Kodėl studentai pralaimėjo savo bylą


Print

Valdžios vyrai nekreipė į mitinguojančius studentus deramo dėmesio jau vien dėl to, kad protestuojančiųjų gretos buvo itin retos. Juk birželio 5-ąją prie Seimo susirinko tik apie šimtą universitetuose, aukštosiose mokyklose, kolegijose besimokančių ar ketinančių mokytis vaikinų bei merginų. O protesto akcija savo gausumu ir masiškumu nepasižymėjo dėl to, kad studentai … suskaldyti, supriešinti. Žodžiu, įvelti į sudėtingas suaugusiųjų intrigas. Jie priversti žaisti pagal šiandien galiojančias taisykles, kai visuomenė tik dedasi esanti demokratiška, tik apsimeta nebijanti visur ir visada sakyti tiesą. Apgailestaudamas, jog studentai šį sykį nesugebėjo apginti savos pozicijos, jokiu būdu nenoriu priekaištauti birželio 5-osios mitingo organizatoriams, sakykim, Vilniaus universitete filologiją paskutiniuosiuose kursuose studijuojančiai Olgai Suprun. Jie padarė viską, kas nuo jų priklausė, kad į mitingą susirinktų kuo daugiau jaunimo. Tačiau jiems visur buvo kaišiojami „pagaliai į ratus“.

 

Gintaras VISOCKAS

Praėjusią savaitę Lietuvos studentai prie Vyriausybės bei Seimo rūmų surengė protesto mitingą, smerkdami nevykusią aukštojo mokslo reformą. Tačiau savo interesų – gerai besimokančio studento teisės į nemokamą ir kokybišką mokslą universitete – apginti nesugebėjo. Svarstydami su aukštojo mokslo reikalais susijusius įstatymus parlamentarai Seime nė nemanė atsižvelgti į studentų reikalavimus, pastabas, rekomendacijas. Apmaudžiausia tai, kad pagrindiniai naujųjų pataisų iniciatoriai iš parlamento bei Vyriausybės nė nematė reikalo akis į akį pasiginčyti su prie Seimo fontano besibūriuojančiais vaikinais ir merginomis. Birželio 5-ąją susitikti su protestuojančiųjų atstovais iš Seimo neatėjo nė vienas parlamentaras, nė vienas ministras. O juk studentai šį sykį buvo teisūs. Pataisų rengėjai vadovavosi ne sveiko proto nuovoka, kiek Laisvosios rinkos instituto rekomendacijomis, esą piniginiai santykiai ilgainiui viską sureguliuos…

„Kaišiojo pagalius į ratus“
Valdžios vyrai nekreipė į mitinguojančius studentus deramo dėmesio jau vien dėl to, kad protestuojančiųjų gretos buvo itin retos. Juk birželio 5-ąją prie Seimo susirinko tik apie šimtą universitetuose, aukštosiose mokyklose, kolegijose besimokančių ar ketinančių mokytis vaikinų bei merginų. O protesto akcija savo gausumu ir masiškumu nepasižymėjo dėl to, kad studentai … suskaldyti, supriešinti. Žodžiu, įvelti į sudėtingas suaugusiųjų intrigas. Jie priversti žaisti pagal šiandien galiojančias taisykles, kai visuomenė tik dedasi esanti demokratiška, tik apsimeta nebijanti visur ir visada sakyti tiesą. Apgailestaudamas, jog studentai šį sykį nesugebėjo apginti savos pozicijos, jokiu būdu nenoriu priekaištauti birželio 5-osios mitingo organizatoriams, sakykim, Vilniaus universitete filologiją paskutiniuosiuose kursuose studijuojančiai Olgai Suprun. Jie padarė viską, kas nuo jų priklausė, kad į mitingą susirinktų kuo daugiau jaunimo. Tačiau jiems visur buvo kaišiojami „pagaliai į ratus“.

