Bandau suprasti kai kurių žmonių beveik patologiškos neapykantos baigiamiems atstatyti Valdovų rūmams priežastis. Net dabar, kai jau galima juose apsilankyti ir susidomėjimas iš tikrųjų yra didžiulis – pratęstas net ekskursijų rengimo laikas, vis dar esama manančių ir net raginančių imti juos ir nugriauti, esą taip bus pigiau ir geriau, negu rūmus įrengti.
Nesiimu komentuoti to, ko nepakankamai išmanau – būsimojo Valdovų rūmų interjerų apstatymo nesklandumų, antikvarinių meno kūrinių ir interjero įrangos įsigijimo principų. Manau, kad tai nelengvai ir ne akimirksniu sprendžiamas uždavinys, o dešimtmečius truksiantis procesas. Tačiau vertėtų apibendrinti kai kurias insinuacijas, susijusias su rūmų atstatymo istorija. Vis dar keliamas triukšmas ir bandoma įrodinėti, neva leidimas Valdovų rūmų statybai išduotas neteisėtai, nesant detaliojo plano.
Kadangi ta tema daug kas viešai ironizuoja, neprošal būtų visuomenei priminti, kad detalusis planas, tiksliau tariant, detalųjį planą atitinkantis teritorinio planavimo dokumentų paketas, kuriame suplanuotas Pilies sklypas ir numatytas Vilniaus pilies Žemutinių rūmų atkūrimas, yra seniai parengtas ir tebegalioja iki šiol. Kalbu apie Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektą (1988–1992), kurio Koncepcija ir Sklypų planas yra Vilniaus miesto savivaldybės patvirtinti 1995 m. kovą, t.y. laikais, kai dar nebuvo dabartinio Teritorijų planavimo įstatymo.
Sykiu buvo patvirtintos ir Senamiesčio tvarkymo ir statybos taisyklės. Ši medžiaga pilnai, būtent detaliojo plano lygmeniu, reglamentuoja visą galimą statybinę veiklą Vilniaus senamiestyje, išskyrus žemės paskirties keitimą. Nieko prieštaringo neteigia ir vėlesni dokumentai. Neatsitiktinai be jokių papildomų detaliųjų planų per pastaruosius 15 metų Senamiestyje buvo atkurta ar naujai suprojektuota ir pastatyta nemažai namų. Dėl jų architektūros ar atkūrimo metodikos, pagaliau dėl paties statybų tikslingumo reiškiama įvairių nuomonių, tačiau niekada nebuvo keliamas jų legalumo klausimas, dangstantis detaliojo plano trūkumu. Priminsiu kai kuriuos iš jų: taip atkurti du namai Didžiojoje gatvėje, Nr. 8 ir 10, greta Chodkevičių rūmų (daugelis jau užmiršo ir nebepastebi ar net nežino, kad keturis dešimtmečius jų čia nebuvo), taip iškilo du visiškai nauji stambūs namai Teatro gatvės rytinėje pusėje, virtinė namų Tymo gatvėje ir pagaliau 2005–2006 metais atkurtas visas Mėsinių, Dysnos ir Aukštaitijos gatvių ribojamas kvartalas. Ką tąsyk veikė šie legalumo apologetai, kodėl tylėjo visą dešimtmetį, tolydžio matydami tokį savivaliavimą Vilniaus senamiestyje, ir kodėl atsibudo tik bebaigiant mūryti paskutiniuosius Valdovų rūmų kuorus? Kažkaip nenuoširdžiai skamba tie priekaištai, tačiau pleištas į visuomenės sąmonę šios Lietuvai labai reikšmingos ir unikalios statybos atžvilgiu sąmoningai ir uoliai kalamas toliau. Ne tiek svarbu, ar detalusis planas parengtas, ar ne, nelabai rūpi, kokia tikroji rūmų interjerams įsigytų gobelenų, baldų vertė, – svarbiau kelti esminę abejonę, ar apskritai „mums“ reikalingi atstatomieji rūmai, sykiu paniekinant patį jų atkūrimo veiksmą.
Tiesą pasakius, regime keistai įdomų fenomeną: statyba, turėjusi tapti vienu iš mūsų tautą bent kiek vienijančių reiškinių, kuris sustiprintų jos savigarbos pojūtį ir pasitikėjimą savimi, o pats jau kelintą dešimtmetį vykstantis Vilniaus pilies pastatų restauravimo, konservavimo bei atkūrimo procesas – tam tikra atgimimo švente, gal net svarbesne už materialųjį rezultatą, virto daugiau paskirų asmenybių ar jų grupių nesusikalbėjimo ir visuomenės kiršinimo įrankiu. Tapo madinga į Valdovų rūmus badyti pirštu kaip į išankstinio blogio pavyzdį, kaip į patyčių objektą, ypač jei nori atrodyti modernus, inelektualus, nesentimentalus, pabrėžti, kad tavo požiūris nėra „siaurai nacionalistinis“, be to, tau rūpi valstybės iždo taupymas… Mat maždaug per penkiolika metų rūmams atkurti išleista net trečdaliu daugiau, negu kainuos naujoji Vilniaus gatvių šviesoforų sistema! Viešumoje visas šis triukšmas ypač sustiprėja prieš rinkimus arba tuoj po jų. Dabartinis Seimo pirmininkas vienoje pirmųjų savo kalbų irgi nesunkiai pataikė pirštu į dangų: pasirodo, Valdovų rūmais alkstančiųjų nepamaitinsi. Iš tikrųjų nepamaitinsi. Kultūra fiziškai, biologiškai niekada nieko nepamaitins – negi imsime valgyti simfoninio orkestro smuikus ir trombonus, siūdintis drabužius iš teatro dekoracijų, katilines kūrenti bibliotekų knygomis? O viena nauja politikė, įžymi gamtos ir kultūros vertybių sergėtoja, vos patekusi į Seimą, pirmiausia irgi ėmėsi svarbios ir sėkmingos taupymo iniciatyvos: nuo šių metų statybos sąmatos buvo nurėžta keletas milijonų, kad numatyti darbai nebūtų baigti ir liepos 6-ajai nebūtų atidaryta pirmoji ekspozicija. Vienas iš jauniausių, tikimasi, perspektyviausių Seimo narių jau žino, kad Valdovų rūmai – tai falsifikatas, juk jam teko pastudijuoti Kembridže. Visa tauta taip pat žino, kad savo visuomeninio ir politinio autoriteto likučius Valdovų rūmų atstatymui eikvojantis Algirdas Brazauskas yra buvusio tarybinio režimo nomenklatūros žvaigždė, o rūmų statyba jis taip rūpinasi tik todėl, kad įamžintų savo vardą – „pasistatytų“, įrengtų patalpas savo medžioklės trofėjams rodyti.
