Tai, ką neseniai pranešė Lietuvos specialiosios tarnybos, – labai svarbu. Kaltinimai dėl kenkimo mūsų valstybei pateikti solidų postą užėmusiam Rusijos žvalgybos pareigūnui. 

Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius
Gintaras Visockas, Slaptai.lt portalo redaktorius, šio komentaro autorius.

Galima pasidžiaugti, kad į Lietuvos kontržvalgybos pinkles pakliuvo ypač aukšto rango Rusijos žvalgybininkas – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypatingai svarbiems reikalams. Lietuvos žvalgybos istorijoje – tai, berods, pirmasis toks atvejis.

Rusijos šnipui pateiktuose kaltinimuose nurodomos rimtos pretenzijos: šnipinėjimas prieš Lietuvą, dokumentų klastojimas, padirbtų dokumentų naudojimas, neteisėtas valstybinės sienos kirtimas. Žodžiu, koks suimtojo rangas – tokie ir kaltinimai.

Apie įvykio išskirtinumą netiesiogiai byloja ir oficialiuose Lietuvos valstybės institucijų pranešimuose įslaptinta kaliningradiečio tapatybė – nenurodytas nei vardas, nei pavardė. Tik inicialai. Taigi nesusipažinusiems su Kaliningrade (buvusiame Karaliaučiuje) esančių Rusijos žvalgybos pareigūnų sąrašais, belieka spėlioti, kas gi tas paslaptingasis F.N., suėmimo metu turėjęs auktas pareigas Rusijos slaptųjų tarnybų chierarchijoje.

Sprendžiant iš Lietuvos Generalinės prokuratūros ir Lietuvos VSD pranešimų, paslaptingasis F.N. prieš Lietuvą aktyviai darbavosi keletą metų. Nuo 2011-ųjų rudens iki 2014 – ųjų pabaigos.

Verta atkreipti dėmesį ir į aplinkybę, kad ponas F.N. jau senokai kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje Vilniuje – nuo 2015-ųjų metų balandžio 29-osios, kai buvo sulaikytas tranzitiniame traukinyje, iš Kaliningrado per Lietuvą važiuojančiame į Baltarusiją. O triukšmo, juolab didelio triukšmo, nei lietuviškoje, nei rusiškoje žiniasklaidoje beveik nėra. Vadinasi, mūsų „džeimsai bondai“ sugebėjo šią operaciją išlaikyti didžiausioje paslaptyje. Panašu, kad visuomenė apie sulaikymą sužinojo tik tuomet, kai viešumas tapo neišvengiamas – byla pateko į teismą.

Kokių dar minčių sukėlė ši tik dabar dienos šviesą išvydusi istorija? Paslaptingasis F.N. darbavosi prieš Lietuvą ne vienas. Jam talkino Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininkas. Ir vėl nurodomi tik inicialai – I. G. Be to, paslaptingajam F.N. padėjo šnipinėti ir vienas Lietuvos pilietis. Rusijos slaptosioms tarnyboms talkinusio mūsų piliečio pavardė taip pat nenurodoma. Vien inicialai.

Remiantis šiuo metu turimais duomenimis, Lietuva atliko puikią kontržvalgybinę operaciją. Jos metu pavyko išsiaiškinti, kad 2011 – 2014-aisiais tiek F.N., tiek jo sėbrai rengė slaptus susitikimus keliose užsienio valstybėse, kurių metu mėgino užverbuoti Lietuvos piliečių, turėjusių arba tebeturinčių ryšių su aukšto rango Lietuvos valstybės politikais bei pareigūnais. Rusijos šnipai už vertingas žinias būsimiesiems informatoriams siūlė vertingą piniginį atlygį.

Tik šį sykį svarbiausias rusų taikinys, pasirodo, buvo ne Lietuvos kariuomenė, ne seimūnai, ne ministrai, o … Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Rusijos žvalgybos informatoriams kelti labai rimti uždaviniai – rinkti slaptą informaciją apie Vadovybės apsaugos darbuotojus, kurie galėtų padėt kuo arčiau prieiti prie pirmojo Lietuvos asmens – Prezidentės. Užsimota plačiai – siekta turėti vadinamųjų „kurmių“, kurie darbuotųsi būtent Vadovybės apsaugos departamente arba pajėgtų rasti kontaktų su mūsų Prezidentę saugančiais pareigūnais.

Rusijos žvalgybą domino daug dalykų: ar pirmuosius valstybės asmenis saugantys sargybiniai turi silpnųjų vietų, pavyzdžiui, ar juos įmanoma šantažuoti, papirkti, įbauginti?

