Aukštojo mokslo reforma Lietuvoje vykdoma jau nuo nepriklausomybės atkūrimo, tačiau rezultatai rodo, kad buvo einama visuotinio aukštojo mokslo keliu, kuris, beje, kažkiek primena Lenino šūkį, esą valdyti valstybę privalo išmokti kiekviena virėja. Visuotinis aukštasis mokslas iš esmės reiškia, kad kiekvienas turi galimybę gauti aukštąjį išsilavinimą nepriklausomai nuo asmens gabumų, tuo tarpu, kai būtent gabumai turėtų lemti asmens studijas ir tolimesnį kelią gyvenime. Tokia neracionali sistema skatina abiturientus į aukštąsias mokyklas stoti tik dėl menamo prestižo, o ne siekti žinių. Čia galima pateikti tokį pavyzdį – kai pieną imi skiesti vandeniu, tai ilgainiui iš jo nieko nelieka. Tokia lemtis ištiko ir mūsų universitetus, kurių skaičius viršija šaliai reikalingų universitetų skaičių, ir kuriuose studijuojančiųjų studentų daugiau negu reikia šaliai.
Gintaras VISOCKAS
Užvakar Lietuvos studentų organizacijų lyderiai, jaunimo organizacijų atstovai, moksleivių atstovai ir visi kiti, kuriems nuoširdžiai rūpi sąžininga ir esminė povidurinio švietimo sistemos reforma, rinkosi į jaunimo suvažiavimą – pasitarimą, kur drauge mėgino suderinti bendrą, tikslią ir aiškią Lietuvos jaunimo poziciją aukštojo mokslo reformos klausimu. Suvažiavimo išvakarėse „XXI amžiaus“ žurnalistas kalbino vieną iš svarbiausių suvažiavimo organizatorių – studentę Olga SUPRUN. Su VilniausUniversiteto filosofijos fakultetostudente Olga SUPRUN kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.
Pirmiausia tark keletą žodžių apie save: kur, kada mokeisi, kokias disciplinas studijavai?
2007-aisiais Vilniaus Universitete baigiau rusų filologijos bakalauro pakopos studijas. Studijų metu gaudavau stipendiją už pažangius mokymosi rezultatus. 2008 metais įstojau į Vilniaus Universiteto filosofijos fakultetą, kur šiuo metu studijuoju edukologiją (švietimo politika ir vadyba) magistrantūros pakopoje.
Kodėl rūpiniesi aukštojo mokslo reforma, nors pačiai šie dalykai jau tarsi ir neturėtų rūpėti? Kas skatina veltis į šią sudėtingą, painią problematiką?
Aukštojo mokslo problemomis susidomėjau po pasirodžiusio šiemet birželio 14 dieną politinių partijų susitarimo dėl aukštojo mokslo reformos ir pilietinio judėjimo „Kitas pasirinkimas“ išplatinto pareiškimo, kuriame partijų susitarimas įvertintas vienareikšmiškai neigiamai. Man parūpo išsiaiškinti šias prieštaringas pozicijas. Nuo tada ir ėmiau gilintis į povidurinio švietimo sistemos problemas ir siūlomus jų sprendimų būdus. Švietimo problemas visi įvardina teisingai, tačiau kai kurie siūlomi jų sprendimo būdai yra abejotini, konkrečiai – noras švietimo sistemą sutvarkyti pagal laisvosios rinkos dėsnius, kurie, mano manymu, negali būti aklai taikomi švietimo srityje. Suvokimas, kad tokie pokyčiai švietimo sistemoje gali būti žalingi Lietuvos ateičiai, skatina mane aktyviai dalyvauti švietimo reformos formavimo ir įgyvendinimo procese. Šie dalykai man rūpi visų pirma todėl, kad esu studentė, o taip pat esu neabejinga būsimų studentų likimui šalyje ir, žinoma, norisi gero savo valstybei. Mane pažįstantys sako, kad esu kovotoja už teisybę.
