Viešojoje erdvėje neseniai buvo paskelbtas interviu su Kultūros ministro patarėjumi, etnologu Imantu Melianu. Nors interviu nuskambėjo didelę klausytojų auditoriją turinčioje LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno laidoje “Įžvalgos”, niekas neatkreipė dėmesio į svarbiausiąjį diskusijos aspektą.
Kultūros ministro patarėjas I.Melianas kai kuriuos valstybei aktualius reiškinius šiandien traktuoja kiek kitaip, nei apibūdindavo juos prieš keletą metų, kai buvo įvardinamas ne etnologu, o “buvusiu VSD pareigūnu”. Mano supratimu, pasikeitimai – ganėtinai ryškūs ir svarbūs, kad juos derėtų pamiršti arba jų nepastebėti. Mat kalbama apie reiškinius, kurie gali kelti pavojų mūsų valstybei.
Taigi dabar Kultūros ministro patarėjas, etnologas tvirtina, jog Lietuvos lenkai mūsų valstybei nė kiek nepavojingi. Kaip nepavojingi dzūkai, aukštaičiai ar žemaičiai. Štai garsioji citata, kuri įsiminė. “Manau, kad Lietuvos lenkai kelia pavojų Lietuvai ne ką daugiau nei Lietuvos žemaičiai.”
Pirmasis įspūdis: šventą tiesą pasakė. Be abejo, Lietuvai jokio pavojaus nekelia nė viena etninė ar tautinė grupė. Tačiau tokiais atvejais visuomet būtina išlyga: etninės grupės ir tautinės mažumos nepavojingos tol, kol jomis kas nors nepradeda manipuliuoti arba jų dirbtinai įtakoti.
Tą išlygą buvęs VSD pareigūnas prieš keletą metų visuomet pabrėždavo. Nūnai šio svarbaus akcento I.Meliano kalbose vis mažiau ir mažiau. Šitaip tvirtindamas remiuosi ne vienu ir ne dviem interviu. Su I.Melianu pažįstamas daug metų. Išsamiai rašiau apie jo atleidimo iš VSD peripetijas, paskelbiau ne vieną jo straipsnį apie sudėtingus Azerbaidžano ir Armėnijos santykius dėl Kalnų Karabacho priklausomybės. Taip pat turiu paskelbęs keletą jo tekstų, kuriuose kalbama ir apie žemaičius.
Žodžiu, dar prieš keletą metų I.Melianas įrodinėjo, jog žemaičiai nekelia pavojaus tol, kol nepradedamos kurstyti jų separatistinės nuotaikos. Suprask, Žemaitija – ramus, tykus regionas. Bet bandymų žaisti žemaitišku išskirtinumu vis tik pasitaikydavo ir vis dar, deja, pasitaiko. Ir kai kurios žemaitiškos intrigos galbūt nėra visiškai nekaltos.
Perskaitykime, ką visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt dar prieš keletą metų tvirtino buvęs VSD pareigūnas I.Melianas. Štai citata iš straipsnio.
“Nerimą keliančios tendencijos atsirado XX amžiaus pabaigoje, kai susikūrė Žemaičių kultūros draugija. Žinoma, nėra nieko baisaus, kad ŽKD nariams buvo išdalinti „Žemaičių pasai”, kad prasidėjo žurnalo „Žemaitiu žemė” ir knygų žemaičių tarmėmis leidyba ir kad įvažiuojant į Telšius mus pasitinka užrašas „Telšė”. Blogiau tai, kad beveik visa Žemaitija 2002 metų Lietuvos prezidento rinkimuose vos ne vienbalsiai balsavo už kontraversiškąjį Rolandą. Paksą – suveikė „parapijinis” žemaitiškasis patriotizmas. Ne veltui a.a. Gintaras Beresnevičius pusiau juokais, pusiau rimtai rašė: „R. Paksą išsirinko tautinės mažumos – rusai, lenkai ir žemaičiai”.