Rusijos žvalgybininkams nepasisekė. Jų tikslai demaskuoti. Jiems nepavyko įsitaisyti Lietuvos vadovės aplinkoje, nors ir buvo pasiryžę mokėti didelius pinigus bet kam, kas tik sugebėtų teikti subtilios informacijos.

Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad „kaltinamasis, siekdamas gauti slaptos informacijos, verbuojamiems Lietuvos Respublikos piliečiams teikė technines priemones, konsultacijas, instrukcijas, nurodymus bei pinigus ryšio priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti“.

Žinoma ir tai, kad „N. F. ne kartą naudojosi suklastotais asmens dokumentais, palaikė ryšį su verbuojamais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais“.

Bet tai – techninės detalės. Svarbiausia, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriuos siekta užverbuoti, elgėsi pilietiškai, patriotiškai. Jie ne tik neišdavė Lietuvos, bet ir „ženkliai prisidėjo prie to, kad mūsų valstybė būtų apsaugota nuo grėsmių, kurias gali sukelti užsienio šnipų veikla“.

Beje, Rusijos žiniasklaida apie šią istoriją pasakojo nenoriai, sausai. Akivaizdu, kad 2015-ųjų balandžio 29-osios areštas Rusijai – tarsi antausis šlapiu skuduru per veidą. Aprašydami šį suėmimą dauguma Rusijos žiniasklaidos priemonių būtinai pridurdavo, esą „Lietuvai visur vaidenasi rusų šnipai“. Rusijos žiniasklaida ironizavo: o ar gali būti kitaip, juk Lietuvos prezidentė – pikta Rusijos kritikė, tikra rusofobė.

Komentuodami Lietuvos kontržvalgybos sėkmę, rusų žurnalistai pridurdavo ir pasakojimų apie incidentus, kai Rusijoje neva buvo sulaikomi Lietuvos šnipai. Nors lietuviškųjų šnipų sulaikymo Rusijoje aplinkybės tikrai keistos, abejotinos, Rusijos masinių informavimo priemonių atstovai vienintele teisinga versija įvardindavo būtent šią: „Rusija nešnipinėja Lietuvoje, tai NATO narė Lietuva masiškai siunčia savo agentus į Rusiją, nes nori įsiteikti Vašingtonui“.

Mums ši istorija pirmiausia svarbi kaip prevencinė priemonė. Rusų šnipams bus sunkiau dirbti Lietuvoje, kuri dar visai neseniai vertinta kaip „pereinamasis rusų šnipų kiemas“ arba „patogus poligonas rusų šnipų apmokymams“. Dabar akivaizdu, jog lietuviškosios slaptosios tarnybos pajėgios profesionaliai atlikti pačias sudėtingiausias užduotis. Vaizdžiai tariant, Lietuvos VSD nušluostė nosį galingiausios pasaulyje žvalgybos reputaciją turintiems atstovams.

Sėkminga mūsų kontržvalgybos operacija taip pat byloja, kad Lietuvos prezidentė – solidus tarptautinės politikos žaidėjas. Juk ne kiekvienos užsienio valstybės vadovai nusipelno tokio Rusijos žvalgybos dėmesio.

Kad ir kaip bežvelgsi į šį nutikimą, tai – antausis ir tiems mūsiškiams politologams, kurie kaltino Lietuvos vadovę neturint rimtos politikos Rusijos atžvilgiu arba bandė įtarti, jog griežta Prezidentės kritika Rusijai – apsimestinė.

Kol kas lietuviškoje spaudoje neaptikau platesnių D.Grybauskaitės oponentų komentarų. Nei palankių, nei kritiškų. Tyli. Net buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus, dažnusyk priekaištaudavęs Prezidentei dėl neva niekam tikusios užsienio politikos Rytų kryptimi, dar nepaskelbė, regis, nė vieno išsamesnio komentaro. Gal ir neparašys, nes tektų pripažinti, jog Rusijos žvalgybos pastangos prasiskverbti būtent į Prezidentės aplinką – iškalbingos. Bent jau netiesiogiai paneigiančios daugelį Prezidentei iki šiol adresuotų priekaištų.

