
Kai eis prie pabaigos, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmogus nugalės dangų, jis sukurs žvaigždes didelėje ir tamsioje jūroje, jis leisis į kelionę spindinčiu laivu, kaip naujasis Odisėjas, saulės draugas, į savo dangiškąją odisėją. Ir jis taps vandens valdovu, pastatys miestus jūros gelmėse, maitinsis jis jūros vaisiais. Jis gyvens visose didžiosios valstybės vietose, ir jam viskas bus leidžiama.
33.
Kai eis prie pabaigos, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmonės išmoks plaukti po bangomis, jų kūnas atsinaujins ir taps žuvimis. Kiti skris aukščiau nei paukščiai, jie sugebės nenukristi kaip akmuo į žemę. Jie bendraus tarpusavyje, jų dvasia atsivers visiems, jis galės priimti kitų žinutes. Ir dalinsis jie vienas su kitu savo svajonėmis ir gyvens jie tiek ilgai, kiek gyveno pats vyriausias iš žmonių – tas, apie kurį Šventasis Raštas.
34.
Kai eis prie pabaigos, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, Žmogus pažins visų daiktų dvasią: pažins akmenį, vandenį, gyvojo pasaulio esmę ir kito žmogaus žvilgsnį; Jis įsiskverbs į seniausių Dievų saugomas paslaptis ir atidarinės vienas duris po kitų eidamas tuo naujojo gyvenimo labirintu. Jis taps kūrėju, galingu ir nenumaldomu, kaip šaltinis. Jis apdovanos visus žmones žiniomis, o jo vaikai geriau nei bet kas anksčiau pažins žemę ir dangų, jo kūnas bus tobulas, jo dvasia apims viską ir užvaldys.
35.
…. nes Moteris ateis karaliauti aukščiausiu laipsniu; Ji nulems ateities įvykių eigą ir nurodys žmogui savo filosofiją. Ji bus šio tūkstantmečio motina, sekančio po mūsų tūkstantmečio. Po šėtono amžiaus, ji spinduliuos meilų motinos švelnumą. Po barbarizmo eros ji įkūnys grožį. Po šio tūkstantmečio einantis tūkstantmetis virs apšvietimo amžiumi: Žmonės mylės vienas kitą, dalinsis viskuo, svajos ir svajonės išsipildys…
36.
Kai pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmogus gims antrą kartą: Dvasia užvaldys visą žmonių bandą , ir kiekvienas taps visų broliu – ir tada barbariškumo laikas baigsis. Tai bus naujo tikėjimo gyvenimo metas, po juodų dienų to tūkstantmečio pradžioje, atėjusio po dabartinio tūkstantmečio, prasidės laimingos dienos, žmogus vėl eis jo vertu keliu. Žemė vėl pažins tvarką.
37.
Kai pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, keliai nuo žemės ir dangaus krašto ves į kitus, miškai užaugs ir taps miškais, dykumos praturtės švarumą atgavusiu vandeniu. Žemė taps sodu, žmogus pagerbs viską, kas gyva, pradės valyti viską, ką pats sugadino, laikys Žemę savo tėvyne ir išmintingai galvos apie ateinančią dieną.
38.
Kai pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, kiekvienas gyvens vienybėje su kitais, žinos viską apie pasaulį ir kūną, išsigydys ligas, dar iki joms pasirodant, ir kiekvienas taps gydytoju sau ir visiems kitiems. Jis supras, kad reikia pagalbos, kad visi galėtų eiti kartu, po tam laiko, kai buvo izoliacija ir šykštumas, jis atvers vargšams ir širdį, ir kišenę. Save jis suvoks kaip tvarkos sergėtoją visiems žmonėms, Ir štai tada ateis kitas laikas.
39.
Kai pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmogus išmoks duoti ir dalytis, karčios vienatvės dienos bus pamirštos. ir jis vėl patikės Dvasia, o buvęs barbariškumas bus visų niekinamas. Bet visa tai įvyks po karų ir gaisrų, visa tai kils iš apanglėjusių Babilono bokštų griaučių, O geležinio kumščio vis dėlto prireiks, kad iš chaoso kiltų tvarka, ir Žmogus butų nukreiptas teisingu keliu. Žmogus supras, kad visi padarai yra šviesos nešėjai, ir visus kūrinius reikia gerbti. Žmogus nugyvens ne vieną gyvenimą ir supras, kad šviesa niekada neužgęsta…
40.
Kai pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmogus žinos, kad jis yra Šviesos nešėjas ir kiekviena būtybė laukia jo pagarbos. Žmogus statys miestus danguje, žemėje ir jūroje. Jo atmintyje išliks tai, kas jam nutiko kažkada, ir jis žinos, kas jam nutiks toliau. Jis nebijos savo mirties – jo gyvenimas bus keletas gyvenimų, ir jis žinos, kad šviesa niekada neužges.
Parengė Kęstutis SKREBYS
2022.07.29; 18:00
