Pastarųjų dienų įvykiai byloja, jog Lietuvos visuomenė vis pikčiau analizuoja lietuviškosios Temidės bėdas. Apie privalumus nė nekalbama, nes, matyt, manoma, jog trūkumų akivaizdžiai daugiau. Nepasitenkinimas kai kuriais Lietuvos teisėjų sprendimais auga, bylų, kurios visuomenėje sukėlusios dviprasmiškus atgarsius, gausėja. Visuomenė net protesto mitingus prie Lietuvos Seimo jau pradėjo rengti. Tiesa, ne itin gausius, nors pompastikos ir skambių, tuščiavidurių šūkių – užtektinai.
Kad Lietuvos teismai turi savąjį Achilo kulną, – niekas nesiginčija. Tačiau įtarimų kelia ir kai kurie teisybės ieškotojų veiksmai. Juk nenumaldomai artėja rinkimai į šalies Parlamentą. Todėl greičiausiai turime ir tokių teisybės ieškotojų, kurie, prisidengdami gražiais tikslais, ieško vien pigaus populiarumo. Pavyzdžiui, likus vos keliems mėnesiams iki naujųjų rinkimų prabyla apie Ypatingojo prokuroro pareigybės svarbą Lietuvos teisėsaugos sistemoje.
Kas tai – nuoširdi įžvalga ar pigus noras pasipuikuoti prieš potencialius rinkėjus? Juolab kad Ypatingojo prokuroro įstatymo projektai, pateikti Seimui, buvo paruošti paviršutiniškai, nekreipiant deramo dėmesio į nuoširdžiai patarti norinčius teisininkus. Todėl šiandieninis Seimas ir nepalaimino šio, beje, dėmesio verto sumanymo. Tiesiog surado rimtų argumentų, kodėl siūlomas variantas nepriimtinas – prieštarauja kitiems Lietuvos įstatymams. Bet Ypatingojo prokuroro institucijos šalininkai, sulaukę argumentuoto “ne”, regis, nenusiminė. Bet kokiu atveju juos rinkėjai įsiminė kaip … aršius teisybės ieškotojus, rengiančius aktualius įstatymų projektus. O kad aktualųjį įstatymo projektą vis tik buvo įmanoma pateikti profesionaliau parengtą, – ne tiek svarbu.
Be abejo, net ir profesionaliai parengtą įstatymo projektą būtų buvę sunku įpiršti šiandieniniam Seimui. Bet teisiškai teisingai sukaltą projektą oponentams būtų buvę kebliau ir atmesti. Deja, tokios “smulkmenos” kai kuriems teisybės ieškotojams – nė motais. Reali veikla, realūs rezultatai – jiems lyg ir nerūpi. Svarbiausia – kelti triukšmą. Omenyje turiu kad ir kai kuriuos Kovo 11-osios Akto signataro Zigmo Vaišvilos viešus pareiškimus, Seime surengtas spaudos konferencijas.
XXX
Stebina ir tai, jog karščiausi lietuviškosios Temidės kritikai užsispyrę temato vos kelias galimai tendencingai teismuose narpliojamas bylas. Kodėl? Nejaugi Lietuvoje egzistuoja tik dvi – trys rezonansinės bylos? Nejaugi apart persekiojamų čečėnų Gatajevų, terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės ir Garliavos įvykių nebėra temų, kurias būtina gvildenti, analizuoti? Pirmiausiai į akis krenta tai, kad dauguma šiandieninių lietuviškosios teisėsaugos kritikų nepastebėjo ar ignoravo Vilniaus apylinkės 1-ojo teismo teisėjo Valerijaus Paškevičiaus ir Vilniaus apygardos teisėjo Stasio Lemežio sukurtą precedentą – “bausti žurnalistus ne už tai, ką jie konkrečiai parašė, o už tai, ką gali pamanyti statistinis Lietuvos skaitytojas ir rinkėjas”. Kolega žurnalistas Virginijus Savukynas, išgirdęs tokį nuosprendį, nuoširdžiai suglumo: “bet juk už svetimas mintis nebaudė net sovietmečiu”.
