Jau išdrįstam parašyti: „Polonizacija, rusifikacija, trijų raidžių kombinacija“, ir tai – šaunu, tačiau apmaudu, kad tai vyksta tik dvidešimt penktaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo.
Lietuvių ir kitų baltų (aisčių) asimiliacija panaudojant svetimą kalbą ir religiją bei iškraipant ar nutylint istorijos faktus truko keletą šimtmečių: nuo XI a. tai vykdė anksčiau apsikrikštiję (X a.) Lenkija ir Kijevo Rusia. Romos katalikų ir Bizantiškos krikščionybės varžytuves dėl įtakos sėkmingai panaudojo, anuomet dar turintys „milžinų dvasios“ (Vincas Krėvė), mūsų kunigaikščiai ir karaliai, sukūrę stiprias karines struktūras ir išplėtę Lietuvos karalystę ir kunigaikštystę nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Ar yra rusai? Deja, jų kalba parodo, kad asmens ruso pavadinimu nėra, o yra tik būdvardis – ruskij, ruskije – „imia prilagatelnoje“ – būdvardis, pridedamas prie vardo, pavadinimo ir atsako į klausimą koks? kokie?, bet asmens, tautos pavadinimo nėra?
Manytina, kad lietuviškai būtų tikslinga ir tikroviška vadinti: „rusiškas“ – būdvardžiu be tikrojo vardo, nes originalo kalboje jo nėra. Pati rusiška kalba mums parodo, kad tikrieji šios šalies vardai – tai asimiliuotos tautos, gentys (baltai, suomiai, tiurkai), pridengtos rusiškos kalbos skraiste. Prisimenu, kad mūsų senoliai nevadino: rusas, rusai, o vadino „ruskis“ arba dar tiksliau būtų „rusiškas, rusiškis“ ir taip turėtume lietuviškai vadinti, nes priešingu atveju iškreipiame tikrovišką istoriškai suformuotą pavadinimą.
Čia ir atsiveria žinojimas, kokiu būdu buvo sukurta ši imperija – asimiliuojant kitas tautas ir diegiant rusišką kalbą, kurios pradžia prasidėjo nuo skiepijamos Bizantijos krikščionybės religinės kalbos. O krinkant Sovietų sąjungai Maskvos propagandistai net įvedė papildomą terminą: „ruskojazyčnyje liudi“ – rusakalbiai žmonės, mat, jau vadinti „ruskije“ neužteko – atsirado dar daugiau kalbančių rusiška kalba, todėl ir tapo lyg „sviestas sviestuotas“.
Akivaizdus yra kalbos vaidmuo geopolitikoje, ir tai buvo naudojama per šimtmečius mūsų kaimynų Rusijos ir Lenkijos asimiliuojant autochtonų baltų gentis. Dar labiau kalbos veiksnys naudojamas informacijos amžiuje – dabar tuo naudojasi Rusija plėšydama Rytų Ukrainos žemes ir okupuodama Krymą. Šiam tikslui buvo panaudojami rusakalbiai žmonės.
Nepamiršta savo imperinių užmačių ir mūsų istorinė sesė Lenkija, jų politinės jėgos palaiko „kresų“ politiką, o vadovai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, reikalaudami keisti lietuvių kalbos raidyną (praktiniu požiūriu tai reikėtų paprastinti ir keisti lenkų raidyną, nes perkrautas įvairiais diakritiniais ženklais) ir vėl naudoti sulenkintus vietovių pavadinimus, nors esame lygiateisės Europos Sąjungos narės, kaip ir buvome virš 200 metų lygiateisės valstybės Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) sąjungoje.
Šiam iššūkiui turėtų oriai pasipriešinti mūsų išrinktasis elitas Seime ir pasiremti prezidentės nuostata bei daugumos piliečių nuomone, kad negalima valstybinės kalbos paversti politinių sandėrių įkaite.
Pagaliau, bet kokios nuolaidos, leidžiančios įrašus kitomis kalbomis Lietuvos piliečių dokumentuose bei vietovių pavadinimuose, sukeltų geopolitinę grėsmę ne tik Lietuvos valstybei, bet ir mūsų Baltijos kaimynėms Latvijai ir Estijai, nes tuo galėtų pasinaudoti Rusija, skatindama įvesti kirilicos raidyną, o gal net antrą rusišką valstybinę kalbą.
Lenkija ir Rusija veikia per absurdišką partiją – Lietuvos lenkų rinkiminę akciją (LLRA), sukurtą pseudotautiniu pagrindu, kurios vadas šmeižia Lietuvą tarptautinėje informacinėje erdvėje. Slovakija jau priėmė įstatymą, draudžiantį kurti partijas kitų tautybių pagrindu. Ar ne laikas mūsų Seimui pasekti Slovakijos pavyzdžiu?
Mūsų raidynas išreiškia visus garsus ir mums nereikia jo papildyti. „Kad taip yra, supranta ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, išaiškinęs, kad rašyti vardus ir pavardes tik valstybine kalba yra šalių vidaus reikalas, o piliečių teisės turėti įrašą nevalstybine kalba nėra ir būti negali“ – akademikas Zigmas Zinkevičius.
Kitataučių ir svetimų kultūrų masinio žmonių antplūdžio akivaizdoje, kuris gresia mažai tautai ir Lietuvos valstybei, žadina kiekvieną mūsų apmąstyti, kaip toliau gyventi, kokius reikalavimus kelti mus atstovaujantiems ir mūsų išrinktiems Seimo nariams. O mūsų Seimas gal dešimtmetį šokdinamas dėl valstybinės kalbos raidyno pakeitimo bei ypatingų nuolaidų lenkų kalba besimokantiems sudarymo. Tai yra diskriminacinių sąlygų besimokančių valstybine kaba sudarymas.
