Lapkričio 21-ąją Lietuvos apeliaciniame teisme surengtas dar vienas Medininkų žudynių bylos posėdis. Beje, ne mažiau sensacingas už spalio 3-iosios posėdį. Lapkričio 21-ąją parodymus davė buvęs Lietuvos policijos operatyvininkas Vidas Pukenis. Kam palankūs jo žodžiai? Kaip besvarstytume, bet tik ne mūsų prokuratūrai. Taip, V.Pukenį apklausti kaip liudytoją prašė būtent prokurorai Mindaugas Dūda ir Rolandas Stankevičius. Tačiau vargu ar V.Pukenio teiginius galima traktuoti kaip neabejotinai vertingus, nes jie – nepagrįsti jokiais konkrečiais faktais.
Tiesa, viešojoje erdvėje jau pasirodė dėmesį kaustančių pranešimų, girdi, buvusiam Lietuvos policijos operatyviniam įgaliotiniui V.Pukeniui tikruosius Medininkų muitinės posto žudikus pavyko nustatyti dar 1992-aisiais metais lankantis Rygoje. Suprask, po kai kurių jo ir jo kolegos Gedimino Adiklio operatyvinių veiksmų 1992-aisiais paaiškėjo, jog Medininkų skerdynėse dalyvavo smogikai iš Rygos OMON. Tik jų, operatyvininkų, surinkta informacija, remiantis V.Pukenio žodžiais, tuometinė Lietuvos Generalinės prokuratūros vadovybė kakodėl nesusidomėjo.
“Po šios pažymos baudžiamoji Medininkų žudynių byla buvo sustabdyta, sustabdyta maždaug po mėnesio, o dar po mėnesio aš pats buvau suimtas. Areštuotas buvau dėl tarnybinių įgaliojimų viršijimo”, – maždaug taip gausiai susirinkusiems žurnalistams tvirtino teismo posėdžiui pasibaigus liudytojas V.Pukenis.
Ir vis tik V.Pukenio liudijimai, mano supratimu, nepalankūs prokurorams ne dėl priekaištų, esą Lietuvos prokuratūra neatkreipė deramo dėmesio į 1992-aisiais vasario mėnesį surašytą operatyvinę pažymą. Sumanymas į teismą pakviesti liudyti V.Pukenį greičiausiai byloja, jog Generalinė prokuratūra jau nebežino ko imtis, tad kaip skęstantis žmogus griebiasi pirmo pasitaikiusio šiaudo. Mat daugelis V.Pukenio teigimų – ir ginčytini, ir abejotini.
Tiek ginčytini, tiek abejotini, nors oficialiame teismo posėdyje šis liudytojas davė priesaiką sakyti tik tiesą ir nieko daugiau. Štai citata iš liudytojui keliamų reikalavimų: “Jūs esate įspėtas vengti spėlionių ir prielaidų, duodant parodymus teismui, o taip pat nesiremti žiniomis, kurios nepatvirtintos faktais bei įrodymais, ir nedėstyti žinių, kurių tikrumo nepajėgiate patvirtinti nustatytais faktais bei įrodymais, arba negalite nurodyti Teismui jų šaltinio”.
Ir vis dėlto šis liudytojas lapkričio 21-ąją tvirtino, esą jis buvo vienas iš tų pareigūnų, kuriems Lietuva pavedė tirti Medininkų žudynių aplinkybes. Bet juk tuometinio LR Generalinio prokuroro Artūro Paulausko 1991-ųjų liepos 31-ąją pasirašytame nutarime dėl specialios tardytojų grupės sudarymo nei V.Pukenio, nei G.Adiklio pavardžių nėra. O buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną ginančiam advokatui Arūnui Marcinkevičiui pasiteiravus, kodėl V.Pukenis oficialiai neįtrauktas į tardytojų grupę, – teismo salėje sėdėjusieji aiškaus atsakymo neišgirdo.
Antroji abejonė – dėl pačios operatyvinės pažymos statuso. Juk 1992-aisiais V.Pukenio ir jo kolegos surašyta operatyvinė pažyma nė per nago juodymą nepanaši į tikrą operatyvinį dokumentą. O jei ji vis tik pripažintina būtent kaip operatyvinė pažyma, vadinasi, ją rašė diletantai, neturintys nei reikiamo išsilavinimo, nei patirties. Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys, jog pirmąjame puslapyje tėra užrašytas žodis “Pažyma”. Bet žodžio “operatyvinė” – nerasite.