Be abejo, nėra lengva pačiam kalbėti apie savąją bylą. Ir vis dėlto naudodamasis proga noriu paklausti, kodėl šiandien lietuviškąją Temidę kritikuojantys parlamentarai, Kovo 11-osios akto signatarai, visuomenininkai Romualdas Ozolas, Darius Kuolys, Naglis Puteikis, Saulius Stoma ar Aurelija Stancikienė nė sykio neatkreipė dėmesio į baudžiamąją žurnalisto Gintaro Visocko bylą, trukusią beveik dvejis metus? Garsi Lietuvos teisininkė, advokatė, nūnai – Lietuvos advokatūros tarybos pirmininko pavaduotoja Liudvika Meškauskaitė viešojoje erdvėje ne sykį tvirtino, jog “žurnalistų persekiojimas baudžiamąja tvarka – neleistinas, netoleruotinas”. Advokatė daug sykių pabrėžė, jog žurnalistinių bylų kriminalizavimas – tai ne demokratinės valstybės bruožas.
Niekas nesiginčija: piktnaudžiaujantiems žodžio laisve žurnalistams būtina taikyti atsakomybę, privaloma juos bausti. Tačiau advokatė L.Meškauskaitė tvirtino, jog baudžiamoji atsakomybė – pati griežčiausia. Baudžiamąja byla nuteistas asmuo šio ženklo jau niekad nenusitrins. Jis jau – pažymėtas iki pat mirties. Todėl daugelis demokratinių Europos šalių, net ir tokios valstybės kaip Turkija ar Azerbaidžanas, Ukraina ir Rusija, dekriminalizuoja visas šmeižto ir įžeidimo bylas. Jei įžeidėte ar apšmeižėte, bausmės neišvengsite. Bet civiline, o ne baudžiamąja tvarka. Lietuva elgiasi priešingai. Žurnalistams tebekelia baudžiamąsias bylas.
Įsiminė ir advokatės L.Meškauskaitės pastaba, jog “Lietuvoje įsigali tvarka, kai už įžeidimą ar šmeižtą teisiamųjų suole atsidurti nūnai gali bet kas”. Jos tvirtinimu, tereikia ką nors pavadinti tiesiog balta varna, ir jau įmanoma sulaukti kvietimo į teismą, baudžiamosios bylos ir solidžių piniginių ieškinių.
Taigi lietuviškoji Temidė, advokatės įsitikinimu, pradėjo piktnaudžiauti, visur įžvelgdama įžeidimus arba šmeižtus. Ypač piktnaudžiaujama persekiojant bent kiek aštriau, konkrečiau rašančius žurnalistus.
XXX
Įtarimų kelia ir aplinkybė, jog nūnai už teisingumą labai aršiai kovojantys keli visuomenininkai bando mesti nepasitikėjimo šešėlį advokatams. Esą advokatai dažnusyk trukdo teismų procesams, esą net neaišku, kas advokatams moka honorarus. Prisiminkime viešai pateiktus klausimus, kas gi moka honorarus, pavyzdžiui Kauno nusikaltėlių lyderiu įvardijamo Henriko Daktaro advokatams. Šį klausimą BTV laidoje “Sąmokslo teorija” iškėlė laidos vedantysis Arnas Klivečka. Panašius klausimus kėlė ir visuomenininkas Darius Kuolys, svarstydamas, kas gi moka honorarus Lietuvoje teisiamo buvusio Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino gynėjams.
Mano supratimu, daugiau teisybės ir teisingumo Lietuvos teismuose norintys matyti asmenys turėtų elgtis atvirkščiai. Jie turėtų ginti advokatų institucijas, turėtų jas remti. Nejaugi sunku perprasti paprasčiausią taisyklę: kuo Lietuvoje advokatai bus stipresni, tuo labiau pasitemti privalės tiek prokurorai, tiek teisėjai, pateikdami kaltinimus bei skelbdami nuosprendžius.
Pastaruoju metu dažnokai dalyvauju įvairaus pobūdžio bylose. Todėl kai kurios tendencijos – akivaizdžios. Ne taip jau retai mūsų prokurorai teismui pateikia paviršutiniškai parengtas bylas. Trūksta įrodymų, ekspertizių, analizių. Bet byla vis tiek atiduodama teismui. Prokurorai viliasi, jog teismas bus palankesnis jiems nei kaltinamąjam. Kitaip tariant, tikisi, jog kaltinamąjį, vaizdžiai tariant, pavyks “apmėtyti kepurėmis”. Štai tada labai svarbi advokato pozicija. Jei advokatas teismo posėdžių salėje nesnaudžia, jei gilinasi į kiekvieną smulkmeną, jei liudytojams pateikia rimtų klausimų, tik tuomet išryškėja prokurorų darbo brokas.
