Įdomu, ką apie mane kaip žurnalistą manytumėte, jei imčiau tvirtinti, jog antrosios pusės nuomonės, rašant probleminį straipsnį, išklausyti nebūtina. Suprask, kitos nuomonės nebūtina išgirsti net tais atvejais, kai bręsta akivaizdus konfliktas.
Tikriausiai sulaukčiau priekaištų, jog elgiuosi tendencingai, neobjektyviai, šališkai. Žodžiu, konfliktuojančias puses žurnalistams išklausyti – privalu. To reikalauja visi rašyti ir nerašyti įstatymai bei žurnalistinės etikos kodeksai. Tai – neginčijama aksioma, nereikalaujanti papildomų paaiškinimų ir argumentų
Bet net jei žurnalistui, dirbančiam privačiame, iš valstybės biudžeto pinigų neprašančiame leidinyje, būtina įsiklausyti, ką tvirtina nukentėjęs asmuo ir kaltinamasis, tai lygiai tokios pat nuostatos turėtų galioti ir visoms kitoms tarnyboms, besigilinančioms į konfliktines situacijas. Ypač iš valstybės biudžeto išlaikomoms institucijoms. Žinoma, neišskiriant ir Lietuvos teismų, kurių pagrindinė priedermė – ieškoti objektyvios tiesos.
Bet ar lietuviškoji Temidė visuomet atidžiai įsiklauso į besipykstančių pusių, skirtingų proceso šalių, argumentus? Atsiverskime Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo Remigijaus Preikšaičio šių metų lapkričio 18 dieną pasirašytą nutartį. Omenyje turiu nutartį, kurioje analizuojama baudžiamoji plungiškio Andriaus Kavecko byla. Keista toji Klaipėdos apygardos teismo nutartis. Bet pirmiausia priminsiu pagrindines šios konfliktinės situacijos priežastis.
Laikraščio “XXI amžius” ir visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt skaitytojams turėtų būti žinomos Andriaus Kavecko bėdos. Ankstesniuose straipsniuose “Imitacija ar provokacija?” (http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/4752-imitacija-ar-provokacija.html) bei “Plungės teismas grąžino Andriaus Kavecko bylą prokuratūrai” (http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/4901-plunges-teismas-grazino-andriaus-kavecko-byla-prokuraturai.html) išsamiai rašėme, kuo šis plungiškis kaltinamas. Taip pat analizavome, kokiais konkrečiais argumentais remiantis jam pateikti kaltinimai.
Plungės prokuratūra kaltina A.Kavecką, esą šis organizavo “veiką, pavojingą kaimyno Alvydo Meištininko šeimos narių gyvybei, sveikatai ir turtui”. Tačiau jau pirmojo Plungės teismo posėdžio metu portalui Slaptai.lt pasirodė keista, kad prokuratūros kaltinimai paremti vien abejotinos reputacijos Pavelo Iljino parodymais. Taip, P.Iljinas – tai tas pats Lietuvos pilietis, kuris neišbrenda iš skandalų liūno. P.Iljiną liūdnai pagarsėjusiu asmeniu vadiname todėl, mat jo pavardė ne sykį buvo minima keliose baudžiamosiose bylose.
Pavyzdžiui, 2008-aisiais Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas tyrė bylą, kurioje P.Iljinui pareikšti įtarimai dėl “sukčiavimo, dokumento klastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu”. Tais pačiais 2008-aisiais metais Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas tyrė bylą dėl “neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo, neteisėto specialiosios technikos įrengimo ar panaudojimo informacijai rinkti”. Šioje byloje P.Iljinas įvardintas įtariamuoju.
O štai 2010-aisiais Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai P.Iljinui pateikė įtarimus dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba jomis neteisėtai disponuoti. Omenyje turimas būtent “didelis narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis”. Tąsyk P.Iljinui paskirta jau griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Jis buvo pristatytas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas panaikinta tik 2011-ųjų metų sausio 19 dieną.
Taigi savo straipsniuose kėlėme pagrįstą klausimą – ar galima aklai pasitikėti tokio liudininko sąžiningumu? Beje, ne tik Plungiškio A.Kavecko interesus ginantis advokatas Arūnas Marcinkevičius, bet ir nukentėjusiojo interesus atstovaujantis advokatas A. Staškūnas vieningai buvo pastebėję bei atkreipę Teismo dėmesį ir į daugiau ikiteisminį tyrimą atlikusių tyrėjų bei Plungės prokurorų darbo trūkumų. Advokato A.Marcinkevičiaus tvirtinimu, prieš jo ginamąjį neteisėtai taikytas pats nusikalstamos veikos imitavimo modelis. Pirma, abejotinos reputacijos P.Iljinas bandė provokuoti A.Kavecką kur kas anksčiau, nei iš teisėsaugos institucijų buvo gavęs leidimą šiai veiklai. Laiko atkarpa – užtektinai didelė. Atlikti nusikalstamos veikos imitavimo modelį (NVIM) teismas P.Iljinui leido tik 2011 metų balandžio 18-ąją. Tiksliau tariant – praslinkus net 11-ai parų po to, kai P.Iljinas savo iniciatyva slapta įrašė pirmąjį pokalbį su plungiškiu A.Kavecku.
