Neseniai Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė buvo susitikusi su Lenijos ambasadoriumi Lietuvoje Jaroslavu Čubinskiu (Jaroslaw Czubinski). Respublika.lt pranešė, kad susitikimo metu aptartas kultūros viceministro Edvardo Trusevičiaus vadovaujamos darbo grupės parengtas Tautinių mažumų įstatymas ir jo svarstymo eiga.
Turbūt daug kam netikėtai ambasadorius pasakė, kad toks įstatymas yra tik Lietuvos vidaus politikos reikalas, kad jo nebuvimas didelių problemų Lietuvoje gyvenantiems lenkams nekelia.
"Manome, kad šis klausimas yra Lietuvos Respublikos kompetencija, ne Lenkijos Respublikos. Negalime kištis į kitos šalies reikalus ir spręsti klausimus, kurie nėra Lenkijos kompetencija", – apie Tautinių mažumų įstatymą sakė J.Čubinskis.
Labai supratingas tas ambasadorius. Reikia apsimesti, kad Lenkija visai nesikiša į lenkų tautinės mažumos Lietuvoje konfliktą su valstybe, kurioje jie gyvena, tiksliau – Valdemaro Tomaševskio tautiniu pagrindu sukurtos partijos (LLRA), dėl lietuvių mankurtiškumo sugebėjusios petekti net į Seimą ir Vyriausybę, konfliktą. Ir štai toje Vyriausybėje Kultūros viceministras E.Trusevičius jau kuria tautinių mažumų įstatymą, pašiurpinusį net tuos, kuriems Pietryčių Lietuvos problemos nerūpi.
Tas projektas toks toli siekiantis, atvirai apnuoginantis LLRA autonominius siekius, kad įstatymo rengėjams teko atsitraukti ir laikinai grįžti prie senos 1991 metų Tautinių mažumų įstatymo versijos. Aiškiai persistengta. Tokie LLRA apsinuoginimai turėtų dar labiau atverti lietuviams akis ir sutelkti. Kada pagaliau liausimės įrodinėti, kad nesame kupranugariai? Perskaitykime neseniai išėjusią akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygą "Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas" (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013), kurioje įtikinamai papasakota, kaip ir kodėl ėjome į sunykimą, buvome lenkinami, rusinami, mažėjome, traukėmis ir iki šiol tebesitraukiame.
Reikėtų kažkaip priversti, kad šią knygą perskaitytų Tautinių mažumų įstatymo rengėjai, Seimo ir Vyriausybės nariai, Seimo pirmininkė ir premjeras… Gal pagaliau jie suprastų, kad trauktis jau nebėra kur, nes Kosovas arba Kalnų Karabachas ir Lietuvoje jau darosi visai ne utopija. Šiame konflikte nėra smulkmenų (kaip mums bando įteigti "Lenkijos advokatai"), neturime teisės leistis į klastingus kompromisus.
Ypač rekomenduočiau akademiko Z.Zinkevičiaus knygą europarlamentarui Leonidui Donskiui, kuris lapkričio 23 d. Vilniuje vykusiame renginyje vėl ir vėl giedojo iki šleikštumo atsibodusią giesmelę: mes, tik mes esame dėl visko kalti, mes "padarėme daug klaidų". Būtent šito Lenkijos ambasadorius, kalbėdamas apie Tautinių mažumų įstatymo projektą, ir siekė. Jūs patys pasirašykite sau nuosprendį, kaip visais laikais (šešis šimtus metų!) pasirašydavot, nuolat mažėdami ir nykdami. Patys save pasmerkit, nuteiskit, mes nenorim viešintis, teptis rankų, nes oficialiai esame "strateginiai partneriai". Ir klapčiukų vis atsiranda. Užgrobę valdžią, jie toliau mus naikina mūsų pačių rankomis.
Nesitikiu, kad intelektualusis L.Donskis skaitys rekomenduojamą akademiko Z.Zinkevičiaus knygą, todėl siūlau perskaityti bent kelias ištraukas apie mūsų, lietuvių, "kaltes" santykiuose su Lietuvos lenkais ir Lenkija.