XXX
Deja, per pastaruosius keletą metų teko matyti atvejų, kai nepagrįstai, dirbtinai apkaltinti asmenys taupo pinigus, nesisamdydami advokatų arba pasikliaudami valstybės samdomų advokatų geranoriškumu. Taip, advokato paslaugos Lietuvoje brangiai kaštuoja. Ne kiekvienas pajėgus pasisamdyti itin principingą profesionalą. Tačiau tik nepradėkime kaltinti advokatų už tai, kad jie plėšikauja, reikalaudami nepagrįstai didelių honorarų.
Dėl didelių honorarų kalti ne advokatai. Kalta valstybė, advokatus apkrovusi nepagrįstai dideliais mokesčiais. Ypač neverta pasitikėti pranašais, kurie bando įrodyti, esą mūsų advokatai moka mažesnius mokesčius. Atvirkščiai. Visų smulkmenų vardinti neverta. Statistika nėra įdomus dalykas. Tiesiog apibendrinsiu advokatės L.Meškauskaitės pateiktus skaičius. Net apie 70 proc. Lietuvos advokatų vos galą su galu suduria. Stovi ties bankroto riba. Kadangi maždaug pusę to, ką uždirba, privalo atiduoti valstybei įvairiausių mokesčių pavidalu. Nepamirškime ir aplinkybės, jog lietuviškieji mokesčiai dabar kur kas palankesni kirpėjams ir žemdirbiams nei advokatams. Taip pat nepamirškime, kad advokatai iš savo uždirbtų honorarų privalo nuomotis darbo kabinetą, kad jiems niekas neatseikėja atostoginių, sveikatos draudimo, ir turėsime užtektinai niūrų vaizdą.
Sunku pasakyti, kokios tikrosios tokios mokestinės politikos priežastys. Neatmeskime versijos, jog galbūt kažkam naudinga, jei dauguma šalies piliečių nepajėgia įpirkti profesionalaus advokato paslaugų. Be profesionalaus advokato besiginantį asmenį lengviau įbauginti, lengviau apkaltinti, nuteisti…
Štai visai neseniai šių eilučių autoriui savo graudžią istoriją dėl žemės atgavimo – praradimo papasakojo Rietavo seniūnijos gyventoja Vanda Makarienė. Nesu pranašas, tačiau įtariu, kad baudžiamosios bylos dėl įžeidimo ir šmeižto ši moteriškė galėjo galbūt ir išvengti. Taip pat galbūt galėjo išvengti daug vargo dėl žemės grąžinimo reikalų. Tereikėjo jai laiku pasisamdyti principingą advokatą. Tačiau aukštojo išsilavinimo neturinčiai moteriškei atrodė, kad teisinius niuansus ji galinti perprasti ir be specialųjį teisinį išsilavinimą turinčio eksperto. Be to, neturėjo užtektinai lėšų, kad galėtų apmokėti advokato paslaugas. O jei ir turėjo, tai vis tiek buvo skaudu mokėti, jos manymu, milžinišką honorarą. Taigi dabar turi dar daugiau bėdų ir oficialų, nebent Strasbūro Žmogaus teisių teismui skundžiamą teistumą.
Tačiau lietuviškąją Temidę kritikuojantys visuomenininkai ir protesto mitinguose, ir televizijos laidose vengia užsiminti, jog valstybė, trokštanti daugiau teisingumo bei tiesos, visų pirma turėtų stiprinti advokatų institucijas. Be abejo, reikalinga ir prisiekusiųjų arba tarėjų institucija. Tačiau lietuviškoji Temidė taps objektyvesnė bei principingesnė tik tuomet, kai Lietuva turės ir stiprią advokatų instituciją. Žodžiu, negaliu aklai pasitikėti visuomenininkais, politikais, teisėjais, žurnalistais, kurie neva trokšta teisingumo ir tuo pačiu nepastebi sunkumų, su kuriais šiuo metu susiduria Lietuvos advokatai. Tai – labai keista laikysena.
XXX
Juolab kad nūnai bandoma kurti dar ir naujų mechanizmų, kurių pagalba būtų silpninamos ir taip silpnos Lietuvos advokatų pozicijos. Omenyje turiu Prezidentės vyriausiosios patarėjos teisės klausimais Solveigos Cirtautienės dienraščiui “Lietuvos rytas” išdėstytas mintis. Suprask, Lietuvoje daug vilkinamų bylų, tos bylos dažnusyk vilkinamos dėl privačiai samdomų advokatų kaltės, todėl “atsarginio advokato paskyrimas neleistų vilkinti bylų”.