Atvirai sakau: aukštojo mokslo reforma domiuosi jau senokai, esu daręs interviu ir su Tavimi, ir su Stanislovu Tomu, ir prof. Vytautu Daujočiu, ir parlamentaru Mantu Adomėnu, ir oficialių Lietuvos studentų organizacijų vadovais, dalyvavau Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžiuose, ir vis tiek negaliu pasakyti, jog man viskas aišku, kas už ką, kas prieš ką. Kodėl viskas taip painu ir sujaukta? Specialiai taip daroma, norint paslėpti savo negražius kėslus?
Iš esmės yra du aukštojo mokslo reformos projektai – vienas jų išdėstytas Akademinės Bendruomenės Kreipimesi (http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1245) ir atspindi esminės reformos principus, kitas – paruoštas bendradarbiaujant su Lietuvos Laisvosios Rinkos Institutu, kuris siūlo švietime įdiegti laisvosios rinkos principus.
Aukštojo mokslo reforma Lietuvoje vykdoma jau nuo nepriklausomybės atkūrimo, tačiau rezultatai rodo, kad buvo einama visuotinio aukštojo mokslo keliu, kuris, beje, kažkiek primena Lenino šūkį, esą valdyti valstybę privalo išmokti kiekviena virėja. Visuotinis aukštasis mokslas iš esmės reiškia, kad kiekvienas turi galimybę gauti aukštąjį išsilavinimą nepriklausomai nuo asmens gabumų, tuo tarpu, kai būtent gabumai turėtų lemti asmens studijas ir tolimesnį kelią gyvenime. Tokia neracionali sistema skatina abiturientus į aukštąsias mokyklas stoti tik dėl menamo prestižo, o ne siekti žinių. Čia galima pateikti tokį pavyzdį – kai pieną imi skiesti vandeniu, tai ilgainiui iš jo nieko nelieka. Tokia lemtis ištiko ir mūsų universitetus, kurių skaičius viršija šaliai reikalingų universitetų skaičių, ir kuriuose studijuojančiųjų studentų daugiau negu reikia šaliai. Universitetuose neretai vyksta paprasčiausia mokslo ir studijų imitacija, ir taip švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai.
Šiuo metu užuot sprendus įsisenėjusias povidurinio švietimo problemas, pažeidžiant šalies Konstituciją, norima valstybinėse aukštosiose mokyklose įteisinti mokestį už studijas ir taip trūkstamas lėšas surinkti iš studentų. Tačiau tai ne reforma, tai studentų pavertimas „atpirkimo ožiais“, priverstais brangiai mokėti už esminės reformos vilkinimą. Suprantama, kad, didinant savo lėšomis studijuojančių studentų skaičių, studentams tektų skolintis iš bankų, todėl aišku, kad toks studentų apmokestinimo planas yra naudingas bankams. Iš čia galima daryti išvadą, kad vykdant reformą yra ginami bankų, o ne studentų ir ilgalaikiai valstybės interesai.
Taip pat manau, kad dalis problemų kyla dėl nemokėjimo diskutuoti. Diskusijos Lietuvoje per dažnai primena kurčiųjų pašnekesius, kai negirdima oponentų kritika ir aklai, bei bukai kartojami silpni, daug pastabų sulaukę argumentai.
Gal galėtumei trumpai, bet konkrečiai pakomentuoti, kokią poziciją, Tavo manymu, gina Indrė Vareikytė, Stanislovas Tomas, Mantas Adomėnas, Vytautas Daujotis, taip pat informuok, kokią poziciją ir kokias jėgas atstovauji pati.
Asmeniškai aš pritariu minėtai esminės aukštojo mokslo reformos koncepcijai, išdėstytai Akademinės bendruomenės pareiškime. Pritariu universitetų tinklo optimizavimui; studijų programų auditui; piramidę primenančiam studentų skaičiaus pasiskirstymui povidurinio švietimo sistemos mokymo įstaigose, kai universitetuose studijuotų mažiausia dalis šalies studentų, kolegijose – didesnė, o profesinėse mokyklose – didžiausia; pritariu LR Konstitucijos 41str. atkūrimui; vienodam studijų prieinamumui pagal gabumus; tokiam mokslinių tyrimų finansavimui, kuris priklausytų nuo mokslinių laimėjimų ir didžia dalimi būtų vykdomas per mokslinių projektų konkursus. Visi išvardinti žingsniai padėtų pakylėti šalies universitetų lygį, studijų kokybę ir mokslo pažangą šalyje. Apie visa tai argumentuotai kalba mokslo ir studijų ekspertas, prof. V. Daujotis, kurio pažiūromis žaviuosi ir kurios man yra artimos.