Iš aikštės išvedė policija
Štai mitingo metu savo poziciją susirinkusiems panoro išdėstyti Paryžiaus Sorbonos universiteto doktorantas Stanislovas Tomas. Jam nebuvo leista kalbėti protesto akcijoje. Šiuo metu Prancūzijoje teisę studijuojantis S.Tomas buvo iš aikštės išprašytas jėga. Tik nemanykite, jog tądien būta muštynių, grumtynių ar susistumdymų. Tiesiog mitingo organizatorių pageidavimu policijos patruliai studentą S.Tomą mandagiai išsivedė iš aikštės ir nusivežė į nuovodą. Iš šalies žvelgiant – didžiausias demokratijos pažeidimas. Studentui neleista kalbėti studentų mitinge! Juolab kad studento S.Tomo reikalavimai labai panašūs į mitingo organizatorių reikalavimus. Jei Lietuvos Konstitucijoje parašyta, jog visiems gerai besimokantiems studentams garantuojamas nemokamas mokslas, tai valdžia neturi teisės kvestionuoti šios nuostatos bei įrodinėti, esą ne visus gerai besimokančius studentus galima laikyti puikiai besimokančiais. Skirtumas tik tas, kad S.Tomas bei keli jo bendražygiai, skirtingai nei mitingo organizatoriai, visur ir visada studentus ragina imtis drastiškesnių, įžūlesnių priemonių, nei šiandien priimta Lietuvoje. Pavyzdžiui, duodamas interviu „XXI amžiui“, jis ne sykį pabrėžė, jog Lietuvos studentams reikėtų ne tik taikiai piketuoti prie Seimo ar Vyriausybės, bet ir statyti barikadas tiek Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose, galbūt net Seime, šitaip blokuojant pagrindinius įėjimus ir tuo pačiu atkreipiant didesnį visuomenės dėmesį. Vėlgi – visiškai atmesti Paryžiaus studentų patirtį dirbtinai pritaikyti Lietuvoje siekiančio studento S.Tomo pasiūlymų nederėtų. Juk taikios, negausios protesto akcijos valdžiai – labai parankios. Valdžia bet kada galinti pasiteisinti, jog ji šventai laikosi demokratinėse visuomenėse priimtų elgesio normų: netrukdo spontaniškiems visuomenės kritikos proveržiams, be to, gal ir atsižvelgtų į nepatenkintųjų pastabas, bet kad tų nepatenkintųjų – tik labai nedidelė saujelė.

Džentelmenai taip nesielgia
Ir vis dėlto birželio 5-ąją studentas iš Paryžiaus pasielgė taip, kaip padorūs, garbingi džentelmenai nesielgia. Mitingo organizatoriai pareiškė, jog jiems nepriimtinas S.Tomo radikalumas, ypač jo raginimai barikadas statyti ne tik Vilniaus Universiteto centriniuose rūmuose, bet ir Seime. Todėl studentė O.Suprun pareiškė, kad S.Tomo kalbų jų organizuotame mitinge nebus. Bet S.Tomas vis tiek veržėsi į tribūną, tvirtindamas maždaug šitaip: „jūs man negalite uždraust kalbėti“. Kodėl negali uždraust? Juk tą dieną surengtos akcijos organizatorius – ne jis, S.Tomas, o O.Suprun, jos bendražygiai ir visuomeninis judėjimas „Kitas pasirinkimas“. Studentui iš Paryžiaus birželio 5-osios akcijos organizatoriai mandagiai pasiūlė surengti savąjį mitingą ir ten „šnekėti, kiek tik geidžia širdis“. Tačiau S.Tomui šito, matyt, neužteko. Jam bet kokia kaina rūpėjo atkreipti į save žurnalistų dėmesį. Jis nepakluso teisėtiems organizatorių reikalavimams, ir tik todėl įsikišo policija. Beje, S.Tomui pavyko atkreipti visuomenės dėmesį. Pirma, į akis krito jau vien tas vaizdas: iš pirmo žvilgsnio mandagiai besielgiantį jaunuolį, tenorėjusį mitinge pareikšti savo nuomonę, išsiveda keturi augaloti policijos pareigūnai, dėvintys neperšaunamas liemenes, ginkluoti guminėmis lazdomis bei pistoletais. Antra, po mitingo studentę O.Suprun apsupo gausus žurnalistų būrys, ir žiniasklaidos atstovai gilinosi ne tiek į studentams nepriimtinas aukštojo mokslo reformas, kiek į incidentą, kurį sukėlė radikaliųjų priemonių šalininkas S.Tomas.

