Į šiuos metus įžengėme, pasiryžę „tamsumas prašalinti“ ir nutvieksti šviesos, kurią skleidė prieš pusantro šimto metų gimęs mūsų tautos žadintojas Vincas Kudirka. „Ne vieną šventę ir jubiliejų padovanojusiais 2009-aisiais įsiklausydavome į 120 metų atlaikiusio „Varpo“ aidą. Lietuvoje tikrai neliko nei žilagalvio senelio, nei pradinuko, kurie nežinotų, jog mūsų Tėvynės vardui jau tūkstantis metų. Patys šventėme, rengėme parodas šalyje ir užsienyje, prisiminė kitų tautų žmones, nusipelniusius Lietuvai, gausinome bičiulių gretas už Lietuvos ribų.
Kauno m. savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka savo lankytojus ir svečius taip pat džiugino turiningais renginiais. Gražią spalio 27 d. popietę bibliotekos salė vos talpino šventiškai pasipuošusius žmones. Vakarą labai poetiškai vedusi Lietuvos universitetų moterų asociacijos prezidentė Dalia Poškienė pasveikino vilniečius, kauniečius ir visą Lietuvą ir pasakė, jog minėdami tūkstantmetę Lietuvos vardo istoriją, prisimename ir iškilius žmones, kurie prisidėjo prie jos kūrimo.
Šilčiausiai žodžiais buvo pasveikinta profesorė, habilituota daktarė Ona Voverienė, patriotinių renginių dalyvė ir organizatorė, paleidusį į pasaulį „naują kūdikį“ – knygą „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ („Mokslo aidai“, išleista autorės lėšomis, 637 psl.).
Profesorė padėkojo už garbę, kurią jai suteikė jos svajonių ir basakojės jaunystės miestas, surengdamas pirmąsias jos knygos sutiktuves.
Ši mokslininkės knyga – mokslotyrinės trilogijos paskutinė dalis. „Bibliometrijoje“ (1990) buvo išryškinti patys talentingiausi, atkakliausi ir produktyviausi 1945 – 2000 m. Lietuvoje gyvenę mokslininkai, kurie savo darbais sugebėjo prakirsti „geležinę uždangą“ ir kurie buvo cituoti Judžino Garfyldo (Eugene Garfield), išeivio iš Lietuvos, įkurtoje unikalioje mokslinių citatų rodyklėje.
Antrojoje knygoje „Lietuvos mokslinės mokyklos“ (2002) profesorė supažindino su tų talentingiausiųjų įkurtomis galingomis mokslinėmis mokyklomis.
Į paskutinę trilogijos dalį profesorė įtraukė mokslininkus, cituotus pasaulio mastu, ir mokslininkus, kurie kūrė Lietuvoje dvasinę kultūrą, t. y. humanitarus, istorikus, lituanistus, muzikologus, menotyrininkus – tuos žmones, „kurie kalbėjo, rašė ir kovėsi kaip liūtai dėl lietuvybės“.
Iš viso knygoje aprašyta 90 iškilių asmenybių. Profesorė visada kuo nors nustebins. Ši knyga daugelį knygų mylėtojų stebins autorės žinių universalumu. Juk didesnė jos pagerbtų mokslininkų dalis yra gamtos mokslų atsovai – medikai, matematikai, inžinieriai, biologai. Kalbėdama profesorė neslėpė savo didelės meilės chemikams, jų knygoje – net aštuonios biografijos. Kiek sėdėta bibliotekose, lesiojant straipsnius. Kad reikšmingiausius galėtum apibūdinti bent vienu sakiniu ir suvokti jų esmę, reikia susipažinti su organinės ir neorganinės chemijos pagrindais. Tas pats pasakytina apie kitų minėtųjų mokslų atstovus.
Humanitarų biografijose atsiskleidžia visapusiškas profesorės išsilavinimas ir jos ištikimybė didžiajai aistrai – tautiškumo, lietuvybės puoselėjimui. Autorė randa formą trumpai pasakyti svarbiausia, pavyzdžiui, akademikas Zigmas Zinkevičius 1992 m., skausmingai „atsitraukęs nuo rašomojo stalo, aktyviai įsijungė į politinę veiklą, kaip ir pokario rezistentai siekdamas sustabdyti tautos piktavalius nuo neseniai atkurtos Lietuvos valstybės griovimo“.