LSAS Prezidentė Indrė Vareikytė taip pat yra ne kartą išsakiusi pritarimą išvardintoms idėjoms, tačiau kai kurie konkretūs LSAS vieši pareiškimai arba veiksmai kartais glumina – pavyzdžiui LSAS inicijuota peticija, kurioje reikalaujama atšaukti įvertinimą 8-eri, kaip gero mokymosi ribą, visiems valstybinėse aukštosiose mokyklose be akademinių skolų besimokantiems studentams, išskyrus tuos, kurie įstojo į mokamas vietas. Faktiškai šie studentai diskriminuojami, nes jiems LR Konstitucija kažkodėl nebegalioja. LSAS tesugebėjo šiems studentams pareikalauti garantuoti paskolas. Tokie žingsniai prieštarauja deklaruojamoms vertybėms, tokioms, kaip studentų solidarumas, vienodas studijų prieinamumas pagal gabumus ir pan. Norėtųsi matyti studentų organizacijas drąsiai deklaruojančias savo požiūrius, vertybes ir ginančias visų studentų teises. Manau, studentų lyderiams reikia dažniau susitikti ir draugiškai bei atvirai kalbėtis apie problemas ir kartu ieškoti jų sprendimo būdų.
Stanislovą Tomą beveik nepažįstu. Žinau, kad jis yra Prancūzijos Sorbonos universiteto doktorantas, pasisako už nemokamą mokslą. Atvykęs iš Prancūzijos, jis ragino studentus kovoti už savo teises, tačiau kiek perlenkė lazdą – kai kurios priemonės buvo per drastiškos, todėl nesulaukė paramos ir pritarimo iš jaunimo pusės. Lietuvių mentalitetas skiriasi nuo prancūzų, todėl vargu ar pavyktų atkartoti Lietuvoje Prancūzijos patirtį.
Apie p. Manto Adomėno aukštojo mokslo reformos idėjas jau esu kritiškai rašiusi štai čia:
http://prabilk.lt/forum/viewforum.php?forum_id=14
http://prabilk.lt/forum/viewthread.php?thread_id=15
Ar jaunimo organizacijos lyderė, sakykim, Indrė Vareikytė, yra nepriklausoma, priimdama sprendimus, rašydama rezoliucijas, ar vis tik ji – slaptas aukštųjų mokyklų vadovybės ruporas? Ar drąsiai galima sakyti, jog čia nėra ir net negali būti intrigų, manipuliavimo pažiūromis, slaptų susitarimų?
Studentų organizacijų lyderiai turi veikti atstovavimo principu, t.y. jie viešai deklaruoja tik tai, ką patvirtino jų jungiamų studentų atstovybių tinklo atstovai. Manau, kad šį principą stengiamasi išsaugoti, tačiau reiktų nepamiršti, kad nuomonės ir pozicijos yra formuojamas dalykas ir neretai priklauso nuo turimos informacijos, todėl gerai būtų studentų lyderiams kuo dažniau susitikti ir diskutuoti dėl įvairių sunkumų, problemų, ieškoti bendro sutarimo.
Kai parlamentarui M.Adomėnui pasiūliau dalyvauti bendroje diskusijoje, jis nepanoro kalbėti ten, kur bus O.Suprun. Jūs susipykę?
Su Mantu Adomėnu niekada nesipykau. Tiesa yra ta, kad man nepriimtinos jo idėjos dėl aukštojo mokslo reformos, tačiau jis turi ir gerų idėjų, pavyzdžiui, dėl mokytojo profesijos prestižo atkūrimo, kuriomis nuoširdžiai žaviuosi. Viešoje diskusijoje būtų užsimezgusi polemika dėl požiūrių skirtumų ir, panašu, kad Mantas Adomėnas jos vengia. O gaila.