Keliai veda į Rolando Pakso partiją
Įspūdingai, įtikinamai, drąsiai mitinge kalbėjusi studentė O.Suprun nesutriko, žurnalistams dėstydama savo požiūrį ir į S.Tomą. Kad teisininkas S.Tomas Strasbūre atstovauja apkaltos būdu nušalintojo prezidento Rolando Pakso interesus, – vieša paslaptis. Apie tai ne kartą yra prasitaręs ir pats S.Tomas, dalindamas interviu žurnalistams. Ši detalė, žinoma, iškalbinga. Ir vis dėlto ne tokia jau smerktina. Advokatams dažnusyk tenka ginti ir žmogžudžius. Tokios demokratijos diktuojamos žaidimo taisyklės. Tačiau informacija, kad S.Tomas šį rudenį greičiausiai balotiruosis į Seimą nuo R.Pakso vadovaujamos partijos „Tvarka ir teisingumas“, – netikėta. Mitingo organizatorė tvirtino, jog šią žinią jai pranešęs pats R.Paksas, su kuriuo ji atsitiktinai susitikusi Totorių gatvėje Vilniuje. Paklaustas, kokie jo ryšiai su S.Tomu, buvęs prezidentas R.Paksas atvirai pareiškė, jog „Tvarka ir teisingumas“ S.Tomą ruošiasi deleguoti į Seimą. Kad S.Tomas ketina dalyvauti šį rudenį rengiamuose rinkimuose į Seimą, – nieko smerktino. Bėda tik ta, kad ši aplinkybė leidžia įtarti studentą S.Tomą nenuoširdžiai raginant studentus griebtis drastiškų priemonių. Jeigu tai tiesa, ką pasakė mitingo organizatoriai apie S.Tomo ketinimus tapti parlamentaru, jo kvietimas statyti barikadas tiek centriniuose Vilniaus universiteto rūmuose, tiek Seimo restorane primena … primityvią, dirbtiną viešųjų ryšių akciją. Tiksliau tariant, veidmainystę. Juk pagrindinis tikslas – ginti ne studentų, bet savo asmeninius poreikius.

Skirtingi ir tikslai, ir priemonės
Mitinge dalyvavęs studentas Richardas Dilius (Vilniaus universitetas, 3-iojo kurso sociologas) tvirtino, esą visų studentų tikslai vienodi – ginti savo teisę į nemokamas ir tuo pačiu kokybiškas studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose. Jis taip ir pareiškė: „tikslai tie patys, tik priemonės skirtingos“. Bet ar tikrai tikslai – tie patys? Ar Prancūzijoje teisę studijuojantis S.Tomas eitų į mitingus Vilniuje, organizuotų barikadų statybas Vilniaus universitete, konfliktuotų su Vilniaus policininkais, jei neketintų balotiruotis į Lietuvos parlamentą? Vargu bau…