Citatų parinkimas dažniausiai rodo ir pačios mokslininkės susirūpinimą aptariamais klausimais – pavyzdžiui, jai, o ir skaitantiesiems, kartu su „Tautos dvasios riteriu“ akademiku Romaldu Grigu neapsakomai skaudu, kad savokos „tauta“, „tautiškumas“ kartais vertinamos kaip ekstremistiniai reiškiniai.
Kiekvienam asmeniui apibūdinti parinkta spalvingų poetiškų metaforų, taiklių citatų pačiame tekste , pavyzdžiui: M. Gimbutienė – „Mėlynoji paukštė sakalo žvilgsniu“; Meilė Lukšienė – „Švietimo reformos siela Atgimimo metais“; Napalys Kitkauskas – „Tautos istorijos žaizdų gydytojas“; Antanas Tyla – „Mokslininkas, su kuriuo galima eiti į žvalgybą“, Viktorija Daujotytė – „Savojo kalno viršukalnėje“, o jos veikla – intelektualinė ir moralinė labdara, savo straipsniais ji „šelpia laikraščius, žurnalus, leidinius ir leidinukus, kurie dėl savo neturto neprisišaukia rimtesnių talkininkų.“ Žymios literatūrologės pastebėjimai, kaip citatos, puošia ne vieną šios knygos biografiją.
Daugelis biografijų prasideda ar baigiasi poezijos posmais ar įsimenančiomis citatomis.
Ir taip visa knyga – kaip gyvi pro praeities rūko maršką išplaukia ir neblėstančia šviesa šviečia J. Balčikonis, K. Būga, J. Jablonskis, A. Damušis, N. Gaškaitė–Žemaitienė, Z. Ivinskis, Z. Januškevičius, J. Lebedys, J. Pikčilingis, E. Šimkūnaitė, V. Sezemanas, Norbertas Vėlius ir daugelis kitų Anapilin iškeliavusių mūsų tautos mokslo šventovės kūrėjų. Čia pat gražus būrelis dar ir šiandien uoliai vardan tos Lietuvos besidarbuojančių, kaip pasakytų politologas Vilius Bražėnas, tautos didvyrių ir didmoterių, be minėtųjų, Algirdas Avižienis, Jonas Kublius, Dalia Tamulevičiūtė, Vytautas Landsbergis, Rokas Rudzikas, Jurgis Brėdikis, Vyda Ragulskienė ir daugelis kitų.
Mokslininkę sveikino ir knygai gero kelio linkėjo bibliotekos direktorius Z. Vaškevičius,
Tėvynės pažinimo, Lietuvai pagražinti draugijos, Lietuvos moterų lygos, Lietuvos universitetų moterų asociacijos atstovai, Seimo narys Arimantas Dumčius. Mokslininkės knygą taikliausiai apibūdino vienas jos herojų, „dvasios aristokratas“ Romualdas Baltrušis. Savo įspūdingame pasisakyme jis pažymėjo, jog į šią knygą sudėta žmogaus kūryba, ir pavadino ją „dvasios ir proto kūrybos deriniu“.
Tautinės kultūros puoselėtojas ir gimtojo žodžio skleidėjas aktorius Tomas Vaisieta, nusilenkdamas profesorei už nuostabius darbus, jai padovanojo puokštę poezijos posmų –paskaitės kompoziciją „Tu esi moteris, motina“. Tarsi šiai mokslininkės šventei parašyti skambėjo žodžiai:
„Tu tokia šviesi, kad galėtum būt saule.
Tu tokia dosni, kad galėtum būti žeme“.
Panašiai, tik labai įtaigia mokslininkės kalba, kalbėjo ir Zonta International prezidente dr.Ina Dagytė. Jai teko recenzuoti pirmąją ir antrąją minėtosios trilogijos dalį. Autorės valia ji tapo viena iš jos trečiosios dalies herojų, kuri „aukštai iškelta galva, basa eina per stiklo duženas.“ Ina Dagytė, mokslo sociologijos pradininkė Lietuvoje, susirinkusiesiems padovanojo vaizdingą paskaitėlę apie komunikacinę erdvę ir jos konstravimą, susiedama ją su šios knygos sutiktuvėmis ir žinių, kurios yra šioje knygoje, palydomis į mūsų visuomenę. Mokslininkė kalbėjo apie simbolinį, vizualinį, įvykinį ir mitologinį komunikacinės erdvės konstravimo būdus, pažymėdama, jog pagrindinis simbolis, nešantis žinią apie autorės knygą, yra tauta, telkianti vėliavą, kurią labai garbingai yra iškėlusi profesorė.