Gali būti, kad Mantas Adomėnas pyksta ant manęs, klaidingai siedamas mane su studentų grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ akcija prieš rinkimus, kai agitaciniai stendai buvo nukabinėti plakatais, kuriuose Mantas Adomėnas buvo įvardintas „Jaunimo priešu“. Tačiau aš nieko bendro su šiais plakatais neturiu, priešingai, kartu su kitais grupės nariais raginau iniciatorius atsisakyti šios idėjos. Manau, kad su oponentais reikia atvirai, nuosekliai ir viešai diskutuoti, o vykdant panašias akcijas – neiškreipti faktų.
Kaip turėtų būti sutvarkyti mūsų įstatymai, reguliuojantys aukštųjų mokyklų veiklą?
Įstatymai, reglamentuojantys aukštųjų mokyklų veiklą, turėtų atspindėti Akademinės Bendruomenės Kreipimesi (http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1245) išdėstytus esminės reformos principus. Jie turi užtikrinti vienodą studijų prieinamumą pagal sugebėjimus ir turi nepažeisti LR Konstitucijos, laiduojančios nemokamą mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems studentams.
Kaip vertini žinią, jog Švietimo ir mokslo ministru pasiūlytas liberalas Gintaras Steponavičius? Ar jis nepavers aukštųjų mokyklų paprasčiausiais uabais?
Ponas G. Steponavičiaus, kaip Švietimo ir mokslo ministras, pasitikėjimo man nekelia. Vien jau ko vertas jo pasisakymas, kad nemokamai gali studijuoti visokie trejetukininkai, ketvertukininkai. Būsimam ministrui tikrai derėtų žinoti, kad minimalus praeinamasis balas šalies aukštosiose mokyklose yra penketas. Gavę žemesnį įvertinimą studentai gauna akademinę skolą.
Nekelia simpatijų ir būsimo ministro siūlymas aukštųjų šalies mokyklų finansavimo modelį grįsti studento krepšeliu, nes krepšelis kompensuotų visiems vienodą studijų kainos dalį, tuo tarpu studentai turėtų sumokėti likusią studijų kainos dalį, kuri skirtųsi priklausomai nuo studijų programos ir jos vykdančio universiteto – tai studijų prieinamumą padarytų priklausomą ne tik nuo asmens sugebėjimų, bet ir nuo finansinių pajėgumų ir taip pažeistų vienodo studijų prieinamumo pagal sugebėjimus principą.
Ponas G. Steponavičius taip pat buvo besikreipiančių į KT sąraše, po šio kreipimosi atsirado LR Konstitucijai prieštaraujantis KT nutarimas, pagal kurį ne visiems gerai besimokantiems turi būti laiduojamas nemokamas mokslas.
Be galo apgailestauju, kad dabartinis Švietimo ir mokslo Ministras Algirdas Monkevičius negalės užbaigti pradėtų gerų darbų švietimo srityje.
Kokios pozicijos laikosi aukštųjų mokyklų rektoriai, dėstytojai? Juk čia irgi begalės sunkiai apčiuopiamų interesų.
Natūralu, kad aukštųjų mokyklų dėstytojai siekia išsaugoti savo darbo vietas, o rektoriai veikia kaip jų advokatai, tarsi „dėstytojų profsąjungų lyderiai“. Tačiau nesinori visus matuoti vienodais matais. Dalis dėstytojų, įsigilinusių į povidurinio švietimo problemas, pritaria esminei aukštojo mokslo reformai – apie tai byloja, kad ir minėtas Akademinės Bendruomenės Kreipimasis. Tačiau kita dalis mąsto egoistiškai ir tiesiog siekia bet kokias būdais išsaugoti esamą padėtį, tik padidinti studijų įmokas, kad pakiltų jų pačių atlyginimai. Jie supranta, kad atlikus ekspertinį studijų programų auditą, sumažinus universitetų skaičių Lietuvoje, į universitetus būtų priimami tik motyvuoti ir pažangūs studentai ir nebebūtų galimybių tęsti mokslo ir studijų imitacijos, taigi universitetuose liktų tik geriausieji dėstytojai, savo srities specialistai, dirbantys mokslinį darbą. Tai, be abejo, prisidėtų prie šalies mokslo pažangos.
Gintaro VISOCKO nuotraukoje: studentė Olga Suprun, su kuria dalyvauti viešuosiuose ginčuose nepanoro būsimasis parlamentaras Mantas Adomėnas.