Kur kas labiau odiozinė yra kita organizacija – Justino Burbos vadovaujama (irgi R. Paksą rėmusi) Žemaičių visuomenės parlamento taryba. ŽVPT atvirai skelbė separatistinius (ir antisemitinius) šūkius; jo veiklą finansavo tarsi respektabilus verslininkas – „HBH Žemaitija” savininkas. Dar vienas R.Pakso bendražygis – Egidijus Skarbalius užsimojo įkurti Žemaičių partiją. Nėra abejonių, kad labiausiai žemaičių separatizmu yra suinteresuota Rusija.
Šalia – Rusijos administruojama Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritis, latviškas Kuršas su daugiausia rusų gyvenamais Liepojos ir Ventpilio miestais, ir mūsų Klaipėda su 40 proc. rusakalbių gyventojų. Todėl „autonominė” Žemaitija neišvengiamai taptų Rusijos manipuliacijų įrankiu.
Galima įžiūrėti ir objektyvių atsirandančio žemaičių separatizmo priežasčių. Regionas, ilgą laiką kartu su Suvalkija ir Vidurio Lietuva buvęs kultūros pažangos likusiai Lietuvai pavyzdžiu, pastaruoju metu tampa banali periferija. Tai, kad valdžia nekreipia į tai jokio dėmesio, leidžia prognozuoti, kad žemaičių separatizmo problema gali komplikuotis. Šiuo metu daugumos žemaičių savimonė yra dvejopa – jie pripažįsta save lietuviais, bet kur kas kategoriškiau (lyginant su kitų Lietuvos etnografinių grupių atstovais) pabrėžia esą žemaičiai. Neretai galima sutikti žmonių, kurie pareiškia: „aš ne lietuvis, aš žemaitis”.
Pagaliau, atsirado asmenų, kurie pareikalavo, jog žemaičių tautybė būtų užfiksuota jų asmens dokumentuose. Demokratinė valstybė neturėtų varžyti tokių žemaičių savimonės apraiškų, juolab kad yra panašių pavyzdžių ir kitose šalyse: šlionzakai Lenkijoje ir moravai bei silezai Čekijoje. Įdomu, kad Moravijoje ir Čekų Silezijoje absoliuti dauguma žmonių visgi laiko save čekais, o Lenkų Silezijoje – lenkais. Ne kitaip būtų ir Žemaitijoje. Tokiu būdu galima teigti, kad žemaičiams, be visai Lietuvai būdingų savimonės tapsmo problemų, yra charakteringa lietuviškos ir žemaitiškos savimonių simbiozė, o kai kuriais atvejais – ir jų supriešinimas.”
Šią citatą aptikau prieš keletą metų viešai paskelbtame I.Meliano straipsnyje “LIETUVOS ETNINIŲ GRUPIŲ SAVIMONĖS RAIDA XX AMŽIUJE”. Mano supratimu, šios citatos autorius tvirtino, jog, susiklosčius nepalankioms sąlygoms, Žemaitija gali tapti problematišku regionu. Bet šiandien I.Melianas jau skelbia tarsi priešingai: “Lietuvos lenkai kelia pavojų Lietuvai ne ką daugiau nei Lietuvos žemaičiai”. Suprask – pavojaus jokio.
Diskusiją apie žemaičių separatizmo pavojus, kurie gali būti tikri arba tik menami, prisiminiau specialiai. Man regis, Lietuva vis dažniau ir dažniau save gėdingai apgaudinėja, apsimesdama nematanti pavojų ten, kur jų apstu. Galbūt taip elgiamės nevalingai, suprasdami, jog nepajėgsime pasipriešinti? O jei nepajėgūs likviduoti “konfliktinių situacijų”, vadinasi, kur kas patogiau apsimesti, jog jų nėra, nei prisipažinti, jog esame silpni?
Bet priešintis vis tiek būtina. Štai prieš keletą metų ginčijausi su Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininku Adu Jakubausku. Nesutarėme dėl požiūrio į 2009-aisiais išleistą mokslinę knygą “Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje”. Tąsyk nuoširdžiai džiaugiausi, kad galų gale Lietuvoje išleistas veikalas, pasakojantis maždaug apie du šimtus iš Lietuvos kilusių, su Lietuvos vardu susijusių totorių. Tuomet rašiau, jog kai kuriuos totorius Lietuva tikrai privalo gerbti bei prisiminti.