Antrasis – vizualinis. Žvelgiant vizualiniu aspektu mums labai reikia šviečiančių žmonių, šviečiančių veidų, nepriklausomai nuo amžiaus ir nuo kitų parametrų. „Manau, kad profesorė yra tas šviečiantis veidas mūsų vizualinės komunikacinės erdvės konstravime“, – kalbėjo Ina Dagytė, susilaukdama pritariančių plojimų.
Trečiasis būdas konstruoti komunkacinę erdvę yra įvykinis, kuris ypač gerai yra išpuoselėtas žiniasklaidos, kuri geba net konstruoti įvykius.Pavyzdžiui, kuris nors laikraštis „nutaria“, jog per metus bus 15 padegimų, 16 išprievartavimų, tai tiek jų ir „bus“. Mes turime pasirūpinti, kad mūsų viešojoje erdvėje būtų ne asmeniniai, antraeiliai įvykiai, o būtų tikrai svarbiausi mūsų visuomenei įvykiai. Kalbėtoja dėkojo profesorei už rimtą žodį, „kad mes sužinome ne tik apie vienadienes žvaigždutes ir žvaigždeles, bet sužinome iš tiesų apie tuos žmones, kurie kuria Lietuvos dabartį ir ateitį.
Ir ketvirtasis komunikacinės erdvės konstravimo būdas yra mitologinis. Čia mes matome labai daug asmenybių, kurie nepaprastai daug dėmesio skiria mitui. Jų tarpe ryškia žvaigžde šviečia ir pasaulyje žinomas semiotikas Algirdas Julius Greimas, jo biografijai autorė suformulavo labai prasmingą pavadinimą – „Mokslas Tėvynės neturi, bet mokslininkų be Tėvynės nebūna“. Dr. Ina Dagytė įtaigiai paaiškino, kad mes visi dalyvaujame kuriant mitą apie šiandieninę Lietuvą. Ji priminė skaudžią tiesą, kad, anot vieno švedo diplomato, mes, latviai, estai ir lietuviai, jiems visiems turime pasakyti, kad turime savo intelektinę patirtį, kad įnešame į pasaulio aruodą labai daug svarbių dalykų: ir savo folklorą, ir savo meninius laimėjimus, ir savo mokslinius pasiekimus.
Baigdama nokslininkė palinkėjo, kad profesorės Voverienės trilogija kokiu nors formatu išeitų anglų kalba ir kad ji galėtų pasiekti skaitytoją visoje Europos Sąjungoje, ir kad kad šalia tos knygos būtų dar ir kompiuterinė plokštelė su profesorės įrašyta paskaita. Nes šiandieninėje aplinkoje konstruojant tą mitą nepaprastai svarbu ir matyti, ir girdėti.
Birutė Railienė, darbo ir knygos apie Andrių Sniadeckį autorė, padėkojo už tai, kad profesorė tapo jos mokytoja.
Pritardami kalbėjusiesiems palinkėkime naujai knygai ilgo ir gero gyvenimo, profesorei – kad nepailstų nešti tautą telkiančią vėliavą.
P.S. Gaila, kad prof. Onos Voverienės knyga nesusilaukė rėmėjų. Atsitiko taip, kad mokslininkė Nepriklausomoje Lietuvoje tapo persona non grata. Kada buvo kreiptasi dėl paramos knygai prieš keletą metų, kai valdė dešinieji, jai buvo pasakyta: „O kam tai Voverienei prireikė šito sovietinio periodo? Jinai juk mūsiškė! Kai sovietai atėjo, jie juk sunaikino visą prieškario Lietuvos mokslą, o mes dabar elgiamės kitaip.“ Kada atėjo kiti, sakė: „Voverienė šaunuolė, ji gana darbšti ir t.t., betgi ji arši landsbergistė ir mes jai dar duosime pinigus“. Todėl Voverienė, kadangi ji yra tvirtai suręsta žemaitė, ėmė ir išleido knygą savo lėšomis.
2009.12.03