Taip pat nenurodyta, kam ji konkrečiai adresuojama. Taip pat nėra antspaudo, kad operatyvinė pažyma įregistruota operatyvinių dokumentų apskaitos žurnale ir įteikta kokiam nors adresatui Nėra ir pažymą gavusios įstaigos ar oficialaus pareigūno rezoliucijos, kaip ją derėtų panaudoti – priimti kaip vertingą dokumentą, tikrinti joje išdėstytus faktus ar tiesiog atiduoti į archyvą.
O gal tai – viso labo tik atsakaita apie tarnybinės komandiruotės rezultatus? Advokatas A.Marcinkevičius teismo posėdžio metu pateikė ne vieną konkretų klausimą, kokie griežti reikalavimai operatyvinėms pažymoms buvo keliami tiek 1992-aisiais metais, tiek dabar, ir kuo operatyvinė pažyma skiriasi nuo atsakaitos apie komandiruotėje atliktus darbus.
Štai tik keli advokato klausimai: “Jei tai yra tarnybinės komandiruotės atsakaita, tai kodėl ji atsidūrė baudžiamosios bylos parengtinio tardymo (dabar – ikiteisminio tyrimo) medžiagoje; ar tarnybinės komandiruotės atsakaita pagal ano meto galiojusią tvarką turi kokią nors procesinę įrodomąją reikšmę; jei tai nėra Jūsų darbinė pažyma apie komandiruotės metu gautą pirminę operatyvinę informaciją, tai kodėl ir kokiu pagrindu ji atsidūrė ne operatyvinės paieškos, ne kontrolinio stebėjimo byloje arba Jūsų operatyvinės informacijos kaupiamoje byloje, o būtent parengtinio tardymo byloje…” Konkretaus atsakymo, kodėl operatyvinė pažyma neturi nė vieno tokio pobūdžio dokumentams būdingų žymų, – advokatas nesulaukė.
Trečioji abejonė – dėl joje išdėstytų neva sensacingų faktų. Tų neva sensacingų teiginių autorius – Aleksandras Kuzminas, vienas iš 1991-aisiais Rygos OMON tarnavusių karininkų. Būtina sutikti, jog nežinia kam adresuotame G.Adiklio ir V.Pukenio laiške esama sakinio: “Kuzminas mano, kad Medininkuose galėjo šaudyti “Delta – 1” be vairuotojo”. Aiškumo dėlei pridursime, jog Rygos OMON tuomet buvo suskirstytas į “Delta” grupes. Taigi “Delta – 1” – viena iš Rygos OMON grupių.
Tačiau teiginys apie galimas Rygos OMON sąsajas su Medininkų skerdynėmis neparemtas jokiais konkrečiais faktais. Advokatas A.Marcinkevičius pateikė šūsnį klausimų liudytojui: ar šioje pažymoje nurodyta informacija buvo patikrinta, kaip to reikalavo anuomet galiojusi griežta tvarka, kokių priemonių ėmėtės bei kokius veiksmus atlikote, tikrindami pažymoje išdėstytą informaciją, kokiais dokumentais, liudytojų parodymais ar kitais objektyviai nustatytais faktais patvirtinta Jūsų pasirašytoje pažymoje išdėstyta informacija… Konkrečių atsakymų vėlgi nebuvo.
Keista ir tai, kad liudytojas V.Pukenis teismui nepateikė nė vieno įrodymo, jog Rygos omonininko A.Kuzmino parodymus jis su kolega G.Adikliu užrašė tiksliai, neiškraipydami minčių ir akcentų. Mat nėra jokio šio pokalbio garso ar vaizdo įrašo, taip pat nėra ir A.Kuzmino parašo, liudijančio, jog jis tikrai sakė, esą “Medininkuose galėjo šaudyti “Delta – 1”.
Ši aplinkybė – itin svarbi. Mat Rygos omonininką A.Kuzminą tais pačiais 1992-aisiais metais dar sausio mėnesį apklausė tuometinis Lietuvos Generalinės prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas Algimantas Astaška. Ir mūsų prokurorui A.Astaškai duoti A.Kuzmino parodymai skiriasi nuo to, kas išdėstyta operatyvininkų G.Adiklio ir V.Pukenio surašytoje pažymoje. Skiriasi akivaizdžiai. Duodamas oficialius parodymus prokurorui A.Astaškai omonininkas A.Kuzminas pasakė: “ar šį nusikaltimą įvykdė vaikinai iš “Delta – 1” ar “Delta – 2”, aš nežinau ir nenoriu daugiau sakyti spėjimų”. Šie A.Kuzmino tvirtinimai patvirtinti jo paties parašu, padėtu po sakiniu: “Protokolą perskaičiau, iš mano žodžių užrašyta teisingai”.