Tačiau tuo pačiu negalėjau nepastebėti, jog būta ir tokių totorių, kurie pasiaukojančiai gynė ne Lietuvos, bet Rusijos imperijos interesus. Kaip man, lietuviui, derėtų žiūrėti į tuos iš Lietuvos kilusius totorius, kurie, pavyzdžiui, rusų carams bei imperatoriams padėjo palaikyti nutautinimo, asimiliavimo, rusinimo tvarką okupuotose Europos šalyse, kariauti su turkais, prancūzais, japonais? Juk tokių generolų knygoje “Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje” aprašyta ne viena dešimtis. Iš viso – apie dvidešimt.
Mano nuostata buvo tarsi logiška: į tokius totorius norėčiau žvelgti lietuvio akimis, t.y. kritiškai. Bet Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas įsižeidė. Nors supykti, mano supratimu, neturėjo net moralinės teisės. Kas čia keisto, smerktino, jei mes, lietuviai, labiau gerbiame ir mylime totorius, kurie Žalgirio mūšyje kartu su mumis mušė kryžiuočius arba kurie mūsų sukilėliams padėjo priešintis caro žandarams, nei totorius, kurie buvo ištikimi Rusijos imperijos sargai? Deja, kai kurie totoriai man nedovanojo to “išsišokimo”. Po minėtos kritinės recezijos pasirodymo pastebėjau, kaip demonstratyviai nesu kviečiamas į totoriškus renginius. Nors anksčiau – kviesdavo. Taigi man, Lietuvoje gyvenančiam lietuviui, buvo subtiliai daromas spaudimas: mylėk visus totorius, net tuos, kurie kovojo ne lietuviškoje barikadų pusėje.
Na negaliu mylėti “priešingoje barikadų pusėje kovojusių totorių, tegul ir kilusių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės”. Mano supratimu, lietuviai neturėtų slėpti savo neigiamo požiūrio į Rusijos imperijos interesus gynusius totorius. Nejaugi ši lietuviška pozicija kam nors gali būti nesuprantama? Totoriai tegul gerbia visus totorius, lietuviai – tik Lietuvos laisvę gynusius totorius. Regis, dėl tokios nuostatos neturėtų pasitaikyti nesusipratimų, juolab – barnių.
Tačiau ši situacija, pasirodo, dvejopa. Kai kurie Lietuvos tautinių mažumų reikalais besidomintys pareigūnai skėsčiojo rankomis, perskaitę maniškę recenziją. Taip, Lietuvoje sukurta graži legenda apie totorius, ištikimus LDK tradicijoms. Taip, nepaisant gražių ištikimybės Lietuvai pavyzdžių pasitaikydavo ir išdavysčių. Tereikia prisiminti, kuo totoriai Lietuvoje dėjosi sovietmečiu – ogi rusais, baltarusiais. Lietuviais – žymiai rečiau. Tačiau buvau primygtinai paprašytas, jog, kitą sykį rašydamas neigiamą recenziją apie Lietuvos totorių bendruomenę, nepamirščiau – Rusijos ambasada Vilniuje tik ir laukia, kada mūsiškiai totoriai ims linkti ne Lietuvos, net ne giminingos Turkijos, bet Rusijos pusėn.