Kodėl kuriama segregacija mūsų teisinėje demokratinėje valstybėje, kurioje lenkų ir rusų tautybės dauguma jokio nei tautinio, nei etninio pagrindo neturi – jie nėra autochtonai ir pagal teisinį apibrėžimą nėra tautinės mažumos. Dauguma šių tautybių atstovų Lietuvoje atsirado okupacijų ir lietuvių bei gudų nutautinimo pasekmėje. Kalbu apie Šalčininkų ir Vilniaus rajonus. Lenkija ir vadinami lenkomanai turėtų jausti gėdą dėl šimtus metų besitęsiančią lietuvių ir kitų baltų asimiliaciją ir dėl savo kalbos brukimo vietoje gražios ir seniausios indoeuropiečių kalbos.
Elgiantis krikščioniškai jie privalėtų atsiprašyti už padarytas lietuviams skriaudas. Kokia ranka visa tai mums nurodo ir kodėl mūsų išrinktieji nesirūpina vienodomis švietimo sąlygomis visiems Lietuvos piliečiams?
Absurdiška, tačiau Lietuvos valstybėje vyksta lietuvių kalba besimokančiųjų diskriminacija, ypač tokia padėtis susidariusi Vilniuje. Valstybine kalba besimokančiose mokyklose klasės yra perpildytos, nes jose mokosi iki 30 ir daugiau moksleivių klasėje, o mokyklose, kuriose dalykai dėstomi rusų ar lenkų kalba – tik 15-20 mokinių klasėje.
Latvijoje jau keletą metų atliekama teisinga piliečių ugdymo tvarka: visose valstybinėse tautinių bendrijų mokyklose 60 proc. dalykų dėstoma latvių kalba. Dėl didesnio tautinio susitelktumo Latvija ir jos įstatymų bazė, įskaitant ir valstybinės kalbos įstatymo priežiūrą, tautybių švietimo standartus, labiau atitinka nacionalinės valstybės kriterijus.
Lietuvos vidaus politika šiuo aspektu yra netvirta, prieštaringa, todėl Lenkija, žvelgdama į dabartį savo istoriškai negarbinga patirtimi, Lietuvai taiko visiškai kitokią santykių politiką negu Latvijai, piktnaudžiaudama Lietuvos neryžtingumu ir politikų bei politologų vidaus ginčais dėl prioritetų.
„Latviai, krikščionėję protestantiškos vokiškos kultūros aplinkoje, nepatyrė žeminimo ar kalbos ignoravimo. Latvių ir vokiečių priešprieša buvo tik socialinė, ne lingvistinė ar konfesinė, todėl latviai kultūrėjo kaip latviai, o lietuvių ir latgaliečių valstiečių kultūrėjimo išankstinė (prievartinė – V. T.) sąlyga buvo lenkų kalba ir lenkiška savimonė.
Latviai tokio dvejinimosi išvengė, tad jų bendruomenė atrodo sutelktesnė ir atsparesnė dabartiniam slavų ideologiniam spaudimui. Latvijoje nėra nė vieno latvio istoriko ar politologo, palaikančio slaviškąją ar germaniškąją šalies istorijos interpretaciją. Lietuvoje, deja, turime ir politikų, ir istorikų lietuvių, pateisinančių ir platinančių rusiškąją ar lenkiškąją imperinę – aneksinę istorijos versiją.“
Laikas Lietuvoje pasekti Latvijos patirtimi ir valstybinėse mokyklose, kur mokosi tautinių bendrijų moksleiviai, dalykus dėstyti valstybine lietuvių kalba. Tikėtina, kad tokiu būdu išsispręstų ir lietuvių kaba besimokančių moksleivių diskriminacija Vilniuje.
Jau praėjo 25 metai po Sovietų okupacijos, todėl pilietiškumo ugdymas ir vienodų sąlygų sudarymas įvairių tautybių moksleiviams yra vėluojantis, bet būtinas. Laikas sekti kitų ES šalių pavyzdžiu ir visus Lietuvos moksleivius ugdyti Lietuvos piliečiais, kurie giliau pažintų Lietuvos kultūrą, istoriją ir mokėtų valstybinę kalbą. Nereikia pamiršti, kad Lietuvai gresia naujų imigrantų antplūdis, todėl ši integravimo būtinybė tampa dar aštresnė.
Vertinant kultūriniu aspektu bei terorizmo paplitimu Prancūzijoje ir kitose Vakarų valstybėse, būtina mesti multikultūralizmo modelį į istorijos sąvartyną. Neigiamą požiūrį į savo valstybę ir į jos istoriją formuojančios švietimo programos yra uždelsto veikimo bombos, lėtai ir užtikrintai dezintegruojančios tautiškai mišrias visuomenes.
Apgailėtina, kad mūsų tautiečių savos kultūros ir istorijos nepažinimas bei psichologinis nevisavertiškumas yra viena iš priežasčių glaustis prie stipresnių ir skaitlingesnių tautų bei emigruoti. Manytina, kad mūsų valstybės istorijos politikos nebuvimas ir jos nenaudojimas švietimo programose veda prie tautos savasties išplovimo ir valstybės nykimo. Tik kultūriškai integruotus ir valstybei lojalius piliečius ugdančios valstybės gali būti ramios, jog užkrosnyje neaugina teroristų. Dabar visi reikšdami skausmingą atjautą Paryžiaus aukoms turėtume nekartoti multikultūralizmo apžavų, o pasimokyti iš Prancūzijos padarytų klaidų.
Nuotraukoje: komentaro autorius istorikas, Vinco Krėvės memorialinio muziejaus Vilniuje direktorius Vladas Turčinavičius.
2015.12.05; 04:06
