Organizacijų – Kremliaus šalininkių veiklos draudimas Estijos teritorijoje pažeistų demokratinius principus, kurie mums yra šventi, tačiau priešintis nedraugiškos šalies viešųjų ryšių operacijoms informacinio karo aplinkybėmis paprasčiausiai būtina, – taip mano karinis istorikas Igoris Kopytinas.
Pastaruoju metu viešųjų ryšių erdvė tiesiog sprogsta nuo naujienų apie nuskriaustų „Impressum“ klubo svečių kreipimąsi į teismą ir buvusio KaPo bendradarbio Uno Puuseppo, kuris buvo parodytas per Rusijos NTV kanalą, šnipinėjimo skandalo detalių.
Tų įvykių kontekste Estija pateikiama publikai kaip maža agresyvi valstybė, ribojanti žodžio ir susirinkimų laisvę, veikianti pagal „užjūrio šeimininkų“ nurodinėjimus. Kas slypi už viso šio triukšmo, ir kaip Estija atsidūrė dėmesio centre?
Vadinamo mediaklubo „Impressum“ veiklą jau prieš keletą metų atskleidė žurnalistas Olegas Samorodnas savo knygoje „Dviveidis Impressumas“, kur argumentuotai įrodo, kad šią organizaciją remia Rusijos pinigai, ji dirba Rusijos interesams ir tikslingai diskredituoja Estiją bei Europos Sąjungą. Pačioje Rusijoje toks klubas, jeigu jis diskredituotų Rusiją už užsienio pinigus, jau seniai būtų uždarytas arba pavadintas „užsienio agentu“. Bet pas mus, Estijoje, viršenybę turi įstatymai, o ne emocijos.
„Impressum“ kviečia svečiuotis būtent tokius Rusijos ir Europos visuomenės bei valstybės veikėjus, kurie pateikia grynai subjektyvų vertinimą, skleidžia absurdiškas teorijas ir dėsto atvirą melą, kurio sąlyginė schema tokia: Estija – grynas tarptautinės politikos atsitiktinumas ir aplinkybių sutapimas, Estija turi būti dėkinga Rusijai už nepriklausomybę, Europos Sąjunga neišvengiamai suirs, JAV – agresyvi valstybė ir Estijai su Amerika nepakeliui, visa Estijos ekonomika orientuota į Rusiją ir be Rusijos Estija nesusitvarkys, Estija, kaip ir visos kitos posovietinės respublikos, turi lygiuotis į Maskvą ir vyresnįjį brolį rusą, ir tik čia išsigelbėjimas.
Kiekvienam, net pačiam neraštingiausiam žmogui, tokia schema turi atrodyti mažų mažiausiai kaip kliedesiai. Bet ne, šią schemą pastiprina Rusijos žiniasklaida, transliuojanti laidas ištisą parą daugybe dažnių visoje Europoje. Kaip tik ji tiražuoja melą ir gamina dezinformaciją. Jeigu tūkstantį kartų per parą kartosi, kad „Estija – fašistų valstybė“, tai tuo patikės ir vaikai, ir suaugusieji. Ir net tie, kurie čia gyvena, kurie visiškai aprūpinti, nebadauja, turi nuosavą automobilį ir būstą, vidutinį atlyginimą apie 1000 eurų ir dar gali visiškai laisvai kritikuoti Estijos vyriausybę.
Kaip sakė Estijos prezidentas Ilvesas interviu Rusijos opoziciniam televizijos kanalui „Dožd“, Estijoje galima išeiti į sostinės centrinę aikštę ir šaukti, kad prezidentas kvailys. Už tai nieko nebus, tai ir yra konceptuali laisvos demokratinės visuomenės pozicija. Todėl pas mus ir veržiasi rusų opozicionieriai, tokie kaip Troickis ir kiti.