Demagogiškas LSAS pareiškimas
Štai Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (LSAS) prezidentė Indrė Vareikytė irgi tvirtina visomis įmanomomis priemonėmis ginanti studentų interesus. Tačiau birželio 5-osios mitingo dalyvių neparėmė. Nuo jų viešai atsiribojo, apkaltindama įvairiomis politinėmis intrigomis. Štai kelios ištraukos iš I.Vareikytės pasirašyto pareiškimo: „(…) Kviečiame nebespekuliuoti abstrakčiomis sąvokomis apie aukštojo mokslo reformą ar studentų atstovavimą, nes bandymas nekonkrečiais ir tiesos neatitinkančiais teiginiais paveikti žmonių nuomonę yra ne kas kita, kaip populizmas, kuriuo artėjant kiekvieniems rinkimams tikimasi skatinti visuomenės pritarimą ir palaikymą (…). Jau ne kartą išsakėme poziciją, kad LSAS laikosi nuostatos, jog žmonės, dalyvaudami bet kokiose protesto, pilietinėse akcijose, turi aiškiai suvokti, kokias nuostatas gina. Po praėjusio „studentų ir moksleivių“ mitingo susidarė įspūdis, jog tai ne pilietinė, o neįvardintų politinių jėgų ar jų užsakymu vykdomas bandymas įvesti kuo daugiau destrukcijos artėjant rinkimams. Esame įsitikinę, kad jokie kiti tikslai, kaip tik paties jaunimo aktyvumas ir sąmoningumas ginti savo teises, negali būti dangstomi panašiais veiksmais. Nuogąstaujame, kad spekuliacijos nepagrįstomis sąvokomis, tokiomis kaip „monopolinis atstovavimas, drakoniškas mokestis už studijas“, netaptų artėjančių rinkimų įtakotais kai kurių politinių grupuočių valdomais veiksmais. Tikime, kad pilietiškai organizuotas jaunimas, aiškiai žinantis, kokio rezultato siekia, turi ne tik reikšti nuomonę masiniuose susibūrimuose, bet ir pateikti konkrečių siūlymų neigiamai situacijai pakeisti. Lietuvos studentų atstovybių sąjunga neatmeta galimybės remti šias iniciatyvas, jei susitikimo metu pavyktų konstruktyvioje diskusijoje atrasti konkrečias nuostatas, dėl kurių, kaip priimtinų studentams būtų aiškiai sutarta. Tačiau viena iš pagrindinių sąlygų, galinčių paskatinti iniciatyvinės grupės ir studentams atstovaujančios organizacijos bendradabiavimą yra ta, jog tarp mitingo organizatorių ir tam tikrų politinių grupuočių nėra jokių sąsajų. Priešingu atveju tokios iniciatyvos vadintis „jaunimo pilietinėmis“ neturi pagrindo.“

Gerai besimokantys studentai nereikalingi?
LSAS vadovės I.Vareikytės pasirašytam pareiškimui tarsi nieko neprikiši. Tačiau man, nuo pradžios iki pabaigos dalyvavusiam birželio 5-osios protesto akcijoje prie Seimo, birželio 5-osios mitingo organizatorių kalbos, ypač filologės O.Suprun argumentai, nepasirodė nei abstraktūs, nei politizuoti. Mitingo organizatoriai baiminosi, kad nuo šiol, įsikišus Konstituciniam Teismui, ne mokymosi rezultatai, ne pažymiai, ne išlaikyti egzaminai bei įskaitos, o aukštųjų mokyklų vadovai bei Vyriausybė spręs, kas yra gerai besimokantis studentas. Akivaizdu, kad universitetų vadovai bei ministrai, rūpindamiesi pirmiausia biudžeto reikalais bei savo atlyginimais, darys viską, jog puikiai besimokančiųjų studentų būtų kuo mažiau. Beje, siekdami, kad kuo daugiau aukštojo mokslo siekiančiųjų vaikinų ir merginų mokėtų už studijas, universitetų vadovai negarantuoja studentams aukštos teikiamų paslaugų kokybės. Tokia vienpusiška nuostata lems, jog Lietuvos jaunimas bus priverstas rinktis studijas užsienyje. Studentai nusiteikę šitaip: „jei vis tiek reikės mokėti už mokslą, tai jau geriau užsienyje, kur bent garantuojama minimali aukštojo mokslo kokybė“.