Dėstytamas savo argumentus advokatas A.Marcinkevičius taip pat pabrėžė, jog nusikalstamos veikos imitavimo modelį (NVIM), vadovaujantis Lietuvos įstatymais, galima taikyti tik tuo atveju, jei žinoma, jog asmuo jau elgiasi antiįstatymiškai. Šio reikalavimo griežtai laikytis visus Lietuvos teismus įpareigojo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ir Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre. Tad akivaizdu, jog Lietuvos teisėsauga neturi teisės provokuot nusikalsti žmogaus, jei nesurinkusi duomenų, jog asmuo jau nusikalsta. Tiksliau tariant, NVIM taikytinas tik prisijungiant prie jau atliekamo nusikaltimo. Tuo tarpu iki NVIM taikymo lietuviškoji teisėsauga neturėjo jokių objektyvių duomenų apie A.Kavecko konkrečius nusikalstamus žygius.
Būtent dėl šių priežasčių mums argumentuotas pasirodė Plungės rajono apylinkės teismo teisėjo Vaido Gasiūno sprendimas tenkinti A.Kavecką ginančio advokato A.Marcinkevičiaus prašymą. Oficialioje teisėjo V.Gasiūno nutartyje rašoma, jog baudžiamoji A.Kavecko byla grąžinama prokurorams, kad šie pašalintų kaltinamojo akto trūkumus. Esantys trūkumai, teismo nuomone, atima galimybę iš esmės teisingai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nes byloje liko neištirta daugybė esminių aplinkybių, kas verčia abejoti kaltinimo pagrįstumu.
Tačiau Plungės prokuratūta apskundė spalio 28-ąją priimtą teisėjo V.Gasiūno nutartį. Kad teisėjo sprendimas apskųstas – nieko nuostabaus. Naivu buvo tikėtis, jog Plungės prokuratūra taip lengvai, be mūšio, pripažintų savo silpnąsias vietas.
Didžiausią nuostabą kelia Klaipėdės apygardos teismo teisėjo R.Preikšaičio viešame lapkričio 18-osios teismo posėdyje paskelbta nutartis. Perskaičius šį dokumentą į akis krenta akivaizdus tendencingumas. Tendencingumas bado akis, nes teisėjas daugiausiai vietos skiria būtent prokurorų argumentams. Plungės teisėjo V.Gasiūno argumentai paminėti vos keliose vietose.
O štai advokato A.Marcinkevičiaus argumentų – nė vieno. Tarsi tokia institucija kaip advokatūra iš viso neegzistuoja. Tarsi advokatas A.Marcinkevičius nebūtų dalyvavęs nė viename teismo posėdyje, tarsi nebūtų pateikęs nė vieno prašymo. Kodėl? Teisėjams leidžiama savo nutartyse ignoruoti pagrįstai argumentuotas advokatų pastabas ir net Europos Žmogaus teisių teismo Didžiosios kolegijos bei tuo pačiu ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis bei išaiškinimus?
Mano manymu, lietuviškosios Temidės tarnai turėtų būti vienodai atidūs visų proceso šalių argumentams. Tačiau šiuo konkrečiu atveju galima susidaryti nuomonę, jog Klaipėdos apygardos teismas prokurorų argumentus vertina kur kas rimčiau, nei advokatų ir net aukštesniųjų teismų išaiškinimus. Pavyzdžiui, Klaipėdos apygardos teismo nutartyje neaptikau nė vieno žodžio apie spalvingą pagrindinio ir vienintelio liudininko P.Iljino asmenybę. Klaipėdos apygardos teismo teisėjo nutartyje neradau ir nė vienos užuominos apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kada ir kokiomis aplinkybėmis leistina taikyti NVIM.
Klaipėdos apygardos teismo nutartyje esama ir kai kurių kitų keistų tvirtinimų. Pavyzdžiui, man, aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčiam žurnalistui, nesuprantama, kodėl A.Kaveckas kaltinamas rengęs nusikalstamas veikas net prieš keturis asmenis, o į teismo posėdžius kviečiamas parodymų duoti tik vienas žmogus. Man, aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčiam žurnalistui, nesuprantami ir prokuratūros pasiteisinimai, kodėl ikiteisminio tyrimo metu neapklausti A.Meištininko artimieji, nors plungiškis A.Kaveckas kaltinamas tuo, kad rengė nusikalstamas veikas ir prieš juos.
Pacituosiu vieną ištrauką iš nutarties: “… tyrimo metu negauta duomenų, kad A.Meištininko dukrai būtų buvę žinoma apie prieš ją rengtą nusikaltimą ar kad jai dėl šios parengtinės veikos būtų buvusi padaryta žala. Todėl ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nei faktinių, nei teisinių pagrindų apklausti A.Meištininko dukrą liudytoja ir pripažinti ją nukentėjusiąja”.