Mano supratimu, Prezidentė Dalia Grybauskaitė labai neteisingai elgiasi, inicijuodama Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, pagal kurias valstybė galėtų paskirti atsarginį advokatą kaltinamajam, net kai šis to nepageidauja. Tuo pačiu kritikos nusipelnė ir prezidentės patarėjos S.Cirtautienės pareiškimai, esą “tokios pataisos neprieštarauja kaltinamojo interesams”.
Prieštarauja, ir dar kaip priešrauja. Jau vien dėl to prieštarauja, kad valstybės skiriamais advokatais kaltinamieji taip nuoširdžiai nepasitiki, kaip pasitiki asmeniškai pasirinktais gynėjais. Valstybės skiriami advokatai neturi ir niekad neturės labai rimto suinteresuotumo ginti kaltinamojo interesus tarsi tai būtų gyvybės ar mirties klausimas. Be to, valstybės peršami advokatai ne taip jau retai tapatinami su valstybės kaltintojais. Ir tokia nuomonė – ne iš piršto laužta. O tai reiškia, kad kaltinamieji Lietuvoje ilgainiui gali išvis likti be kvalifikuotos gynybos. Bent jau šių eilučių autoriui sunku įsivaizduoti situaciją: valstybės skiriami advokatai prokurorų ir teisėjų darbo broką demaskuoja kruopščiau ir atidžiau nei kaltinamojo privačiai pasamdytas advokatas.
Tai – tik viena medalio pusė. Tačiau esama ir kai kurių kitų niuansų, apie kuriuos neužsimena prezidentės patarėja teisės klausimais. Jei jau šnekama apie bylas, kurios vilkinamos dėl kaltinamųjų advokatų intrigų, kodėl vis tik kalbama abstrakčiai? Kodėl nenurodomi konkretūs atvejai, kodėl neįvardinamos konkrečios bylas vilkinančių advokatų pavardės? Gal gerb. S.Cirtautienė galėtų paaiškinti, dėl kieno kaltės taip ilgai narpliojama, pavyzdžiui, Darbo partijos ar Medininkų žudynių bylos?
Per pastaruosius ketverius metus jei kai kur ir įžvelgiau vilkinimo požymių, tai kalti buvo tikrai ne kaltinamųjų advokatai. Beje, intensyviai lankydamas teismo posėdžius mačiau diskriminaciją primenančių požymių: jei teisėjai ir prokurorai gali sirgti, atostogauti, važiuoti į užsienyje rengiamus seminarus bei išeiti motinystės atsotogų kada panorėję, tai kaltinamųjų advokatai tokios privilegijos neturi. Kaltinamųjų advokatai neturi teisės net ilgesniam laikui susirgti, nors nuo ligų mes niekas neapdrausti.
Be to, man sunku įsivaizduoti, kas dabar galėtų pakeisti, sakykim, buvusio Rygos OMON milicininko K.Michailovo – Nikulino advokatus Arūną Marcinkevičių ir Ingridą Botyrienę. Mechaniškai, dirbtinai pakeisti, žinoma, įmanoma. Tačiau tokia rokiruotė neturėtų nieko bendro su teisingumu. Įsivaizduokime, jog dėl vienokių ar kitokių priežasčių šie advokatai pakeičiami valstybės skiriamais advokatais. Jei esame teisinė valstybė, valstybės skirti advokatai, prieš ateidami į teismo posėdį, privalo išsamiai, nuodugniai susipažinti su Medininkų žudynių bylos tyrimo niuansais. Tiksliau tariant, jiems privalu perskaityti bent jau bylos medžiagą. Tai – apie 70 bylos tomų.
Tad dabar atsakykite, kiek laiko derėtų skirti valstybės parinktiems advokatams, kad šie susipažintų su Medininkų žudynių byla? Mažų mažiausiai metų, man regis, tikrai reikėtų, nes baudžiamoji byla – ne meilės romanas, kurį galima perskaityti praleidžiant kai kurias neįdomias vietas. O gal “atsarginio advokato” institucijos šalininkai mano, kad valstybės skiriamiems advokatams nebūtina įsigilinti į bylos esmę, prieš įžengiant į teismo posėdžių salę?
Taigi man keblu suvokti priekaištus, esą advokatai – labai įtartini, mat vilkina teismo procesus, gina nusikaltėlius, nežinia iš ko ima honorus… Man regis, tiesos šiandieninėje Lietuvoje pasigendantys visuomenininkai, politikai, pareigūnai negali stovėti tose pačiose gretoje su asmenimis, kurie nebūtomis nuodėmėmis kaltina kaltinamųjų gynėjus.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.04.26