Siekiant absoliutaus tikslumo, būtina prisiminti, jog Rygos ypatingojo milicijos būrio karininkas A.Kuzminas dar 1991 spalio 14 dieną buvo apklaustas ir Latvijos Respublikos prokuratūroje. Tuomet jis tvirtino: “Aš užtikrintas, kad tai mūsų “Deltos” darbas”. Deja, pagrįsti tokios savo nuomonės, bent pasakyti, kokie faktai patvirtina šitokią jo nuomonę, A.Kuzminas nesugebėjo. Tačiau omenyje reikia turėti dar vieną aplinkybę – ar iš viso galima aklai pasitikėti tuo, ką liudijo šis omonininkas? Tiksliau tariant, kaip derėtų vertinti jo žodžių pagrįstumą? Gal jis viso labo gelbėja savo kailį, pats siekdamas išvengti bet kokios atsakomybės? Juk Rygos OMON karininko A.Kuzmino nuodėmių sąrašas – labai ilgas.
Štai kokių pretenzijų jam turi Latvija: dėl 1990-aisiais Jūrmalos miesto TSKP RK iškeldinimo ir dviejų VRM vidurinio profesinio lavinimo įstaigos darbuotojų sulaikymo, dėl dalyvavimo 1991-aisiais sausio 2-ąją užpuolant Rygos “Spaudos rūmus”, dėl tą pačią dieną Rygoje ant “Vantų” tilto sumuštų Latvijos milicijos darbuotojų, dėl žmonių terorizavimo ant “Milgravis” tilto Rygoje 1991-ųjų sausio 14-ąją, dėl žmonių puldinėjimo ant “Brasa” tilto Rygoje, dėl Minsko Aukštosios milicijos mokyklos Rygos fakulteto užpuolimo… Jau vien šie kaltinimai leidžia manyti, jog A.Kuzminas negalėjo jaustis ramus ir, žinoma, svarstė, kaip būtų galima išvengti atsakomybės už šią antilatvišką veiklą.
Bet juk tai – dar ne visas jo nuodėmių sąrašas. A.Kuzmino nusikaltimų prieš Latvijos Respubliką sąrašas itin platus: Latvijos VRM pastato šturmas, muitinės postų “Grenctalė”, “Skaistkalnė”, “Ezere”, užpuolimai, Rygos geležinkelio stoties ataka, Radijo rūmų šturmas Rygoje, įsiveržimas į Savanoriškos liaudies draugovės štabą Rygoje ir radijo stoties “Radijo Ryga Nr. 1” užpuolimas Stopinės valsčiuje…
Tad advokatas A.Marcinkevičius pagrįstai liudytojui V.Pukeniui pateikė klausimą, kaip jis pats įvertino pažymoje nurodyto informacijos šaltinio A.Kuzmino patikimumo laipsnį. Juk ir tuomet, ir dabar operatyvinę pažymą rašantis operatyvininkas privalo nurodyti, kokiai kategorijai priskirtinas jam slaptas žinias pateikęs asmuo. Tos kategorijos kelios: “absoliučiai patikimas ir kompetetingas”, “paprastai patikimas”, “nelabai patikimas”, “nepatikimas” ir “nenustatytas”. Liudytojas V.Pukenis į šį klausimą nieko konkretaus neatsakė.
Tiesa, jis tvirtino, esą už A.Kuzminą kaip patikimą šaltinį laidavo keli tuometiniai Latvijos kriminalinės policijos pareigūnai ir net Vidaus reikalų ministras bei keli tuometinio Latvijos parlamento nariai. Bet įvardinti, kas konkrečiai ir kokiu pagrindu už A.Kuzminą laidavo kaip patikimą asmenį, teismo posėdžių salėje V. Pukenis pasakyti nesugebėjo.
Remiantis ir tada, ir dabar galiojančiais įstatymais, operatyvinės pažymos autorius taip pat privalo savo rašte nurodyti bei įvertinti būdą, kuriuo jo informacijos šaltinis gavo minimus duomenis. Čia galimi vos keli variantai: “informacijos šaltinis pats matė ir girdėjo”, “pats matė, bet negirdėjo”, “pats girdėjo ir identifikavo kalbančius, bet nematė”, “girdėjo iš kito asmens, kuriuo pasitikėti jis turi aiškų pagrindą” bei “gandai”. Prie kurių priskirtinas A.Kuzmino pareiškimas “Medininkuose galėjo šaudyti “Delta – 1”? Tad advokatas A.Marcinkevičius pagrįstai teiravosi, “kaip ir kokiame dokumente įvertinote A.Kuzmino pateiktos informacijos gavimo būdą ir jos šaltinius”? Deja, į daugelį tokio pobūdžio gynybos klausimų liudytojas V.Pukenis pateikti konkretaus atsakymo nepajėgė. Arba nepaaiškindavo, arba neprisimindavo.