Štai taip: kaltinamasis įvardintas konkrečiai, o nukentėjusiųjų – nėra. Tiksliau tariant, A.Kaveckas kaltinamas rengęs pasikėsinimą net į keturių asmenų garbę, turtą ir sveikatą, o nukentėjusiuoju pripažįstamas tik vienas asmuo. O ir šis, vaizdžiai tariant, bent jau kol kas niekaip konkrečiai nenukentėjo. Sakykit, ar čia nematote dviprasmybių: kaltininkas – realus, konkretus, jam inkriminuojama bausmė – reali, konkreti, o aukos net nežino, kad jas buvo planuojama nuskriausti?! Galų gale ir paties nusikaltimo dar nėra. Nukentėjusiu pripažintas A.Meištininkas bent jau šiuo metu neprarado nė vieno plauko nuo savo galvos. Nukentėti jis galėjo remiantis tik abejotinos reputacijos skandalisto P.Iljino liudijimais.
Dar viena citata iš Klaipėdos apygardos teismo nutarties: “Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų gauta įrodymų, jog A.Meištininko dukrai ar sūnui būtų buvę žinoma apie prieš juos galimai rengtus nusikaltimus ar kad jiems dėl šios parengtinės veikos būtų buvusi padaryta žala”.
Tačiau tuo pačiu metu lygiai taip pat turėjo būti atsakyta į klausimą: o iš kokio gi asmens apie tariamai rengiamą nusikaltimą sužinojo pats A. Meištininkas? Juk byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šis nukentėjusiuoju pripažintas asmuo būtų ką nors apie tai sužinojęs. Ar į tai neprivalėjo atkreipti dėmesio Klaipėdos apygardos teismas? Ar neprivalėjo būti lygiai vienodai teisingas tokia pat apimtimi ir šio asmens statuso atžvilgiu, kaip tai nusprendė dėl kitų asmenų?
Išvada tokia: “Taigi kaltinamojo akto surašymo metu šiems asmenims suteikti nukentėjusiųjų statusą nebuvo jokio pagrindo”. Bet jei nėra jokio pagrindo jiems suteikti nukentėjusiojo statuso, gal nėra ir jokio pagrindo sunkiais nusikaltimais kaltinti niekad neteisto, aukštąjį išsilavinimą turinčio, du vaikus auginačio A.Kavecko?
Nuostabą kelia ir ši Klaipėdos apygardos teismo teisėjo R.Preikšaičio nuostata: “Tai reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas, manydamas, kad byloje turi būti apklausti asmenys, kurie galimai turėjo būti pripažinti nukentėjusiais byloje, gali pats juos šaukimu iškviesti į teismą ir apklausti”. Visų teisinių niuansų ir smulkmenų nežinau. Gal ir gali. Bet ką tada, sakykite, veikia ikiteisminio tyrimo institucijos? Už ką joms mokamas atlyginimas? Taip pat už ką atlyginimai mokami prokurorams, jei jie teismui nepajėgia pateikti visų įtariamųjų, kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų parodymų? Vadovaujantis lygiateisiškumo principais teismas negali pats, savo iniciatyva, imtis papildomų tyrimo veiksmų. Pagrindinė ir svarbiausia teismo priedermė – vertinti tai, ką jam ant stalo padėjo tiek kaltintojai, tiek gynybos atstovai. Priešingu atveju teisėjas sulauks priekaištų dėl tendencingumo.
Pagaliau kyla ne mažiau pagrįstas klausimas, o kokios gi yra tikrosios teismo ir teisėjo pareigos? Sprendžiant iš Klaipėdos apygardos teismo nutarties, ar tokiu būdu Plungės apylinkės teismui nėra primetamos teismui nebūdingos ir net su jo uždaviniais nieko bendra neturinčios ikiteisminio tyrimo institucijos arba ikiteisminį tyrimą privalėjusios tinkamai organizuoti prokuratūros pareigūnų fuknkcijos? Juk teismas ir konkrečią bylą nagrinėjantis teisėjas visais atvejais privalo likti nešališkas ir objektyvus. O kaip tai būtų realiai įmanoma, jei teismui nurodoma atlikti veiksmus ikiteisminio tyrimo ir valstybė kaltinimo institucijos naudai? Apie kokį tuomet Teismo nešališkumą ir objektyvumą tuomet galima bent svajoti?
Tačiau labiausiai glumina šis Klaipėdos apygardos teismo priekaištas Plungės teisėjui V.Gasiūnui: “Todėl Plungės rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė skunde pagrįstai nurodė, kad skundžiama nutartis laikytina prieštaraujančia baudžiamojo proceso operatyvumo principui”. Štai skaitant tokią išvadą kyla pagrįstas nerimas. Kodėl tuo pačiu metu neužsimenama apie teisingumo principus, kurie, man regis, tūkstantį kartų svarbesni už bet kokias kitas nuostatas?
Be abejo, operatyvumas – svarbus dalykas. Tačiau Lietuvos teisėsaugai pirmiausia turėtų rūpėti ne operatyvumo, o teisingumo principai. Svarbiausia nuteisti ne operatyviai, o teisingai.
2011.11.29