Belieka smalsauti, kaip gi karštligiškus Rusijos žvalgybos bandymus įkelti bent vieną koją Daukanto aikštėn vertina apie neva netinkamą D.Grybauskaitės prezidentavimą daug rašęs politologas Lauras Bielinis, palankumo Kremliui apraiškų prezidentės elgesyje nuolat ieškojusi Rūta Janutienė, temperamentingasis painių sąmokslų narpliotojas Arnas Klivečka…

Kol kas – mirtina tyla. Tikriausiai neturi ką pasakyti…

2016.07.12; 07:35

Kovo 11-osios proga tikriausiai nederėtų prisiminti bjaurių momentų. Bet ar įmanoma pamiršti tai, kas temdo šventinę nuotaiką? Kaip atsikratyti blogos nuotaikos, jei kapituliantiškos erzelynės gausu ir aplink Lietuvą, ir pačioje Lietuvoje?

XXX

Nesuvokiu, kodėl per Lietuvą nuvilnijo nepasitenkinimo banga dėl šauktinių kariuomenės atgaivinimo. Girdi, sumanymas atgaivinti šauktinių kariuomenę – niekam tikęs, beprasmis ar biurokratiškas.

Continue reading „Dažnai dainuojame ne tai, ką reikėtų dainuoti”

seimas_logo_m

Seimo rinkimuose savo sąrašus kelia 17 partijų

Kaip pranešė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas, spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose savo kandidatų sąrašus kelia 17 partijų ir viena keturių partijų koalicija.

Maksimalų 141 kandidato skaičių kelia aštuonios politinės partijos: Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Liberalų sąjūdis, Lietuvos socialdemokratų partija, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, sąjunga TAIP, partija „Tvarka ir teisingumas“ bei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Trumpiausias Emigrantų partijos sąrašas, jame 30 kandidatų. Lietuvos centro partija, Tautininkų sąjunga, Lietuvos socialdemokratų sąjunga ir Tautos vienybės sąjunga sudarys rinkimų koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“, kuriai per rinkimus reikės įveikti 7 proc. rinkimų barjerą.

Continue reading „Keletas svarbesnių rinkiminių aspekų”

Gintaras_originalas

Pastarųjų dienų įvykiai byloja, jog Lietuvos visuomenė vis pikčiau analizuoja lietuviškosios Temidės bėdas. Apie privalumus nė nekalbama, nes, matyt, manoma, jog trūkumų akivaizdžiai daugiau. Nepasitenkinimas kai kuriais Lietuvos teisėjų sprendimais auga, bylų, kurios visuomenėje sukėlusios dviprasmiškus atgarsius, gausėja. Visuomenė net protesto mitingus prie Lietuvos Seimo jau pradėjo rengti. Tiesa, ne itin gausius, nors pompastikos ir skambių, tuščiavidurių šūkių – užtektinai.

Kad Lietuvos teismai turi savąjį Achilo kulną, – niekas nesiginčija. Tačiau įtarimų kelia ir kai kurie teisybės ieškotojų veiksmai. Juk nenumaldomai artėja rinkimai į šalies Parlamentą. Todėl greičiausiai turime ir tokių teisybės ieškotojų, kurie, prisidengdami gražiais tikslais, ieško vien pigaus populiarumo. Pavyzdžiui, likus vos keliems mėnesiams iki naujųjų rinkimų prabyla apie Ypatingojo prokuroro pareigybės svarbą Lietuvos teisėsaugos sistemoje.

Continue reading „Ko siekia atsarginio advokato institucijos šalininkai”

lydeka_arminas

Būsiu atviras: vis nepalankiau žiūriu į lietuvius, demonstratyviai ir triukšmingai pergyvenančius dėl demokratijos trūkumų svečiose šalyse.

Ypač keista atrodo pozicija tų lietuvių, kurie dėl nepagarbos žmogaus teisėms bei pagrindinėms žmogaus laisvėms kaltina kokią nors Europos Sąjungai priklausančią valstybę.

Na, kai kritikuojame Tadžikistaną ar Uzbekistaną, – pusė bėdos. Azijos šalyse egzistuoja mūsų akiai neįprastų, nesuprantamų reiškinių. Tad čia tikrai galima aršiai pasiginčyti. Bent jau dėl to, ar visuomet europietiško gyvenimo taisykles verta piršti Azijos tautoms. Bet iki šiol nesuprantu, kodėl lietuvaičiai visai neseniai į atlapus kibo Austrijai, demokratinių, nesuklastotų rinkimų būdu pasirinkusiai kraštutinių dešiniųjų partijų atstovus. Juk rinkimai Austrijoje buvo laisvi, nesufabrikuoti. Tikrai nepanašūs į tuos, kuriuos neseniai surengė Vladimiro Putino gerbėjai Rusijoje.

Continue reading „Nevykęs Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko Armino Lydekos palyginimas”