XXX
Lietuvių ir lenkų nesutarimai tęsiasi jau daugiau kaip 600 metų, nuo pat karaliaus Jogailos laikų. Vadinamasis abiejų tautų "broliavimasis" visais laikais reiškėsi tik tarp perėjusių prie lenkų kalbos ir ilgainiui sulenkėjusių lietuvių ir tikrųjų lenkų. Nesulenkėję lietuviai kiek įstengdami vengė tokio pražūtingo "broliavimosi".
"Broliško" sugyvenimo rezultatai akivaizdūs: Lenkija pasiglemžė didžiąją Lietuvos senosios valstybės dalį, keleriopai padidino savąją valstybę, o Lietuva atitinkamai vis mažėjo. Kartu išaugo ir lenkų tauta, o lietuvių tauta visai sunyko. Tokiam "broliavimuisi" XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje galą padarė lietuvių tautinis atgimimas ir tautinės lietuvių valstybės sukūrimas. Tačiau jo recidyvai abiejų tautų bei valstybių santykiuose prasiveržia ir mūsų dienomis. (268 p.)
Dabartiniams pseudopatriotams nė motais, kad Vilnius ir Vilnija per visą savo ilgaamžę istoriją Lenkijos dalimi tebuvo, kaip jau ne kartą minėta, tik mažiau negu du dešimtmečius. To jiems užtenka šį kraštą paskelbti esantį lenkišku. (269 p.)
Lenkai piktam išnaudoja lietuvių savęs nuvertinimo kompleksą, sukeltą žiaurios sovietinės okupacijos, kuris ryškus net valstybės vyrų elgesyje, kai šie, stipresniojo išbarti, tuoj puola atsiprašinėti. Jausdamiesi daug stipresni lenkai verčia mūsų valstybės vyrus priimti Lenkijai palankius nutarimus, dalyti neįvykdomus pažadus ir panašiai.
Nepaisant praeityje patirtų nuoskaudų šiandien lietuviai su lenkais turėtų gražiai sugyventi. Bet tai būtų įmanoma tik abiejų tautų santykius grindžiant tiesa, o ne melu. Deja, Vilnijos lenkų pseudopatriotai apie tiesą nenori nė girdėti, ją giliai slepia net nuo savųjų piliečių.
Gerbkime save lenkais laikančių Lietuvos piliečių tautinius jausmus, bet neslėpkime nuo jų tiesos. Tegu lenkakalbiai sužino, kas buvo jų protėviai. Nenormalu, kad Valstybės išlaikomose lenkiškose mokyklose klastojama Lietuvos istorija. Vyriausybei nutarus įvesti jos mokymą lietuviškai (Punsko lietuviškose mokyklose Lenkijos istorija visą laiką buvo dėstoma lenkiškai), keliamas vos ne pasaulinio masto triukšmas. Lenkakalbiai Vilnijos gyventojai, kaip ir visi kiti Lietuvos piliečiai, turi teisę susipažinti su tikrąja, o ne suklastota Lietuvos istorija, platinama per lenkišką Lietuvos spaudą. Kaip atsvara turėtų būti leidžiamas ir toks laikraštis lenkų kalba, kuris skleistų tiesą, o ne melą.
Padėkine Vilnijos lenkakalbiams gyventojams ir apginkime juos nuo melo. Jie, kaip laisvos šalies piliečiai, turi teisę žinoti tiesą. Tada ir pavardžių rašymas lenkiškomis raidėmis savaime atkris. (269 p.ir 270 p.)
