Rodos, penktus metus pora signatarų vis grįžta prie įrodinėjimų, jog paskutinis ginkluotos pokario rezistencijos Lietuvoje dalyvis – partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas – buvęs visai ne laisvės kovotojas prieš okupacinį režimą, o paprasčiausias kriminalinis nusikaltėlis.
Buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis ir LSDP garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas vieningai kaltina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC) klastojant tyrimus ir slepiant Siaubūno nusikaltimus bei reikalauja atimti iš jo kario savanorio teisinį statusą.
Šie kaltinimai ir reikalavimai keistai sutapo su įsibėgėjusiu teismo procesu, kuriame 1989 m. dar buvęs KGB generolas majoras, o 1990 m. – jau atkurtos Lietuvos vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis kaltintas, bet išteisintas dėl dalyvavimo operacijoje, pasibaigusioje A. Kraujelio žūtimi.
Nuo smulkmenų iki manipuliacijų
Visiems režimams dirbti mokėjęs M. Misiukonis išteisintas, jis nesprendė A. Kraujelio likimo, jo nežudė, operacija nebuvo siekiama jo mirties, o tik sulaikymo ir t.t. Įdomesnė teismo sprendime nurodyta priežastis – nepadaryta nieko, ko nedraudė veikos padarymo metu galiojęs, t.y. sovietinis-okupacinis LTSR baudžiamasis kodeksas.
Šiaip ar taip, išteisinus M. Misiukonį, ginčas dėl A. Kraujelio vertinimo nesibaigė – detaliais istoriniais argumentais vėl šaudosi abi pusės (J. Jurgelis ir Pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos pirmininkas G. Šidlauskas).
Ilgas ir nuobodžiu tapęs ginčas dėl A. Kraujelio kaip kario savanorio statuso pagrįstumo sukasi aplink itin skirtingus ir tarpusavyje prieštaraujančius liudijimus apie A. Kraujelio dalyvavimą partizanų išdavyste įtartos Gečių šeimos egzekucijoje 1949 metais.
Istorijoje galybė neatsakytų klausimų, nes skiriasi liudijimai apie tai, ar A. Kraujelis nušovė 9 mėnesį nėščią L. Gečienę, ar Gečių šeima išdavė partizanus okupacinėms karinėms pajėgoms. Pats LGGRTC iš pradžių teigęs galimą A. Kraujelio kaltę, vėlesniu tyrimu jį visiškai „išteisino“, o toks svyravimas tapo pretekstu įtarinėjimams ir spekuliacijoms faktais. Abiejų pozicijų argumentus dėl šio įvykio galima perskaityti aukščiau pateiktose nuorodose, tuo tarpu reikšmingesnės atrodo ilgalaikės šio ginčo pasekmės vertinant pačią ginkluotą partizanų rezistenciją.
Tai vis dėlto banditai?
J. Jurgelis, kaip ir anksčiau A. Sakalas, teigia, jog pagrindinis A. Kraujelio nusikaltimas – egzekucijų be teismo vykdymas, kurių jis galimai ne vieną atlikęs. Tokia egzekucija pagal tarptautinę teisę yra karo nusikaltimas. Nuosekliai iš tokio vertinimo seka, jog su okupacinio režimo kariais ir tarnautojais kolaboravusių asmenų nužudymuose dalyvavę partizanai – jokie laisvės kovotojai, o niekingi karo nusikaltėliai.
Iš esmės tai paties KGB veterano M. Misiukonio teiginių atkartojimas – A. Kraujelio esą ieškota ne kaip partizano, o kaip kriminalinio nusikaltėlio. Jei vis dėlto sugalvotume tikėti ir vadovautis KGB propagandos klišėmis, konkrečiai A. Kraujelio atveju lieka labai keista, kodėl jo visai ne kaip paprasto kriminalinio nusikaltėlio kūnas buvo paimtas iš mirties vietos, paslėptas ir iki šiol nežinoma jo palaidojimo vieta.
