Ką mes leidžiame su mumis daryti?!


Gedulo ir vilties diena Vilniuje. Nepriklausomybės aikštė. Pakyla ir gedulingai leidžiasi didžiulės valstbinės vėliavos. Kalba Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Groja  Lietuvos kariuomenės orkestras, žygiuoja Garbės sargybos kuopa. Einame į Aukų gatvę prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams. Vyksta okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimo ceremonija. Daug žmonių, daug jaunimo su baltais ir juodais popieriniais balandžiais, kurie renginio pabaigoje “sutupia” pievelėje tarp paminklų. Sakomos kalbos, giedamos giesmės.

Štai ką pasakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRC) generalinė direktorė, buvusi disidentė Birutė Burauskaitė. Beje, po renginio viena ausimi teko girdėti, kad kai kuriems valdžios žmonėms jos kalba nepatiko. O Jums?

Šiandieną jau retas lietuvis nežino 1940-ųjų birželio 15-osios ir 1941-jų birželio 14-osios datų reikšmės lietuvių tautai ir valstybei, tų skaudžių istorinių įvykių, kuriuos primena birželio vidurys. Tačiau gana dažnai pasigendama prasmingų akcentų, kad Lietuvos piliečių persekiojimas ir teroras prasidėjo su pirmąja okupacijos diena, t.y. ankstų 1940-jų birželio 15-osios rytą, kai, dar nepasibaigus SSRS Lietuvai paskelbto ultimatumo terminui, Raudonosios armijos būrys įsiveržė į Lietuvos teritoriją ir žiauriai nužudė Ūtos pasienio pareigūną Aleksą Barauską. Šis brutalus veiksmas atspindėjo Sovietų bolševikinės valdžios neapykantą, nukreiptą į Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes, kaip į laikinai prarastas teritorijas, taip pat į jų piliečius, savose nepriklausomose valstybėse gyvenančius žmones – kaip į priešus, kuriuos reikia naikinti žiauriausiais metodais, dvasiškai ir fiziškai.

burauskaite_2

Per 22 metus nepriklausoma Lietuvos valstybė užaugino ir subrandino piliečių kartą, kuri ir žiauriausiomis tremties ir lagerių sąlygomis neprarado krikščioniškųjų vertybių, puoselėjo tėvynės meilę, laisvės troškimą, šeimos tradicijas. Ar kas nors girdėjo, kad tremtinių šeimoje būtų nužudytas vaikas dėl nepakeliamai sunkių gyvenimo sąlygų? Nebuvo tokių atvejų, apie kokius girdime šiandien su paaiškinimais, esą motina nužudė savo kūdikį, nes gavo per mažą pašalpą. Tremtinės moterys paskutinį kąsnį atiduodavo savo vaikams, pačios mirė nuo išsekimo ir bado. Ar kas nors girdėjo, kad tremtinių vaikai vienas iš kito ką nors atiminėtų ar tyčiotųsi, kas šiandien yra tapę kasdieniniu reiškiniu? Į klausimą, kas tremtyje buvo sunkiausia moraline prasme, ne vienas tremtinys aiškino taip: buvo baisu ir nedora, bet tekdavo vaikus siųsti vogti lentgalių krosniai pakurti.

burauskaite_3

Galėtume kartu su mokslininke psichologe Danute Gailiene, tyrusia tremtinių ir politinių kalinių išgyvenimų, fizinių bei moralinių traumų pasekmes atskiriems  žmonėms, jų šeimoms, vaikų likimams. Ar žmones dar ir šiandien veikia ta baisi  praeitis, kur jų stiprybės šaltiniai, kas padeda nepalūžti, kaip dvasinės traumos veikia visuomenės atmintį, net dabartinį gyvenimą? Vertėtų dabartinei 40-mečių, 50-mečių kartai, ypač nepatyriusiems tremties ar kitokių represijų, paklausti: ką mes leidom ir leidžiam su mumis daryti? To, ką tremtiniai ir politiniai kaliniai, o vėliau – inteligentai, disidentai, kunigai, įvairios jaunimo pasipriešinimo grupės gynė ir laikė svarbiausiomis vertybėmis, mes dabar nuolankiai atsisakome vardan pragmatiškų ar kitų labai abejotinos vertės tikslų. Tremtiniai sunkiausiomis sąlygomis stengėsi, kad vaikai nepamirštų lietuvių kalbos, puoselėjo abipusia pagarba ir rūpesčiu pagrįstus šeimos santykius, tradicijų tęstinumą. O dabar jaunimas, ir ne tik, mėgdžioja sudarkytą ir vulgarią Ramanausko – Greitai kalbą, laiko šaunumu mėgdžioti anglakalbių pavardes ir vardus. Ne ką geriau elgiasi valdžios žmonės, brukantys į lietuvišką raidyną kitų kalbų raides. Ir tai daro inteligentai, kurie žino mūsų kalbos senumą ir unikalumą, bet sąmoningai daro jai nepataisomą žalą.

burauskaite_4

Prarasdami savo kalbą, šeimos vertybes, tradicijas palaipsniui prarasime ir tai, dėl ko kentėjo tremtiniai, politiniai kaliniai, dėl ko kovojo ir žuvo partizanai – tėvynę Lietuvą. Todėl atsigręžiu į jaunąją kartą, didžiuojuosi tais, kurie dalyvauja pilietinėse akcijose, moksleivių konkursuose, eina partizanų takais…  Šiandien, Gedulo ir vilties dieną, tikiu, kad jie neleis mūsų tautai išsivaikščioti, sieks neprarasti svarbiausių vertybių. Ir tai bus geriausias netekčių, kančių įprasminimas.

burauskaite_5

burauskaite_6

burauskaite_7

burauskaite_8

burauskaite_9

burauskaite_10

burauskaite_11

burauskaite_12

burauskaite_14

burauskaite_15

burauskaite_16

burauskaite_17

Vytauto Visocko nuotr.

2010.06.15

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.