Reikia likviduoti Pietryčių Lietuvos k u l t ū r i n ę i z o l i a c i j ą, po karo visą laiką vykdytą partinės nomenklatūros ir lenkintojų, kurie ją paslapčiomis tebevykdo ir dabar. Rezultatas: šio krašto lenkai apie žemaičius žino mažiau negu apie turkus. Todėl būtina skatinti kitų regionų bendravimą su Pietryčių Lietuva, lenkiškų ir rusiškų mokyklų mokinių ekskursijas po visą Lietuvą, kad susipažintų su savąja valstybe ir jos istorija. Jokiu būdu neleistina Pietryčių Lietuvos izoliacia dirbtinėmis administracinio suskirstymo kliūtimis, nes tai vestų prie "autonomijų".
Kitų regionų žmonės irgi menkai tepažįsta Pietryčių Lietuvą, dažnai nepagrįstai smerkia jos gyventojus. Užmirštama, kad tai mūsų tautos ir valstybės dalis, kurioje išplito kitos kalbos. Tai nelaimingas kraštas, į kurį reikia žiūrėti atlaidžiai, su meile ir pagarba, vienodai kaip į dzūkus ar žemaičius. Pažinkime vieni kitus, tada savaime išnyks nepasitikėjimas. Dabar svarbiausia valstybę stiprinti, o ne suvedinėti sąskaitas su Želigovskiu.
Visomis išgalėmis reikia didinti lietuvių ir lenkų s a v i t a r p i o s u p r a t i m ą b e i t o l e r a n c i j ą. Gerbkime lenkų tautinę savimonę, o jie turi gerbti regioninį lietuvišką jos atspalvį, neužgožti jo importuotomis iš Lenkijos vertybėmis. Lenkams derėtų atprasti nuo perdėto pūtimosi, savęs aukštinimo ir lietuvių niekinimo. Būkime ir mes atlaidūs, nesmerkime beatodairiškai. Pietryčių Lietuvos kaimiečiai nekalti, kad jų tėvus ar protėvius okupavo ir sulenkino.
Kita vertus, nuolaidumas irgi turi ribas. Praeityje lietuviai per daug nuolaidžiavo kitataučiams, todėl patys vos neištirpo jų jūroje. Lietuviui nelengva suprasti savo valdžios rodomą pataikavimą. Nors prokuratūra, ištyrusi autonomininkų veiklą nustatė ją buvus antivalstybinę ir pasiūlė Teisingumo ministerijai panaikinti Lenkų Sąjungos registraciją, tačiau prieš rinkimus į Lietuvos seimą ji vis dėlto buvo perregistruota, o Vilnijos draugijai buvo iškelti neįvykdomi reikalavimai (atostogų metu per 6 dienas sušaukti neeilinį suvažiavimą), dėl kurių ši neteko teisės dalyvauti rinkimuose.
Būtina tenkinti tik L i e t u v o s l e n k ų poreikius. Mūsų Respublika negali tapti visų buvusios Sovietų Sąjungos lenkų centru. Lietuva nėra ir negali likti praeityje Lenkijos vykdytos imperinės politikos atpirkimo ožiu.
Reikia griežtai užkirsti kelią siekiui a t k u r t i p a d ė t į, b u v u s i ą L e n k i j o s okup acijos metais. Pietryčių Lietuvos mokykloms negali tikti Lenkijoje leidžiami istorijos vadovėliai, kol juose Lietuvai skaudūs praeities įvykiai nušviečiami atvirkščiai. Lietuvoje visos mokyklos, nesvarbu, kuria kalba jose mokoma, turi ugdyti lojalius ir aktyvius Lietuvos Respublikos piliečius. (275 p. ir 276 p.)
XXX
Džiugu, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) pasielgė principingai. Skelbiame kai kurias jos pastabas dėl E.Trusevičiaus pastangomis parengto Tautinių mažumų įstatymo projekto.
Pasisakydama dėl Tautinių mažumų įstatymo projekto VLKK pažymėjo:
1. Įstatymo projekto sąvokos turi būti suderintos su Valstybine lietuvių kalbos komisija Lietuvos Respublikos terminų banko (Žin., 2004, Nr. 7-129) nustatyta tvarka.
