Kirgizijoje balandžio 6 dieną prasidėję masiniai neramumai peraugo į masinius ginkluotus susirėmimus tarp milicijos, kariuomenės bei protestuojančių piliečių. Tūkstančiai kirgizų reikalavo prezidento Kurmunbeko Bakijevo atsistydinimo. Prasidėjo kruvini susirėmimai, jau balandzio 6-ąją šalies teisėsaugos pareigūnai nušovė 15-a protestuotojų. Tai sukėlė masinį žmonių pasipiktinimą, spontaniškai peraugusį į gatvės mūšius. Susirėmimai su valdžia kilo visuose pagrindiniuose šalies miestuose. Teigiama, kad žuvo apie 100 žmonių, virš 1000 žmonių sužeista. Kol kas oficialiai pranešama apie 83 žuvusius asmenis, tačiau keliolika žmonių dingo be žinios, tame tarpe – ir 5 teisėsaugos pareigunai. Manoma, kad daugelis jų – žuvę.
Pagrindiniai neramumai prasidėjo balandžio 7 dieną. Tądien vyko daug susirėmimų: šalies sostinėje Biškeke sudeginta Kirgizijos Vidaus reikalu ministerija, Generalinės prokuratūros pastatas, padegtas ir prezidento K.Bakijevo namas. Pats K.Bakijevas pabėgo iš miesto. Minia Talaso mieste žiauriai sumušė vidaus reikalų ministrą Maldomusą Kongantijevą, po dviejų valandų jis mirė. Biškeke nušautas Kirgizijos generalinis prokuroras Nursanas Tursunkulovas. Iš kalėjimo buvo išlaisvinti kai kurie ten kalintys opozicijos lyderiai. Vienas is opozicijos lyderiu A.Beknazarovas pareiškė, kad jau atėjo laikas nuversti šią tironiską ir korumpuotą valdžią. Kariuomenė ir dauguma milicijos perėjo į sukilusios liaudies pusę. Tos dienos vakare suformuota Laikinoji vyriausybė, kurios vadove paskirta patyrusi politikė ir diplomatė R.Otunbajeva.
Ši revoliucinė situacija brendo nuo 2007 – 2008 metų, kai K.Bakijevas iš valdžios pašalino jam neįtikusius bendražygius, į daugelį atsakingų postų paskyrė savo giminaičius ir pradėjo opozicijos persekiojimą. 2009 metų gruodžio menesį įvyko keli mitingai, kurių dalyviai pareikalavo pažaboti korupciją ir nutraukti skurdinimo politiką. Kovo 17 dieną surengtas opozicijos kurultajus (pasitarimas), kurio metu nuspręsta, kad reikia pradėti rengti masinius mitingus ir reikalauti korumpuotos valdžios pasitraukimo. O radikalus islamo dvasininkas Abdula Jusupovas teigė, kad K.Bakijevas nepateisino liaudies lūkesčių, be to, anot jo „šio bedievio komunisto valdymas prieštarauja islamo tikėjimui ir Koranui“.
Kurmunbekas Bakijevas sovietmečiu dirbo gamyklose, iš pradžių Rusijos Kuibyševo mieste, vėliau Kirgizijos mieste Džalalabade, kur dirbdamas vienoje gamykloje ėjo ir partinės organizacijos sekretoriaus pareigas. 1995 – 2002 metais K.Bakijevas užėmė atsakingas valstybines pareigas, 2002 – 2002 metais ėjo Kirgizijos premjero pareigas. 2005 metų „tulpių revoliucijos“ metu, kai buvo nuverstas Akajevo režimas, K.Bakijevas iškilo kaip turėjęs daug ryšių ir rimtos įtakos atsakingose valdžios žinybose. Jis nesunkiai laimėjo prezidento rinkimus. 2005 – 2006 metais Kirgizijos premjeras generolas F.Kulovas ėmėsi griežtų priemonių prieš mafijos gaujas, bet tai nepatiko K.Bakijevui, kuris pradėjo trukdyti premjerui ir net pradėjo organizuorti prie F.Kulovą nukreiptą šmeižto kampaniją. Tada F.Kulovas atvirai pareiškė, kad K.Bakijevas remia mafijos klanus. Bet netrukus premjerui F.Kulovui teko pasitraukti iš posto. K.Bakijevas įsigalėjo Kirgizijoje, jo brolis ėmė vadovauti Valstybės saugumo tarnybai, atsakingas pareigas valdžioje užėmė ir K.Bakijevo sūnūs ir sūnėnai. Po sėkmingos revoliucijos balandžio 7 – 8 dienomis kai kurie valdžios pareigūnai pabėgo į Kazachstaną, o duomenys apie K.Bakijevo buvimo vietą prieštaringi. Kai kas teigia, kad jis slapstosi Kirgizijos pietuose esančiame Ošo mieste, bet gali būti, kad buvęs prezidentas jau pasitraukė į Kazachstaną. Teigiama, kad keli aukšto rango kirgizų saugumiečiai ir kai kurie aukšto rango valdžios pareigūnai pabėgo i Rusiją.