Kieno interesus gina LSAS?
Birželio 5-osios mitingo dalyviai labai aiškiai išdėstė savo poziciją, kodėl jiems nepriimtinos naujosios „reformos“. O štai LSAS vadovybės nuostatos man iki šiol nesuprantamos. Filologės O.Suprun bendražygiai bent jau netiesiogiai buvo apkaltinti priklausą politinėms jėgoms, nors pati O.Suprun ne sykį kategoriškai neigė atstovaujanti kokiai nors partijai (visuomeninis judėjimas „Kitas pasirinkimas“ – ne politinė partija). Beje, keistas jau pats LSAS kategoriškas reikalavimas nesimpatizuoti jokiai politinei jėgai. Ar tokius reikalavimus įmanoma įgyvendinti šiandieninėje Lietuvoje? Juk mes visi turime savų simpatijų bei antipatijų, balsuojame rinkimų metu, dalyvaujame referendumuose, ir čia nematau nieko blogo. Galų gale būtų labai įdomu sužinoti, o kokias politines jėgas atstovauja pati LSAS prezidentė I.Vareikytė? Kalbėdamasis su LSAS vadove pateikiau jai klausimą, ar, siekdama gauti kuo daugiau pinigų iš valstybinių institucijų, ji nėra verčiama pataikauti šiandien valdžioje esantiems? Tokias prielaidas prezidentė atmetė. Tačiau ji buvo priversta pripažinti, jog LSAS rengia įvairius projektus, nebūdama garantuota, jog visi sulauks finansinės paramos. Ji tvirtino, jog prieš protesto akciją siekė dialogo su O.Suprun bendražygiais, tačiau mitinguotojai neva nepanoro susitikti ir aptarti „visų bendradarbiavimo galimybių“. Tačiau LSAS prezidentė pamiršo pasakyti, jog į susitikimą protestuoti žadančius studentus pakvietė tik birželio 5-ąją 10 valandą ryto, kai iki proesto akcijos buvo likusios vos dvi valandos (mitingas prasidėjo 12 valandą dienos). Ar ne keistas toks kvietimas? Filologė O.Suprun vėliau „XXI amžiui“ pareikš, kad į susitikimą su LSAS nenuėjo tik todėl, kad bijojo nespėt į mitingą.

Dėstytojai neverčiami tobulėti
Duodamas išskirtinį interviu „XXI amžiui“ Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Daujotis teigė, jog jis palaikąs birželio 5-ąją protesto akciją surengusius studentus. Mat Seime tądien patvirtintų pataisų negalima laikyti reformomis. Jos naudingos ne studentams, ne universitetams, bet Vyriausybei ir aukštųjų mokyklų biurokratams bei nomenklatūrai, įstatymų pagalba siekiantiems užsitikrinti garantuotas įplaukas į biudžetą. „Tokia nuostata žalinga dar ir dėl to, kad garantuoti pinigai į universitetų kasas visiškai neskatina universitetų dėstytojų tobulėti. Kam stengtis, jei uždarbis garantuotas, visiškai nepriklauso nuo darbo rezultatų, kokybės“, – kalbėjo prof. V.Daujotis. Prof. V.Daujotis nemano, kad LSAS nuoširdžiai gintų studentų interesus. Pagrindinis šios organizacijos tikslas – sugyventi su klanais iš Vyriausybės ar Seimo. „Valdžia negalinti visiškai nefinansuoti LSAS, tačiau jos valioje tą finansavimą sumažinti iki juokingo minimumo. Todėl LSAS prezidentės ir nebuvo birželio 5-ąją prie Seimo“, – samprotavo prof. V.Daujotis. Paprašytas pakomentuoti, kas tikrasis šių pataisų iniciatorius, įkvėpėjas ir rengėjas, prof. V.Daujotis teigė manąs, kad prie šio netobulo įstatymo įteisinimo daugiausiai prisidėjo ne Tėvynės Sąjunga, ne Liberalų sąjūdis, net ne Mantas Adomėnas, kuris viešojoje erdvėje įvardinamas vos ne kaip pagrindinis reformos architektas, o Laisvosios rinkos institutas, besivadovaujantis nuostata, esą pinigai sureguliuos net sudėtingiausias problemas.

Ar tikrai pinigai čia – visagaliai? Ar tikrai laisvoji rinka pajėgi sukurti bei įdiegti pažangią aukštojo mokslo reformą? Pasak prof. V.Daujočio – tai tik iliuzija. O ten, kur silpnėja studentai, ten silpnėja ir ekonomika, ir bankai, ir visi biudžetai. Išeities iš susidariusios aklavietės prof. V.daujotis nemato. Nebent prie Seimo susirinktų ne šimtas, o šimtas tūkstančių studentų. Toks buvo Vilniaus universiteto profesoriaus atsakymas.

„XXI amžius“

Gintaro VISOCKO nuotraukoje: Viena iš protesto akcijos prie Seimo rūmų organizatorė, Vilniaus universiteto filologiją studijuojanti Olga Suprun tvirtino, jog įteisintos aukštojo mokslo reformos gina ne gerai besimokančiųjų studentų, bet nomenklatūros ir biurokratijos interesus


Prisijunkite prie diskusijos