2. 14 str. 2 dalis „Tautinei mažumai priklausantis asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę (…) viešai pateikti ženklus, įrašus ir kito pobūdžio informaciją tautinės mažumos kalba“ neatitinka Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos (toliau – Konvencija) 11 str. esminės nuostatos, kad ta informacija yra privataus pobūdžio. Be to, įstatyme neturėtų likti tokių aiškiai neapibrėžtų sąvokų kaip įrašai.
3. 14 str. 3 dalis susijusi su Konvencijos 10 str. trečiosios dalies nuostata, kurioje kalbama apie asmens teisę tam tikromis aplinkybėmis gauti informaciją jam suprantama kalba. Įstatymo projekto nuostatoje vartojamos net trys skirtingos sąvokos – asmeniui suprantama kalba, gimtoji kalba ir kita kalba, kurią jie (=jis) moka. Tokios terminologinės painiavos neturėtų būti. Be to, valstybei gali būti nepakeliama finansinė ir organizacinė našta užtikrinti privalomą nemokamą vertimą ne tik į asmeniui suprantamą kalbą, bet ir į gimtąją ar bet kurią jo pasirinktą mokamą kalbą.
4. 15 str. 1 dalies nuostata, aiškinama to paties str. 2 dalyje (toks pateikimas abejotinas juridinės technikos atžvilgiu), kai kuriose savivaldybėse praktiškai įteisintų dvikalbystę, t. y. tautinės mažumos kalba jose įgytų oficialiosios kalbos statusą, o tai prieštarautų Konstitucijai. Reikalavimas suteikti teisę bendrauti tautinės mažumos kalba reiškia, kad savivaldybių darbuotojams būtų privaloma mokėti ne tik valstybinę, bet ir vieną ar kelias tautinių mažumų kalbas.
Be to, VLKK nuomone, netikslinga peržengti Konvencijos ribas. Konvencijos 10 str. nurodyta: „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jiems prašant ir jei toks prašymas atitinka realų poreikį, kiek įmanoma stengiasi minėtiesiems asmenims sudaryti sąlygas tautinės mažumos kalbą vartoti bendraujant su administracinės valdžios institucijomis.“
Oficialiame konvencijos aiškinime sakoma, kad ši nuostata neapima visų tautinėms mažumoms priklausančių asmenų ir viešosios valdžios santykių, ji taikoma tik administracinei valdžiai. Aiškinime administracinė valdžia iš esmės sutapatinama su ombudsmenų, t. y. nagrinėjančia piliečių skundus, institucija.
5. 17 str. 1 d. nuostata suformuluota netiksliai – topografiniai ženklai ir pavadinimai yra skirtingo lygmens sąvokos, todėl negali būti vardijami kaip lygiaverčiai dalykai.
VLKK taip pat kilo klausimas, kur ir kaip (išversti ar tik transliteruoti) būtų rašomi gyvenamųjų vietų, gatvių, viešojo administravimo subjektų pavadinimai tautinių mažumų kalbomis. Konvencijos 11 str. 3 d. nurodyta: „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, (1) remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o (2) prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis bei (3) atsižvelgdamos į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, (4) jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“ (sunumeruota ir pabraukta mūsų. – KK). Įstatymo projekto 17 str. jokių sąlygų nenurodyta.
VLKK atkreipė dėmesį, kad Konvencijos 11 str. 3 d. vartojama sąvoka tradiciniai pavadinimai, taigi šios dalies nuostata sietina su tautinių mažumų kultūros (taip pat kalbos) paveldo apsauga. Manytume, kad prie saugotinų vertybių neturėtų būti priskiriami nauji, jokios vartojimo tradicijos neturintys gatvių pavadinimai, kurie reikalingi tik administracinio teritorinio darinio valdymo ir administravimo reikmėms.
Be to, Konvencijos išaiškinimų 70 p. nurodyta, kad „leidimas turėti vietinius pavadinimus (…) nereiškia kokio nors oficialaus vietinių pavadinimų mažumos kalba pripažinimo“. Kelio ženklai ir gatvių lentelės yra valdymo ir administravimo elementai, todėl tai, kad juose pateikiami tik oficialieji Lietuvos Respublikos vietovardžiai, neprieštarauja Konvencijos nuostatoms.