Vis dėlto atsiribojant nuo konkretaus atvejo, pati mintis, jog partizanai, veikę ypatingomis okupacijos sąlygomis, tebuvo kriminaliniai nusikaltėliai, tobulai atkartoja tai, kuo jau tada vietos gyventojus siekė įtikinti sovietinė valdžia ir ką noriai kartoja šiandieniniai propagandiniai Rusijos „istorikai“. Nėra abejonės, Rusija mielai sumokėtų už tokias išvadas, ištartas pačių lietuvių ir dar signatarų lūpomis.
Pusę amžiaus nesėkmingai okupantų kartotas melas apie banditus-žmogžudžius partizanus šiandien Lietuvoje skamba iš valstybės nepriklausomybę skelbusių signatarų lūpų. Net jei šie aiškinimai nesusilauks pritarimo Lietuvos visuomenėje ir akademinėje bendruomenėje, pats faktas, kad taip kalbama, yra didelė Rusijos istorijos politikos Lietuvos atžvilgiu pergalė. Būtų gerai, jog daugiau jie ir nelaimėtų.
„Daro iš išsigimėlių didvyrius“ – nebe marginalūs kaltinimai?
Jei partizanų vertimas banditais tebūtų pavienių garbaus amžiaus signatarų sapalionės, tai būtų galima praleisti pro ausis, nors atkreipti dėmesį verčia pats kalbančiųjų signatarų statusas.
Tačiau jie ne vieni. Internetinėse publikacijose cituota, o ir socialiniuose tinkluose norint surandama apie partizanus sakomų frazių, nuo kurių linksta ausys – partizanai virsta nusikaltėliais, žudikais, išsigimėliais, privartotojais ir t.t.
Neabejotinai neapykanta partizanams alsuoja gyvi nuo jų nukentėjusių kolaborantų ir išdavikų šeimų nariai, kaip žmonėms įprasta, artimo netektį keliantys aukščiau idealų ir principų. Šiuos žmones galima suprasti, bet ne pateisinti.
Juodinant partizanų veiklą plačiai taikoma demagoginė retorika, selektyvi faktų atranka, šiandienos kategorijų taikymas praeities įvykiams, kaip patikimi ir tinkami remtis šaltiniai pasitelkiami MGB-KGB dokumentai. Karą prieš okupacinį režimą siekiama vaizduoti kaip pilietinį karą tarp pačių lietuvių – palaikiusių ir nepalaikiusių „proletariato revoliuciją“ (ta pati taktika pasitelkiama perinterpretuojant 1919-1920 m. karą su Lenkija ir Vilniaus krašto okupaciją kaip tariamą senalietuvių ir naujalietuvių pilietinį karą).
Vilniaus universitete, vadovaujant liūdnai pagarsėjusiais teiginiais žymiam istorikui Liudui Truskai, parengta Mindaugo Pociaus disertacija, kurios pagrindu Lietuvos istorijos institutas 2009 metais išleido monografiją „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“.
Knygos turinys – ištisa kaltinimų partizanų nusikaltimais virtinė, paremta iš esmės čekistų ataskaitomis. Paties autoriaus teigimu, knyga gimė iš ankstyvo žavėjimosi partizanų istorija ir ja nesiekiama juodinti ar sumenkinti paties judėjimo, viso labo, neidealizuoti istorijos.
Lygiai to paties teigė siekiantys ir minėtieji signatarai. Kaip ir kam naudingos tokios knygos bei straipsniai bei kokios ilgalaikės jų pasekmės, geranoriški autoriai neįžvelgia.
Apibendrinant, Lietuvos valstybingumą delegitimuoti siekiančiai Rusijai, o ir bet kuriai kitai valstybei, netrūksta tikslinės auditorijos, su kuria būtų galima dirbti „informacinį darbą“. Netrūksta ir keistų, susimąstyti verčiančių detalių „antipartizaniškame“ sąjūdyje.
