Einame prie „bendros“ teisinės sferos, t. y. neliečiant to, kas susiję su baudžiamuoju persekiojimu už pačius teroro aktus nacionaliniuose įstatymuose.
Čia svarbu atsekti ir suprasti, koks terorizmo santykis su besiribojančiais pagal kilmę, bet nesutampančiais pagal pobūdį ir padarinius reiškiniais.
O taip pat įvertinti mūsų šalyje priimtas šių visuomenės aktyvumo sferų teisinio reguliavimo normas ir praktiką – įvairias skirtingų asmenų ir organizacijų formas.
ANTROJI TEZĖ
Visų pirma, koks priešinimosi vadinamajam ekstremizmui santykis su žmogaus teisių ribojimu kovos su terorizmu epochoje? Kodėl ir kam šios sąvokos sumaišomos net iki to, kad, pavyzdžiui, Rusijos įstatymuose ir juos taikant apskritai į neteisinį ekstremizmo apibrėžimą įeina „teroristinės veiklos vykdymas“.
Tik todėl, kad gyvenime jos „pereina“ viena į kitą (sunku užčiuopti ribas!?), arba remiantis tuo, kad paprasčiau iš pradžių ekstremistams priskirti žodžius, o paskui susieti jų viešą aktyvumą su teroristinių veikų grėsme ar buvimu – tada specialiosios tarnybos ir teismai atlygins jiems maksimaliai už valstybinės monopolijos privatizavimą.
Beje, nebūtinai už smurtą, o tik už pagrįstas ir nelabai pagrįstas abejones dėl valdžios organų noro ir galimybių „dirbti“ su terorizmo priežastimis, tvardytis priešinantis jam, nesusitapatinant per kontrterorą su tais, kuriuos jie be jokių ten teisių ar įstatymų „pribaigia išvietėje“ (rus. – močat v sortire).
Pastebėsiu, kad ne vyriausybėje dirbama arba bent jau kalbama kitaip, negu šalies viduje. Žinomoje Šanchajaus deklaracijoje ekstremizmas suprantamas žymiai pastebimiau, jau ir juridiškai konkrečiai – tik kaip smurto veiksmai arba raginimai jų imtis.
Antras šio plano siužetas – terorizmas ir separatizmas, kuris sąmoningai interpretuojamas arba kaip nusikaltimas ar jo rengimas, arba kaip kažkokia fundamentali „teisė… iki pat atsiskyrimo“. Abiem atvejais tai kartais iššaukia jėgos panaudojimą – prevencinį arba kaip atsakomojo pobūdžio priemonę.
Mūsų požiūriu, čia esama rimtų kliuvinių žmogaus teisių juridinėje paradigmoje, kurios pagrindą sudaro gal ir deramai nesuformuluota kolektyvinių ar grupinių teisių koncepcija, aprėpianti ir apsisprendimo teisę, kaltės=atsakomybės ir net bausmės priskyrimą ištisoms bendrijoms. Beje, tai liečia ir tas iš jų (etno-regionines, konfesines, socialines grupes, apskritai tautas), kurios žiūri į teroro panaudojimą kaip priemonę toms „apibendrintoms“ teisėms realizuoti, kaip ir tas, kurios, priešingai, tose bendrijose vienaip ar kitaip persekiojamos už „neatidumą“ grupinėms teisėms ar teisėtiems jų interesams.
Šiuo aspektu stalininio tipo valstybinis teroras prieš vadinamąsias „nubaustas“ tautas arba naũjosios europietiškos diskriminavimo pagal priklausomybę nurodytoms bendrijoms praktikos (esant baisiam metodų ir valdžios veiksmų pagrįstumo nesutapimui) ne taip jau nutolę nuo terorizmo, kuris primeta kolektyvinę atsakomybę ir išankstinę kaltę jo aukoms.
Juk „keršto terorizmas“ už prakeiktą praeitį iš esmės mažai tesiskiria nuo prevencinio bombardavimo tų vietų, kuriose buvo fundamentalistai, neva atsakingi už šiandienos teroro aktus – ir vieni, ir kiti eina paeiliui ir dažnai būna reikalingi visoms šalims pačių savęs ir kitokiems pasiteisinimams.
Kokia gi priežastis? Daugelis mūsų regiono šalių, tarp jų ir Rusija – kaip visuomenė ir valstybė, tebėra XX amžiaus pirmosios pusės šalis: jėgos apskritai ir valstybinės prievartos dalinai prioritetų prasme – daugelio demokratinių procedūrų ir pilietinių laisvių sąskaita.