Tačiau visi pamiršo, kad 1987–1988 metais Atgimimo sąjūdis žymia dalimi prasidėjo nuo paveldosaugos iniciatyvų, o troškimas ir pastangos atstatyti Vilniaus pilies Žemutinius rūmus buvo bene svarbiausias veiklos akcentas. Architektūrinių eskizų pavidalu tokia vizija ir galimybė buvo pasirodžiusi dar 1984 metais viename iš architektūros konkursų. Tais laikais vieninga besijaučiančiai aktyviajai visuomenės daliai palyginti lengvai pavyko įtikinti „partiją ir vyriausybę“, o ypač vieną pirmųjų jos asmenų – Algirdą Brazauską imtis materialaus rūmų atkūrimo darbų. Iš tos Sąjūdžio užuomazgos radosi politiniai judėjimai, grupuotės, partijos, dalis žymių ir labai žymių politikų, kuriems rūmų atkūrimo viziją vėliau užgožė kiti, kur kas svarbesni – pačios valstybės atkūrimo darbai. O Brazauskas kartą jau įtikintas ir įsitikinęs, liko nuoseklus. Jei ne jo asmeninė parama ir pastangos, rūmų atkūrimo darbai tikriausiai būtų panašios būklės kaip ir Nacionalinio stadiono statyba. Gaila, kad prieš du dešimtmečius pasiektas visuomenės susitarimas ilgainiui taip išskydo. Tąsyk tarsi visiems buvo aišku, kad XVII amžiuje Maskvos kariaunos nuniokotas, o vėliau apie 1800 m. jau rusų valdžios galutinai nugriautas svarbiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statinys (vandalai užkariautojai visada siekia pažeminti pavergtą tautą ir valstybę) privalo kokiu nors pavidalu atgimti. Europoje turbūt nerasime nė vienos šalies, kur tokio lygmens pastatas nebūtų prikeltas, vos susidarius pirmai galimybei. Buvusioje „demokratinėje“ Vokietijoje šis karantinas užtruko 50 metų, o Lietuvoje – tai unikalu – kelis šimtmečius! Tačiau prabėgęs laikas pats savaime neatima teisės imtis tokio darbo ir tam tikru atžvilgiu atgauti prarastą garbę. Neįprastos aplinkybės tik suponuoja atitinkamos atkūrimo koncepcijos ir metodo pasirinkimą.
Arši diskusija prasidėjo būtent tada, kai nuo vizijų reikėjo pereiti prie konkrečių veiksmų ir darbų. Galima ir dabar manyti, kad pasirinktas ne pats teisingiausias atkūrimo metodas, kad jis nepakankamai objektyviai ir visapusiškai išdiskutuotas ir kad galėjo būti priimti labiau pagrįsti sprendimai. Galima aptikti projektavimo ir statybos klaidų. Rezultatas gal gerokai skirtųsi nuo dabartinio, jeigu, tarkime, Architektų sąjunga nebūtų užėmusi neigimo ir nebendradarbiavimo pozicijos. Kodėl taip įvyko, nesunku suprasti: šiuo atveju projektavimas yra ne architektūros kūryba, o daugiau mokslinis darbas, kurio garantuotai sėkmei kenkia ir duomenų trūkumas, o svarbiausia tai, kad tenka eiti nauju nežinomu keliu. Vis dėlto regint ryškėjančius pavidalus, akivaizdu, kad pasirinktoji atkūrimo kryptis pasirodė bent jau pateisinama ir kad tai taip pat yra metodas, tačiau, galutinio šio kruopštaus darbo rezultato teks laukti bent keletą dešimtmečių.
Nors pirmasis darbų tarpsnis nebuvo baigtas, kaip tikėtasi, iki liepos pradžios, tačiau statybos anksčiau ar vėliau vis tiek baigsis, nusistovės ir optimali, tinkamiausia Valdovų rūmų ekspozicijų ir kultūrinės veiklos programa. Dėl jos ne be pagrindo verda daug aistrų ir ginčų. Pagaliau ilgainiui, reikia tikėtis, atgaivintas ir restauruotas visas Žemutinės pilies pastatų kompleksas, pradedant Valdovų rūmais, baigiant Arsenalu, galės būti sujungtas į vieningą ir tikrai patrauklų kultūros ir muziejų centrą, skirtą tiek visuomenės švietimui ir laisvalaikiui, tiek tarptautiniam turizmui. Tai priklausys nuo mūsų organizacinių bei intelektualinių pastangų ir nuo gebėjimo bent kartais dėl ko nors susitarti.
Vytauto Visocko nuotraukoje: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų maketas.
“Kultūros barai”, 2009 m. Nr.7-8, tinklink.lt
2009.10.18