Atvirkščiai, pavadinimai dviem kalbomis galėtų trikdyti policijos, medicininės pagalbos, gelbėjimo tarnybų veiklą, nes, pavyzdžiui, gatvių lentelėse teikiami verstiniai pavadinimai įvardytų kitą gatvę, jie nesutaptų su realiais (oficialiai registruotais) pavadinimais, t. y. Ąžuolų g. ir ul. Dębowa yra du skirtingi pavadinimai, jais negali būti įvardijama ta pati gatvė.
6. Daugeliui įstatymo projekto formuluočių trūksta tikslumo, aiškumo, išsamumo. Tekste gausu kalbos klaidų, ypač skyrybos.
XXX
Kelios ištraukos iš žiniasklaidoje pasirodžiusių Tautinių mažumų įstatymo projekto vertinimų. Šios ir kitos publikacijos byloja, kad mes neleisime politiniais sprendimais pažeisti Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos, lietuvių tautos interesų. Nei ponia Graužinienė, nei ponas Butkevičius santykiuose su Lenkija to neturėtų pamiršti ir nežadėti neįmanomų dalykų. Prezidentė Dalia Grybauskaitė nepamiršta, todėl taip įnirtingai puolama. Minėtame renginyje europarlamentaras L.Donskis kalbėjo, kad Vakarų Europoje vis daugėja baimių. Bijoma globalistų, bijoma emigrantų, bijoma musulmonų… Galvas kelia nacionalistai, fašistai, komunistai. Esą Rytų ir Vidurio Europoje tokių baimių dar ne tiek daug. Bet būtent jūs, klapčiukai, tas baimes ir sėjate, nes, "stipresniojo išbarti, tuoj puolat atsiprašinėti".
Lyginant su pavasarį teiktu Tautinių mažumų įstatymo projektu, atsiranda naujų, iš pirmo žvilgsnio neesminių, nuostatų, kurios kelia itin didelį nerimą įvertinus šiuo metu Pietryčių Lietuvoje esančią situaciją. Didžiausią klausimą keliantis pakeitimas – naujoje įstatymo redakcijoje išplėstas tautinės mažumos apibrėžimas, jai priskiriant ne tik Lietuvos Respublikos piliečius, bet ir nuolat gyvenančius Lietuvos Respublikoje asmenis.
Atrodytų, kad tai normali ir teisinga praktika. Tačiau pažvelgus į pietryčių Lietuvos problematiką ir vykstančius procesus, darosi akivaizdu, kad Tautinių mažumų įstatymas yra skirtas juos sustiprinti. Galima išskirti tris probleminius taškus:
(1) Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybes kontroliuojanti LLRA, įjungusi administracinius resursus, stengiasi, kad naujakuriai, atvykstantys į šias savivaldybes, nebūtų įregistruojami. Tai ypač aktualu Vilniaus rajonui, į kurį gyventi keliasi Vilniuje dirbančios jaunos lietuvių šeimos. Šie procesai „atskiestų“ ten gyvenančios lenkų tautinės mažumos procentą, todėl nėra palankūs LLRA.
Dirbtiniam procesui pasitarnavo ir Vilniaus mero Artūro Zuoko, kurio svarbūs koalicijos partneriai yra LLRA, palaiminta darželių reforma, kada šeimos, norinčios gauti vietą darželiuose, turi būti prisiregistravę Vilniuje. Šiame kontekste, Tautinių mažumų įstatymo 4 str. įtvirtinta nuostata „Draudžiama taikyti priemones, kurios dirbtinai keistų gyventojų procentinį santykį vietovėse, kuriose gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys“ atrodo kurioziškai.