Juk šiandien beveik kiekvieną didelio masto teroro aktą, kas tik už jo nestovėtų, lydi policijos operacijos ne tik nusikaltėliams gaudyti, o aprėpia neformalų dokumentų nemotyvuotų patikrinimų mechanizmą, remiantis tik sulaikomų asmenų fenotipu, nesankcionuotas kratas, neteisėtus sulaikymus, baudžiamųjų bylų klastojimą, žiaurų ir orumą žeminant į elgesį.
Tokiu būdu, iki teroro „renesanso“ XXI amžiaus pradžioje susiformavo praktika nacionalinio saugumo interesais aiškinti masinius (nors ir nebūtinai šiurkščius) žmogaus teisių pažeidinėjimus, trukdyti dirbti teisių gynėjams ir žurnalistams, taip pat ir ta dingstimi, kad jie tiesiogiai ar netiesiogiai remia teroristus ir visas jėgas, ardančias valstybingumą.
Yra ir dar vienas principinis momentas, ypač aštriai išryškėjęs kovoje su naujo tipo „sisteminiu“ terorizmu. Tai tas, kad apskritai valstybė arba jos konkretūs atstovai ne tik atlieka neteisėtus veiksmus, pažeidinėjančius žmogaus teises, bet ir, priešingai, nieko nedaro, t. y. nesiima būtinų bei teisėtų priemonių potencialioms teroro aukoms apginti, ypač pažeidžiamiausių kategorijų piliečiams – vaikams ar „mažoms“ gyventojų grupėms, arba tiems, kas tiesiogiai nukentėjo nuo teroro aktų.
TREČIOJI TEZĖ
Ir pagaliau būtina panagrinėti dar vieną klausimo aspektą – tą terorizmo tarptautinėje teisėje dalį, kuri liečia žmogaus teisių paisymą.
Ką galima išskirti kaip esminį dalyką šioje sferoje? Pirmiausia – šiandien terorizmas suprantamas kaip tam tikra tarptautiniu mastu pripažintų teisių pažeidimų, jų prevencijos priemonių ir bausmių visuma. O pačią terorizmo sąvoką sudaro objektyvių „veikų“ išvardijimas: sprogdinimai, padegimai, įkaitų grobimas ir pan.
Keliolika JTO specialių konvencijų skirtos pavyzdžiui, kovai su bombų ar kitokios formos teroro aktų vykdymu, taip pat ir su subjektyviomis terorizmo priežastimis – jo nusitaikymu paveikti valdžią ar atskiras gyventojų grupes. Beje, pati valstybės reakcija į terorą laikoma savigynos aktu, vertu JTO Saugumo Tarybos bei kitų tarpvalstybinių struktūrų sankcijų.
Čia pažymėsime, kad terorizmas nepriklauso „pagrindiniams“ nusikaltimams, kurie automatiškai pakliūna tarptautinės baudžiamosios teisės jurisdikcijai, net sukėlęs baisiausių padarinių – ar jis „privatus“, ar valstybinis. Tarptautinės teisės požiūriu, skirtingai nuo genocido, karinių nusikaltimų ar nusikaltimų žmonijai, o tuo labiau – agresijos, jis nėra specifinis nusikaltimas.
Tai yra patys teroro aktai atiduoti „išsipirkti“ nacionaliniam, o ne tarptautiniam baudžiamajam teismui, nes jo normos neturi baudžiamosios galios. Ir nors Tarptautinio baudžiamojo teismo Hagoje Romos statuto jurisdikcijai priklauso patys sunkiausi nusikaltimai, įvykdomi prie jo prisijungusių šalių valstybinės valdžios atstovų, tačiau kankinimai ar kitokie uždrausti teroro tipo veiksmai kol kas nepatenka į jų dėmesio lauką.
Gali būti, kad jeigu teroras vis dar priklauso vadinamiesiems „nevalstybiniams“ nusikaltimams ir, tuo pačiu, pakliūva į nacionalinės teisės jurisdikciją, tai ne tokia jau beprasmiška idėja, jog verta pagalvoti įsteigti tarptautinį visuomeninį tribunolą tokiems baisiems valstybinės „kilmės“ nusikaltimams. Ir nesvarbu, ar jie vykdomi vienokio ar kitokio režimo valdžios „sava iniciatyva“, ar jie vykdomi kontrteroro formatu.
Svarbu kas kita – kaip dirbs toks nevalstybinis institutas, kokie gali būti jo įgaliojimai ir procedūros, iš ko pavyks jį suformuoti, kiek jis gali remtis esamais tarptautiniu mastu pripažintais standartais ir normomis.