Klausantis liudytojo V.Pukenio argumentų buvo galima susidaryti nuomonę, esą dėl kai kurių žūčių Rygoje 1991-ųjų sausio mėnesį, jo nuomone, kalti ir Rygos OMON pareigūnai. Tačiau šis teiginys – visiškai neteisingas. Latvijos teisėsauga jau seniai nustačiusi, jog dėl tų žūčių Rygos OMON milicininkai – nieko dėti. Oficialiame Latvijos teisėsaugos verdikte nurodoma, jog keletą žmonių Rygoje nušovė nenustatytos trečiosios jėgos atstovai. Bet ne Rygos OMON darbuotojai
Liudytojas V.Pukenis sakė, jog šiandien teisiamųjų suole sėdintis Konstantinas Michailovas – Nikulinas tarnavo Afganistane. Šis teiginys, deja, absoliučiai neatitinka tiesos. Kad K.Michailovas – Nikulinas tarnavo sovietinėje armijoje kaip būtinosios privalomosios karo tarnybos eilinis, – tiesa. Tiesa ir tai, kad jis tarnavo oro desanto kariuomenės daliniuose. Tačiau tarnybos sovietinėje armijoje metu jis nebuvo peržengęs tuometinės SSRS valstybinės sienos. Ir, beje, nedalyvavo jokiose karinėse operacijose – vadinamuosiuose karštuosiuose Sovietų Sąjungos taškuose.
Tad kuo liudininkas V.Pukenis remiasi, sakydamas, jog K.Michailovas buvo labai gerai paruoštas karys, nes turi karo Afganistane patirties? Matė jo asmens bylą? Ir vis tik to, kas ir kur parodė K.Michailovo asmens bylą, neįvardino.
Tačiau pats keisčiausias – liudytojo V.Pukenio bandymas tvirtinti, jog Medininkų žudynių bylos tyrimas greičiausiai būtų pasisukęs Lietuvai palankesne kryptimi, jei ne tas nelemtas jo ir G.Adiklio sulaikymas dėl tarnybinių įgaliojimų viršijimo. Klausantis šio liudininko tvirtinimų buvo galima susidaryti net nuomonę, jog šiam operatyvininkui kaltinimai viršijus tarnybinius įgaliojimus mesti vien dėl to, kad jis neva sėkmingai lipo tikriesiems Medininkų žudikams ant kulnų.
Bet juk tokia versija vargu ar gali būti teisinga. Teismo posėdžio metu V.Pukenis taip ir nepaaiškino, kodėl iš tikrųjų jis su kolega buvo suimtas 1992-aisiais metais. O juk tikrosios suėmimo ir įkalinimo priežastys – akivaizdžios. Tai – vieša paslaptis. Tereikia pavartyti ano meto spaudą. Pavyzdžiui, 1992-aisiais metais “Respublikoje” pasirodžiusį Audriaus Kutrevičiaus straipsnį “Odė kovotojams su pogrindžiu” ar Virginijaus Gaivenio publikaciją “Vendeta”.
Štai kelios citatos iš šių publikacijų: “Balandžio 9-ąją Viktorą Baranovskį iš tėvo namų Lentvaryje policininkai išsivarė gyvą ir sveiką, po poros dienų Jevgenijui Baranovskiui sūnų pareigūnai grąžino mirusį”.
Arba štai tokia citata: “Balandžio 9 dieną Lentvaryje buvo sulaikytas V.Baranovskis. Įtarta, jog jis dalyvavęs sprogdinant policininkų Kurganų buto duris, nors konkrečių įkalčių pareigūnai neturėjo. V.Baranovskis sulaikytas 72 valandoms, kaltinimas dar nebuvo pateiktas, sankcija areštui dar neduota. Vakare V.Baranovskis buvo vežamas į Vilnių, 5-ame policijos komisariate jis mirė nuo sumušimų”.
Be kita ko, kaltinimai dėl šios mirties buvo pareikšti ir operatyvininkui V.Pukeniui. Tam pačiam V.Pukeniui, kuris šių metų lapkričio 21-ąją Lietuvos apeliacinio teismo posėdžių salėje prokurorų M.Dūdos ir R.Stankevičiaus iniciatyva buvo apklausiamas kaip vertingas liudytojas, galintis pateikti vertingų duomenų aiškinantis Medininkų skerdynių užsakovus bei vykdytojus.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.11.27