(2) 2014 m. gegužės mėn. pasibaigęs žemės ūkio paskirties žemės pardavimo draudimui plačiai atvers duris kitų valstybių piliečiams atvykti ir gyventi Lietuvos teritorijoje. Gavę nuolatinio gyventojo Lietuvoje statusą, šie asmenys gauna teisę būti renkami į vietos savivaldą. Galime patys sau atsakyti į klausimą, ką reiškia Tautinių mažumų įstatyme įtvirtinta nuostata šiuos ne piliečius įtraukti į tautinių mažumų sąvoką, taip suteikiant jam teisę galimai atstovauti Lietuvos Respublikos piliečius. Pavojaus signalus sustiprina tai, jog įstatymo preambulėje nekalbama apie įsipareigojimą ir lojalumą Lietuvos Respublikai, jos Konstitucijai ir įstatymams, tik gaunamas teises.
(3) Natūralu, jog gausėjant kitataučių skaičiui ir taip gausiai tautinių mažumų apgyvendintoje teritorijoje, bendrą saviidentifikaciją formuojantys gatvių pavadinimai ar valstybinių institucijų iškabos, sustabdys ir taip sudėtingą šių piliečių integraciją į visuomenę bei nekurs įsipareigojimo Lietuvos valstybei jausmo. Kartu Tautinių mažumų įstatyme įtvirtinama tautinių mažumų teisė mokytis sava kalba (bei mūsų valdžios reveransai suteikiant egzaminų lengvatas taip iš pricipo diskriminuojant visus likusius Lietuvos piliečius) augina socialinę bombą, kuri gali pasireikšti daugeliui labai netikėtomis formomis. (Vytautas Keršanskas. "Naujas Tautinių mažumų įstatymas – kuriame naują Kosovą?", judėjimas "Dešinioji mintis", Delfi.lt, 213 09 27).
Dar nepriimtas Tautinių mažumų įstatymas sulaukia daug kritikos iš įvairių sričių specialistų – vieniems šio įstatymo nuostatos kelia juoką, kiti įžvelgia pavojus, kad, dirbtinai plečiant vienų tautinių bendrijų teises, kitos bus nepelnytai pažemintos.
Keistai juokingas įstatymas
„Šis įstatymas yra labai keistas – tautinėms mažumoms suteikia elementarias teises, kurias ir šiaip turi visi Lietuvos Respublikos piliečiai, nepriklausomai nuo to, ar priklauso tautinėms mažumoms, ar ne, – sakė istorikas Tomas Baranauskas. – Tad nelabai aišku, kam toks įstatymas apskritai reikalingas?“
Pasak T. Baranausko, įstatyme esama visiškai kurioziškų nuostatų. Pavyzdžiui, vienas straipsnis skelbia, kad „Tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi teisę užmegzti ir palaikyti ryšius su asmenimis, gyvenančiais kitose valstybėse, su kuriais juos vienija etninis, kultūrinis, kalbinis ar religinis savitumas arba bendras kultūros paveldas“.
„Skaitant tokias įstatymo nuostatas galima susidaryti įspūdį, kad jei tie asmenys nebūtų tautiečiai, tai bendrauti lyg ir negalėtų? Ar nereikės įstatymo, kuris reglamentuotų, kad Lietuvos santechnikai gali bendrauti su kitų šalių santechnikais? – ironizavo T. Baranauskas. – Tai kažkoks įstatyminis humoras.“
„O tos nuostatos, kurios paslepiamos po šiuo humoru, yra jau nejuokingos. Tarkime, draudžiama keisti procentinę tautinę sudėtį tuose rajonuose, kur gausiau gyvena tautinės mažumos, – stebisi T. Baranauskas. – Ką tai reiškia? Aš norėdamas apsigyventi Šalčininkų rajone jau keisčiau tautinę sudėtį? Gal ir ne, gal pavieniams asmenims apsigyventi ir neuždraustų. Bet jei kas nors norėtų įsteigti kokią gamyklą ir jai atsivežti darbininkų (o dar su šeimomis) iš kitų Lietuvos rajonų, tai jau būtų įstatymo pažeidimas.“
Jis priminė, kad visoje ES yra galimas laisvas asmenų judėjimas, o Lietuvoje gali atsirasti teritorijų, kuriose ši nuostata būtų ribojama. „Gal Vilniaus ir Šalčininkų rajonai ketina ne tik iš Lietuvos, bet ir iš ES išstoti“, – šaipėsi T. Baranauskas.