Laikinosios vyriausybes vadovė Roza Otunbajeva yra patyrusi politikė. Jai 60 metų, pagal išsilavinimą – filosofė. 1986 – 1991 metais ji ėjo Kirgizijos SSR užsienio reikalų ministrės pareigas. Kirgizijoje ji ėjo įvarias atsakingas pareigas: 1991 – 1993 metais užėmė užsienio reikalų minstro pareigas, 1993 – 1996 buvo Kirgizijos amsadore Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1996 – 1998 metais R.Otunbajeva vėl ėjo Kirgizijos užsienio reikalų ministrės pareigas, o vėliau pasitraukė iš šio posto, protestuodama prieš autoritarinę prezidento A.Akajevo politiką.
Šiuo metu Kirgizijoje gyvena 5,3 milijono žmonių. Kirgizai sudaro 70 procentų šalies gyventojų, uzbekai – 15,5 procento, rusai – 8, 2 procento gyventojų. Kitos didesnės tautinės mažumos – totoriai, uigūrai ir ukrainieciai sudaro po vieną procentą salies gyventojų, šalyje gyvena ir vokiečiai, kazachai, tadžikai, korėjiečiai, turkai, azerbaidžaniečiai. Apie 70 procentų šalies įmonių yra privatizuotos, o likusios – valstybines. Nemažai pelningų imonių valdo prezidento K.Bakijevo giminaiciai. Nuo 2000 metų Kirgizijoje aktyviai investuoja turkų, kinų, korejiečių verslininkai. Jie yra ikūrę stambius prekybos centrus, restoranus, valdo metalo apdirbimo ir maisto pramonės įmones.
Rusijos prezidentas Dmitrijevas Medvedevas pareiškė, kad jam kelia susirūpinimą padėtis Kirgizijoje ir išsiuntė į Kirgiziją 150 desantininkų, kaip teigiama – „Rusijos piliečių apsaugai užtikrinti“. Kai kurie Kremliui artimi rusų politologai teigia, kad su Kirgizijos valdžios nuvertimu susijusios kai kurių Vakarų valstybių specialiosios tarnybos, o kai kurie propagandos asai vis dar tyli ir nepareiškia jokios pozicijos.
Revoliucija nušlavė korumpuotą K.Bakijevo režimą. K.Bakijevas ir jam artimi valdžios veikėjai išdavė laisvės ir demokratijos idealus, grobstė valstybės turtą ir neregetai pralobo. Tuo tarpu didelė dalis Kirgizijos piliečių buvo pasmerkti skursti. Kirgizijos politologas Maratas Kazakpajevas pareiškė: „Žmonėms atsibodo skurdas ir korupcija, tai, kas dėjosi mūsų šalyje per paskutinius metus, buvo skandalinga. Kai kas teigia, kad Rusijos valdžia prisidėjo prie K.Bakijevo režimo nuvertimo, bet aš abejoju šia versija“.
Nuotraukoje: šiandien Kirgizijoje suformuota Laikinoji vyriausybė, kurios vadove paskirta patyrusi politikė ir diplomatė Roza Otunbajeva.
2010.04.11