J. Jurgelis pats buvo narys Atkuriamojo Seimo sudarytos komisijos, kuri ir suteikė savanorio kario statusą A. Kraujeliui. Kas paskatino tokį „savalaikį“ apsigalvojimą po dešimtmečių tylos? Kaip ir kodėl „pribrendome“ minėtosios knygos apie tikrus ir tariamus partizanų nusikaltimus pasirodymui? Galiausiai, ar mus supa geranoriški atlapaširdžiai kvailiai, iš tiesų nesuvokiantys, kokius tragiškus padarinius gali turėti ir kokią naudą Rusijos propagandos mašinai neša jų „tiesos paieškos“ kreivai interpretuojant ir iškreipus pateikiant visuomenei seniai žinomus faktus?
Kaip turėtume vertinti partizanus?
Verta pabrėžti, kad ginčas šiuo atveju yra jokiu būdu ne dėl faktų, kur link jį bando kreipti pora signatarų, o dėl laisvės kovotojų veiksmų vertinimo. Nereikia turėti iliuzijų – partizanai linčiavo išdavikus ir kolaborantus, patys buvo budeliai ir teisėjai viename asmenyje. Apie tai netrūksta faktų ir kitose knygose.
Jei tokių veiksmų nepadarė A. Kraujelis, tai padarė ar ramiai stebėjo šimtai kitų partizanų. Visus, tiesiogiai prisidėjusius prie okupacinės valdžios tikslų įgyvendinimo, partizanai laikė teisėtais taikiniais. Taikos sąlygomis ir ypač šiandienos standartais galėtume juos vadinti nusikaltėliais.
Tačiau veikdami okupuotame krašte, negaliojančios (nes okupacinės) teisinės sistemos sąlygomis ir būdami vienintele suverenia Lietuvos valdžia (faktiškai būdami tiesiogine suverenumo išraiška, lygintina diktatoriaus valdymui senovės Romoje, kaip rašo Bernardas Gailius savo straipsnyje „Tautos suverenitetas Lietuvos istorijoje“), jie negalėjo ir negali būti vertinami šiomis kategorijomis.
G. Šidlauskas taikliai atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos teisėje laikoma, kad karo po karo (ginkluotos pokario rezistencijos) metu būtent partizanai buvo vienintelė teisėta Lietuvos politinė ir karinė valdžia, turėjusi pilnutinę teisę ją realizuoti.
Jei laikome, jog partizanai turėjo laikytis krašte primestos teisės ar negalėjo mirtimi bausti juos išdavinėjusių civilių gyventojų, bendradarbiavusių su okupacinėmis struktūromis, belieka visą partizaninį judėjimą nurašyti kaip banditus ir kriminalinius nusikaltėlius. Kaip mokė sovietinis istorijos pasakojimas, partizaninis judėjimas tokiu atveju suprantamas ne kova už nepriklausomybę, o nusikaltėlių gaujų siautėjimas.
Tikėkimės, tokio aiškinimo niekada nepripažinsime. Partizaninis judėjimas buvo išskirtinai skausmingas, tačiau kartu nepaprastai šviesus Lietuvos istorijos puslapis – kruvinų raidžių testamentas Pirmajai Lietuvos Respublikai, sugebėjusiai išauginti ištisą kartą jaunuolių, mylinčių Tėvynę labiau už gyvybę, ir pačiai Lietuvos valstybingumo idėjai, dėl kurios mirtį pasirinko dešimtys tūkstančių tautiečių.
Gėdingos yra bet kokios kalbos apie partizaninio karo beprasmybę, nes po to, kai be šūvio įsileidome okupacinę kariuomenę, tik 1941-ųjų birželio sukilimas ir partizaninis pogrindis buvo vienintelis įrodymas, jog Lietuvos aneksija neteisėta ir negali būti pripažinta. Nėra buvę aiškesnio plebiscito nei pokario gimnazistų išėjimas į miškus ginti Tėvynės.
Keista, o gal kaip tik visai ne, jog būtent šie du akivaizdžiausi tautos valios būti nepriklausoma pareiškimai XXI amžiuje po truputį tampa paniekos, istorinių falsifikacijų ir juodinimo visuomenės akyse objektu. Valstybėje nesant aiškios istorinės atminties politikos, lieka neaišku, kas turės juos apginti, jei reikės – ir nuo pačių signatarų.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Vytautas Sinica.
Informacijos šaltinis – www.propatria.lt
2015.02.05; 14:48