Dar viena įdomi nuostata yra ta, kad kiekvienas Lietuvos pilietis gali laisvai pasirinkti tautybę. „Galiu pasiskelbti zulusu ar papuasu ir tam nereikės jokio kilmės įrodymo“, – stebėjosi T. Baranauskas. (Rimantas Varnauskas, Alfa.lt, 2013 06 10)
Apie Edvardą Trusevičių – Lietuvos kultūros viceministrą, kuruojantį tautinių mažumų problematiką, rašiau šių metų pradžioje “Karšto komentaro” straipsnyje „Kam atstovauja Lietuvos kultūros viceministras?“. Tuomet jis aiškino, kad pagrindinė jo artimiausios veiklos užduotis yra parengti naują Tautinių mažumų įstatymą.
Praėjo beveik metai, ką nuveikė šis jaunas vyras jam pavestoje srityje? Liūdna pripažinti, bet rezultato, galima sakyti, nėra jokio. Tiesa, formaliai žiūrint, Kultūros ministerijos, o jei tiksliau – E.Trusevičiaus vadovaujamos darbo grupės parengtas Tautinių mažumų įstatymo projektas spalio 28 dieną pradėjo ilgą derinimų su įvairiomis žinybomis etapą, bet kol jis paklius ant Vyriausybės posėdžių stalo, o po to į Seimą, nutekės dar nemažai vandens Nemune ir Neryje.
Ne mažiau įdomu ir tai, kad šiuo metu Lietuvoje cirkuliuoja ar ne keturi šio įstatymo projekto variantai, tokioje konkurencinėje kovoje išvysti šviesą E.Trusevičiaus projektui šansų sumažėjo dar labiau. Tačiau prieš porą savaičių E.Trusevičius, kalbėdamas „Znad Wilii“ radijuje gana optimistiškai kalbėjo apie savo „kūdikio“ – naujojo įstatymo perspektyvą. Kuo grįstas jo optimizmas?
Žodis po žodžio E.Trusevičius pakilo iki aukštesnių apibendrinimų. Štai jo diagnozė dėl vis dar problemiškų tarpnacionalinių santykių Lietuvoje: „Jeigu politinėje arenoje būtų tik lenkai ir lietuviai, įtikinėti per daug nereikėtų. Jeigu neturėtume trečios jėgos. Politinėje rinkoje ji jaučiama. Nenoriu politikuoti, turiu susilaikyti nuo drąsios retorikos. Manau, kad visuomenės nuomonė ir klausytojai žino, apie ką kalbu“.
Iš tikro, paklauskime Nežiniuko balsu, apie ką kalba kultūros viceministras? Apie Lietuvos rusus? Bet jie yra lojalūs Lietuvai ir jokių problemų nekelia. Tai gal toji jėga už Lietuvos sienų, t.y. pati Rusija? Tuomet išeitų, kad ši valstybė skatina lietuvių ir lenkų nesugyvenimą, inspiruoja tarpnacionalinius konfliktus? Vėlgi neįtikėtina, nes žymiai paprasčiau Rusijai būtų skatinti lietuvių ir rusų, o ne lietuvių ir lenkų konfliktą.
Vadinasi ta trečiąja, priešiška Lietuvai jėga lieka Lenkija? Tai būtų visai neįtikėtinas pasažas iš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos deleguoto viceministro lūpų, kažin ką mano apie šį sensacingą vertinimą Lenkijos ambasadorius? Beje, E.Trusevičius šioje ambasadoje lankosi gana dažnai, todėl apie šios šalies politiką jis žino labai gerai. (A.Lapinskas "Kultūros viceministrui vaidenasi Norvegijos žudynės", Alkas, lt, 2013 11 22).
2013.11.25
