Kirgiziškos pamokos


Įvykiai Ošo ir Džalalabado mietuose parodė, kad Kirgizija, kaip ir dauguma buvusių sovietinės Centrinės Azijos valstybių savo istorijos pamokų neparuošė. Žinoma, didžiausią rolę suvaidino autoritariniai ar postautoritariniai režimai, sunkios sovietinės sistemos palikimas, kurio Centrinės Azijos valstybės niekaip nepajėgia nugalėti.

Visą situaciją galima nupasakoti ištrauka iš genialaus kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo biografijos. Jo tėvą, svarbų Kirgizijos SSR partijos veikėją, NKVD represavo 1938 metais.

O jį patį su motina, garsia kirgizų teatro aktore, deportavo į Kazachstano stepes. Panašus likimas ištiko ir kitus kirgizus. Į represuotų kirgizų žemes buvo atkeliamos kitos tautos. Sovietiniu periodu Kirgizija buvo labiausiai rusifikuota Centrinės Azijos respublika po Kazachstano.

Rusakalbiai joje sudarė apie 30 procentų visų gyventojų, tai yra miestai buvo beveik išimtinai apgyvendinti rusų tautybės žmonių, o į medvilnei tinkamas auginti žemes buvo keliami aplinkinių respublikų gyventojai. Pagal  1970 metų surašymą kirgizai savo Tėvynėje sudarė  43,8 procento. Neabejotinai tokia kolonijinė SSSR politika turėjo ir savų tikslų (skaldyk ir valdyk) ir paliko gausybę neišspręstų tarpetninių  problemų.

Kirgizai kaltina uzbekų mažumą užgrobus geriausias žemes, perėmus į rankas ekonominį šalies gyvenimą. Prieš pat riaušes ant uzbekų gyvenamųjų namų atsirado užrašai, pranešantys, kad ten gyvena uzbekai. Reikia pažymėti, kad pogromai buvo nukreipti išimtinai prieš uzbekus. Kitų tautybių gyventojai nebuvo liečiami. Pasak liudininkų, organizuotų marodierių grupių arsenale atsirado ne tik automatiniai ginklai, bet ir šarvuota technika. Uzbekų tautinė mažuma bando gintis, užtverdama kelius ir gatves barikadomis. Pagrindiniai uzbekų ginklai – akmenys ir lazdos, kitos parankinės priemonės. Nelabai tinkamos priemonės gintis nuo automatais ginkluotų marodierių. Žmonės bėga iš neramių rajonų. Pranešimai apie dalinę mobilizaciją į Kirgizijos armiją tik dar kartą demonstruoja riaušių mąstą.

Kirgizijos vadovės Rozos Otunbajevos kreipimasis į Rusijos vadovybę parodė viena – Rusija ligi šiol laikoma stabilumo faktoriumi postsovietinėje Centrinėje Azijoje. Šalia Kirgizijos esančiame Tadžikistane šios valstybės sieną (ir politinę sistemą) gina elitinė 201-oji Rusijos divizija, kuri suformuota išimtinai iš profesionalų. Tačiau Rusijos griežtas atsisakymas kištis į Kirgizijos vidaus reikalus rodo ir kitą dalyką – vadinasi, postsovietinę Centrinę Aziją jau įtakos zonomis pasidalino JAV, Rusija ir Kinija. Keista, kodėl Kirgizijos vadovybė kreipėsi pagalbos į Rusiją, o ne į JAV, kuri turi Kirgizijoje galingą karinę bazę Biškeke ir kontroliuoja vieną iš didžiausių ir moderniausių oro uostų visame regione.

Dar keistesnė aplinkinių buvusių sovietinių respublikų reakcija – neveiklumas. Nė viena šalis kaimynė nepasiūlė jaunai ir nepatyrusiai Kirgizijos vyriausybei paramos. Žinant, kad šiuo metu Kirgizijoje gyvena apie 14 procentų uzbekų ir 8 procentai rusų,  galimybė plisti tarpnacionaliniams neramumas išlieka labai didele.

Vienaip ar kitaip, Kirgizijai teks pačiai išspręsti tarpetninius konfliktus. Tai bus rimtas egzaminas, kuris parodys, kiek tvirta ir ryžtinga yra naujoji Kirgizijos vyriausybė. O kaip valstybė Kirgizija turi puikią perspektyvą. Tai rodo ne tik geopolitiškai puiki jos padėtis, bet ir naudingųjų iškasenų gausa. Viskas dabar priklauso nuo pačios Kirgizijos. Dabartinė postsovietinė Vidurinė Azija yra labai panaši į 1989 metų Jugoslaviją. Ir bet kokios užsienio jėgos įsikišimas gali susprogdinti tai, kas buvo išlaikoma vienu ar kitu atžvilgiu. Tai puikiai supranta tiek Kremlius, tiek Baltieji Rūmai. Užtektų nors vienai Vidurinės Azijos valstybei tapti pilnai islamiška, ir Kinija bei Rusija prie savo sienų turėtų tikrą parako statinę. Įsakymas šaudyti į marodierius rodo, kad naujoji Kirgizijos valdžia turi ryžto kovoti už savo valstybės stabilumą. Tačiau etninės nuoskaudos, riaušių žiaurumų pagimdyti mitai ir legendos neduos laisvo ir stabilaus gyvenimo. Centrinė Azija ankščiau ar vėliau turės radikaliais būdais spręsti ten vis kylančius tarpetninius konfliktus, kovoti su reakcingomis islamistų grupuotėmis, įgaunančiomis vis didesnį populiarumą  ir autoritetą vietos gyventojų tarpe.

Tokių skaudžių pamokų pilna visa postovietinės Vidurinės Azijos šalių istorija – ir kazachų tautos genocidas 1917 – 1922 metais, po to kolektyvizacijos sukeltas badas, bolševikų naudojama “išdegintos žemės” taktika kovoje su basmačiais (Vidurinės Azijos modžahedais), iš partinės nomenklatūros susiformavęs “elitas”, 1989 metų Ferganos slėnio žudynės turėjo įspėti naujų valstybių vadovus. Tačiau autoritariniai ar korupciniai, tokie kaip nuverstojo Kirgizijos prezidento Alijevo režimai, tam paprasčiausia neturėjo laiko.

2010.06.15

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.