Todėl labai svarbu tas truputėlis, kas jau šiandien įtvirtinta teisėje ir gali nors šiek tiek padėti konkretiems žmonėms, taip pat ir patenkantiems į „kontrteroristinio teisės taikymo“ procesą. Teoriškai, šiuo požiūriu įdomūs du mechanizmai: JT organizacijos (Piliečių ir politinių teisių Tarptautinio pakto ir kelių pagrindinių JTO Konvencijų teisė, ir pagrindiniai JTO sutartiniai organai) ir Europos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gynimo Europos konvencijos teisė ir Europos žmogaus teisių teismas su jo teismo praktika). Šia prasme Europos Taryba vis dėlto yra veiksmingesnė organizacija.
Visų pirma, jos nariai vis dėlto vieningesni ir vienarūšiai, antra, ši organizacija ne grynai tarpvyriausybinė – jos aukščiausiąjį organą renka tiesiogiai 47-ių Europos šalių gyventojai, o tarpvyriausybinis sutarimas ten nėra lemiamas reikalavimas.
Sąlyginis Europos Tarybos vienarūšiškumas apsprendžia dar vieną dalyką: jo organų nutarimai yra labiau įpareigojantys, negu JT organizacijos konvencijos ar deklaracijos. Todėl Europos Tarybos strategija sprendžiant kovos su terorizmu teisines kolizijas yra ne vien moralinis veiksnys, bet ir „tarnauja“ teisės viršenybei, o ne politiniam ar jėgų tikslams. Šios strategijos principai buvo suformuluoti Europos Tarybos Ministrų komiteto Direktyvoje dėl žmogaus teisių paisymo kare prieš terorizmą.
Bazinis principas – savivalės draudimas. Visos priemonės, kurių imasi šalys kovoje prieš terorizmą, turi būti priimti paisant žmogaus teisių ir teisės viršenybės principo, atmetus bet kokią savivalės, diskriminacijos ir rasizmo formą ir turi būti deramai kontroliuojami. Jeigu naudojamos priemonės apriboja žmogaus teises, jos turi būti apibrėžtos taip tiksliai ir siaurai, kaip tik įmanoma, turi būti būtinos ir atitikti siekiamą tikslą.
Kankinimai, žiaurus ar orumą žeminantis elgesys ar bausmės absoliučiai draudžiami, bet kokiomis aplinkybėmis ir, konkrečiai, areštuojant, tardant ar sulaikant asmenį, įtariamą ar pripažintą kaltu dėl teroro aktų, nepriklausomai nuo aktų pobūdžio, kuriuos įvykdžius tas asmuo buvo įtariamas arba pripažintas kaltas.
Rinkti asmeninio pobūdžio duomenis leidžiama tik tokiais mastais, kurie atitinka tikslus, kuriems pasiekti tie duomenys renkami ir apdorojami, ir tik su sąlyga, kad visas procesas „kontroliuojamas nepriklausomo išorinio organo“ (apie išorinių organų nepriklausomybę galima pasakyti tik viena: įrodyti, kad jos nėra, bus mažų mažiausiai nelengva, bet štai įrodyti sekimo neatitikimą oficialiai iškeltam tikslui kartais gali būti šiek tiek lengviau).
Ne mažiau svarbios normos dėl pagrįstų įtarimų būtinybės areštui, nedelstinam sulaikytojo pristatymui teisėjui, dėl teisės užginčyti teismo tvarka laikant suimtą, bet jos vargu ar veikia svarstant „teroristines“ bylas posovietinėje teisenoje.
ES Direktyva primygtinai reikalauja nagrinėjant terorizmo bylas laikytis visų normų, liečiančių teisingą teisminį nagrinėjimą, nepriklausomą ir objektyvų teismą, sudarytą remiantis įstatymais, nekaltumo prezumpcija (mums, kaip aiškėja, tai gali būti aktualu).
Pripažįstama, kad leistini tam tikri kontaktų su advokatu apribojimai, ypatinga susipažinimo su bylos medžiaga procedūra ir anoniminių liudytojų išklausymas. Bet perspėjama, kad tos priemonės turi griežtai atitikti siekiamus tikslus ir jas turi lydėti kompensuojamos priemonės, ginančios kaltinamojo interesus ir garantuojančios, kad procesinių teisių esmė nenukentės.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: pranešimo autorius Valentinas Gefteris, Rusijos Žmogaus teisių instituto direktorius.
2012.06.26