Neįleido į Estiją, į klubo „Impressum“ „konferenciją“, „žymaus italų žurnalisto Džiuljeto Kjezos. „Ak, koks pažeminimas, koks teisių ribojimas“ ir t. t., šūkauja prorusiški aktyvistai. Kas toks Kjeza? Buvęs aktyvus italų komunistų partijos narys, Maskvos draugas, aktyviai palaikęs Rusijos intervenciją į Gruziją 2008 metų rugpjūty.
Tas pats ir su rusų akademiku Valerijum Tiškovu. Mokslininkas – ir staiga aktyviai kišasi į politiką, manąs, kad būtina linčiuoti Ukrainą, Gruziją ir net Estiją, turėdamas omenyje Šiaurės Rytus.
Kažką panašaus galima pasakyti ir apie kitus „Impressum“ „svečius“. Veiksmai, pavojingi šalies vientisumui, bet kurioje normalioje valstybėje baudžiami. Todėl jie visi ir nepageidaujami Estijoje.
Tačiau visi šie nuskriaustieji svečiai nenori su tuo susitaikyti. Jie skundžiasi teismui. Nepaisant nieko, jiems labai jau norisi patekti į tą „fašistinę Estiją“. Bet tiktai kam? Ką jie nori čia veikti, jeigu jie taip nekenčia mūsų šalies?
O dabar dar ir ta šnipinėjimo istorija per NTV, kurioje Estijos specialiųjų tarnybų išdavikas Unas Puuseppas pasirodo kažkokio Štirlico vaidmenyje. Metų metus jis sėdėjo apsimetęs techniku ir „nutekindavo“ slaptą informaciją Rusijos FSB.
Tik kaip techninis darbuotojas galėjo prieiti prie slaptų dokumentų ir kodėl staiga FSB nusprendė išslaptinti savo supersėkmingą agentą a là Richardas Zorgė? Paprastai specialiosios tarnybos neišslaptina savo agentų, tuo labiau, jei jie buvo tokie sėkmingi. Duomenys apie tokį „auksinį“ agentą turi būti saugomi FSB archyvuose įslaptinti dar dešimt metų po paties Puuseppo mirties.
Mano požiūriu, galima tik viena išvada: FSB, turinti operatyvinio darbo sunkumų Estijoje, nusprendė prasukti viešųjų ryšių operaciją, diskredituojančią ne tik Estijos specialiąsias tarnybas, bet ir pačią Estiją, pasirinkdama ją kaip pririštą šunį, tarnaujantį amerikiečiams, – tai tipiškas propagandinis sovietinės epochos štampas.
Tie paskutiniai skandalai man atrodo kaip vienos grandinės grandys iš Rusijos viešųjų ryšių operacijų srities, kuriais siekiama padaryti žalos Estijos įvaizdžiui. Be to, tokia viešųjų ryšių operacija pavojinga visai Estijos visuomenei, nes turi tikslą moraliai sutriuškinti ir destabilizuoti mūsų šalies vidaus politiką, kaitindami nacionalinius prieštaravimus.
Kaip atsispirti tokioms viešųjų ryšių operacijoms? Uždrausti organizacijų – Kremliaus šalininkių veiklą Estijos teritorijoje būtų būtina tik tokiu atveju, kai jos atvirai ragina imtis antikonstitucinių ir antidemokratinių smurtinių veiksmų valstybinei santvarkai nuversti ir prieš visuomeninę tvarką. Tai yra, uždrausti „Impressum“ negalima, nes tai apribotų žodžio laisvę. Taip pat nėra prasmės uždrausti Rusijos žiniasklaidos kanalų, nes demokratija, be viso kito, grindžiama ir laisvo priėjimo prie interneto principu.
Tačiau dar kartą gavus galingą Rusijos propagandos kirtį, gal vertėtų pagalvoti ir įsteigti valstybinę priešinimosi nedraugiškos valstybės viešųjų ryšių operacijoms įstaigą mūsų šalies gyventojų psichologinei apsaugai.
Informacijos šaltinis: Postimees.ru, Gazeta Pluss.
Straipsnio autorius Igoris Kopytinas yra TlU istorijos instituto doktorantas.
2014.12.28; 03:43