Beje, apie Lietuvoje gyvenančius turkus taip pat galėčiau tarti keletą buitinių pastebėjimų. Taip jau atsitiko, jog pamėgau turkiškus kebabus. Karts nuo karto pietauju vienoje Vilniaus kebabinėje. Būtent toje, kurioje kebabus gamina patys turkai. Turkams neturiu priekaištų. Jų gaminamas maistas – tikrai skanus. Ir nepasakyčiau, kad brangus. Tuo pačiu man labai svarbu, jog su manimi turkai kalba lietuviškai. Jie neblogai pramokę lietuviškai, mandagūs, dėmesingi. Tačiau sykį teko pasikalbėti ir su netoli minėtos kebabinės lietuviškoje kavinėje dirbančiu pažįstamu barmenu. Lietuvis barmenas skundėsi, kad kavinėms verkiant trūksta klientų. Ypač tokių, kurie, siaučiant krizėms, drįstų užsisakyti daugiau nei kavos puodelį ar alaus bokalą. Jis minėjo, kiek daug lietuviškų kavinių bankrutuoja arba pasiekusios ribą, kada iki bankroto tėra likęs vienas žingsnis.
Pasiteiravęs, o kas ištinka bankrutavusias lietuviškas kavines, sulaukiau nuostabą sukėlusio atsakymo: ten koją nedelsiant įkelia turkai. Nors kebabinės, pažįstamo barmeno žodžiais tariant, nėra labai populiarios. Jos vargu bau sulaukia tiek lankytojų, kad pačios pajėgtų išsilaikyti. Vadinasi, jas kažkas finansiškai remia? Pažįstamas barmenas tvirtino negalįs tiksliai pasakyti, kaip yra iš tiesų. Tačiau jis įtaria, kad turkiškas kebabines kažkas globoja. Ne veltui jų per pastaruosius metus Vilniuje išdygo kaip grybų po šilto lietaus.
Taigi štai dar viena situacija, kurią galima laikyti ir nepavojinga, ir nerimą keliančia. Be abejo, pigiai ir skaniai papietauti linkusiam vilniečiui nė motais, kur užkandžiauti – turkiškoje ar lietuviškoje kavinėje. Kad tik maistas būtų skanus, kad tik kainos nesikandžiotų, o barmenai būtų paslaugūs ir malonūs. Bet valstybininkui vis tik norėtųsi žinoti tikrąsias priežastis, kodėl kebabinės plečiasi, o lietuviškos kavinės – traukiasi.
Jei čia tik sąžiningos konkurencijos pavyzdys, – nieko smerktino. Bet jei čia esama dirbtinės konkurencijos, kuri iš rinkos išstumia Lietuvos verslininkus, – tada būtina susimąstyti. Juolab kad paskutiniai oficialiosios Turkijos pareiškimai byloja, jog šiai valstybei nusibodo tūnoti šešėlyje. Nūnai ji pretenduoja arabiškame regione tapti lydere, vis mažiau ir mažiau atsižvelgiančia į Europos Sąjungos ir Amerikos interesus. Turkija vis garsiau prabyla: jei Europai nereikalinga Turkija, Turkijai Europos tuo labiau nereikia. Tad Lietuvai derėtų žinoti, kokią politiką oficialioji Ankara ir oficialusis Stambulas braižys Baltijos šalyse. Juk toji politika gali tapti mums palanki arba nepalanki.
Deja, tą mes vargu ar pajėgūs išsiaiškinti. Suprasime tada, kai jau bus per vėlu ką nors keisti? O jei ir bandysime suvokti esmę, visuomet atsiras lietuvių, kurie kaišios pagalius į ratus. Vaizdžiai tariant, labai garsiai šauks, esą “Lietuvos lenkai kelia pavojų Lietuvai ne ką daugiau nei Lietuvos žemaičiai”. Suprask, nekelia jokio pavojaus ir turkiški kebabai.
Šitaip primityviai tvirtinantys tautiečiai visuomet bandys perrėkti tuos lietuvius, kurie nenorėtų tiesmukiškai žvelgti į sudėtingą šių dienų pasaulį, esą “niekas niekam nekelia problemų”. Tokių „išminčių” norėtųsi paklausti: kur tada dėti išmintingą, gyvenimo patikrintą posakį, jog “ir lazda gali tapt pavojingu ginklu, nes kartais ir ji iššauna, ne tik dvivamzdis”?
Nuotraukoje: komentaro autorius – Slaptai.lt ir laikraščio „XXI amžius” žurnalistas Gintaras Visockas.
2011.09.28
